Knygos

Petras Repšys ir jo karta

Skaidra Trilupaitytė

iliustracija
Petras Repšys. „Poetas“. 1974 m.

Iškilmingas Petro Repšio kūrybos albumo pristatymas 2006 m. gruodžio 20 d. Vilniaus paveikslų galerijoje daug ką galėjo nustebinti tuo, kad tik dabar sudaryta knyga apie dailininką, kurio kūrybą nuo seno itin vertina ir nacionalinės dailės mėgėjai, ir dailėtyros profesionalai. Vis dėlto knygą pavarčius paaiškėja, kad toks albumas anksčiau nė negalėjo pasirodyti – jo poligrafinė kokybė gerokai praauga ligi šiol Lietuvoje buvusias dailės leidybos galimybes. Greitos gamybos ir vartojimo amžiuje „uždelstas veikimas“ pasiteisino (knygos pristatyme Sigitas Geda minėjo devynerius pasiruošimo metus – „ir labai gerai, kad ta knyga taip ilgai ėjo“). Savotiškai stebina ir tai, kad knyga, kuri neformaliai menininkų bendruomenėje buvo pripažinta geriausiu praėjusių metų leidiniu, yra pirmas tokio mastelio „Kultūros barų“ leidyklos darbas . Dailininko kūryba, kurios originalumas, anot išsamų įvadinį straipsnį parašiusios Laimos Kanopkienės, „slypi ne tiek manieroje, kiek pasaulio jutime ir matyme“, ilgesnio pristatymo nė nereikalauja. Pačioje knygoje tam skirti įvairiais aspektais „repšišką fenomeną“ aptariantys skirtingų laikotarpių S. Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Alfonso Andriuškevičiaus, Alfredo Bumblausko, Donato Katkaus tekstai. Šiuo atveju verta kalbėti ne tiek apie menininko veiklą, kiek apie naujojo leidinio suteikiamas inspiracijas.

Svarbu tai, kad knyga