Dailė

Apie žmonių ir tautų gyvenimo jausmą

Gintaro Znamierowskio ir Algio Ramanausko „Introspektyva“ galerijoje „ARTima“ Vilniuje

Kęstutis Šapoka

iliustracija
Gintaras Znamierowskis. „Juodas kvadratas“

Ernstas Gombrichas teigia, kad parašyti apie modernaus meno istoriją beveik neįmanoma, nes ją reikia vis iš naujo perrašinėti. Juk kokią aktualiausią savo dienų dailės viziją galėjo matyti, tarkim, XIX a. pabaigos dailės kritikas? Jis net nebūtų įtaręs, kad kertiniai tuometinės dailės raidą veikę kūrėjai yra trys menkai težinomi marginalai Van Goghas, Gauguinas ir Cezanne’as. Panašios mintys apie dailės istorijos perrašymą peršasi ir aplankius „ARTimos“ galerijoje veikiančią Gintaro Znamierowski ir Algio Ramanausko parodą, skirtą moderniajam menui atminti.

Kalbėdami apie lietuviškąją „postmoderniąją“ tapybą jau naudojamės daugmaž nusistovėjusiais vertinimo štampais. Kita vertus, pastaruoju metu jaučiamas jaunojo meno (taip pat ir tapybos) atėjimas į Lietuvos vaizduojamojo meno sceną. Ši paroda – išskirtinis reiškinys, nes čia (re)debiutuojantys menininkai nėra jauniausios kartos atstovai. Znamierowskis jau yra debiutavęs daugiau nei prieš dešimtmetį kartu su jaunaja Parodų rūmų transformacijos į ŠMC menininkų banga. Ramanauskas ateina iš alternatyvios elitiniam menui kultūros sferos, norėdamas to ar ne, neišvengiamai atsinešdamas ir visą savo įvaizdžio – Broniaus ir Peliuko Sūrskio – socialinės ir politinės satyros svorį ir specifiką.

Taigi iškart susiduriame su „debiutavimo“ simuliakru. Ne veltui pasirinktas „introspektyvos“ formatas: jis lyg ir byloja apie „debiutą“, tačiau slepia solidžią „retrospektyvą“.

* * *

Šios paslaptingos „Introspektyvos“ įvadą galima būtų pradėti kiek perfrazuota Arthuro Schopenhauerio mintimi, kad sąmonė patiria save kaip tam tikros nepažinios biologinės valios pėdsakus tik „vaizdinio“ stichijoje, t.y. regimajame pasaulyje. Žmogus priverstas nuolat blaškytis tarp kančios (nepatenkinto troškimo) ir nuobodulio, kurį sukelia laikinas troškimo patenkinimas. Valia yra absoliučiai nepažini – artima Immanuelio Kanto „daiktui savaime“, pažįstančiam protui nepasiekiama, nors ir mąstoma būtybė. Šioje antisistemoje vaizdinys įsteigiamas vidinėje realybėje ir pradeda funkcionuoti po paviršiniu kalbos sluoksniu kaip savarankiška giluminė jėga ar valia.

iliustracija
Algis Ramanauskas. „Suprematizmas“

Šis trumpas metafizinis ekskursas naudingas apžvelgiant formaliąją ir ikonografinę Znamierowskio ir Ramanausko kūrinių sandarą. Viena vertus, atsispiriama nuo galingos elitinio tapybos meno tradicijos (sąlygiškai pavadinkim ją tašku „A“) Vermeero ar mažųjų olandų pasaulio matymo ir pamažu judama moderniojo meno link. Čia, persklendus įtampos ir pasąmoniniais troškimais persunktą siurrealizmo pasaulį, apsistojama ryškioje ir spalvingoje popmeno ir „britarto“ ikonografijoje, gudriai žaidžiančioje elitinio meno profanacijos subtilybėmis. Taip į lietuviškos ekspresionistinės ir postmoderniosios ekspresyviosios tapybos raidą retroaktyviai rašomas netipiškos (?) mums tapybinės tradicijos puslapis.

Tuo pat metu kito autoriaus (anti)estetinė projekcija ima slysti nuo konceptualiai priešingo taško „C“ – masinio komercinio arba popkultūros mentaliteto klišių ir pačios „banaliausios“, vulgariausios liaudiškosios – „turgaus“ artefaktų sąmonės (lydimos atitinkamos socio- ir etnodiferenciacinės nenorminės leksikos intarpų), plastiškai artėja prie šiuolaikinio meno socialumą imituojančio „vilnonio neoavangardizmo“.

Abiejų autorių kūriniai konceptualiai susitinka pusiaukelėje, arba taške „B“, kurį galėtume apibūdinti kaip specifinę būseną, Michailo Bachtino vadinamą „karnavaline kultūra“. Čia mezgasi absurdo logika, komunikaciniai ryšiai, kurių esmė – nepaisyti jokių socialinių, moralinių, etinių normų. Karnavalinio veiksmo dalyviams atsiveria plačios familiaraus bendravimo galimybės, paremtos nuolatiniu užslopintų troškimų išviešinimu ir simuliatyviu jų patenkinimu. Dar viena esminė tokio būvio sąlyga, taikliai nusakyta Ericho Frommo ir Guy Debord’o – visuomenei būdinga kaita nuo būti į turėti, o galiausiai turėti virsta į atrodyti paskutinėje reginių visuomenės stadijoje.

iliustracija

* * *

Kontempliuodami šiuos kūrinius esame nepastebimai įtraukiami į dar vieną lygmenį, peržengiantį formaliosios ar ikonografinės analizės rėmus. Tai estetinės parapsichologijos ir senosios magijos tradicijų pasaulis, verčiantis mus nesąmoningai tikėti, kad materialusis, arba juslinis, pasaulis egzistuoja vien tam, kad įkūnytų ir palaikytų kitą įsivaizduojamą pasaulį – dar materialesnį, prabangesnį ir komfortabilesnį! Įsismelkdamas ir įsigilindamas į šį tobulą vaizduotės esinį, t.y. į patį save, į savo vidinę tikrovę, vaizdinys pamažu atskleidžia savo tuštumą, suvokdamas, kad iki galo nepajėgia tapti tuo, kuo norėtų būti!

Štai čia, vėl persikūniję, ir išnyra estetinės magijos virtuozai Znamierowskis ir Ramanauskas. Atsigręždami į etninę popkultūrą, jie keliauja per socialinės pasąmonės tuštumas, apvaisindami jas jų pačių margaspalviais lūkesčiais. Leisdamiesi gilyn – vis primityvesnių ir komerciškesnių struktūrų link, sukeldami vieną pasąmoninį orgazmą po kito, jie pasiekia troškimų reinkarnacijos viršūnę, užpildydami vaizdinį savimi pačiu! Po to Gintaras ir Algis vėl sugrįžta į žemiškuosius pavidalus. Tačiau jų kūriniai jau užkeikti! Tik tie, kurie turi trečiąją akį, gali įžiūrėti, kad Gintaras tapo ne paprastais aliejiniais dažais, o audžia juos iš skambančių neoniniais pustoniais kolektyvinės priešsąmonės atspalvių. Taip pat nedaug kas pastebi, kad Algio numegzti drabužiai – ne šiaip funkcionalūs daiktai, jie taip pat švyti! Visi prisimename drabužį, kurį apsivilkęs tampi nematomas, tačiau Algis, megzdamas šiuos objektus kūnui, atlieka atvirkštinio užkeikimo ritualą – jei užsivilksi šį drabužį, tapsi dar labiau matomas, nei paprastai esi! Švytėsi ne tik pats, bet ir visos slapčiausios tavo mintys – pats tapsi iracionalia biologine valia! Bent jau mitinių masinės kultūros simuliakrų erdvėlaikyje.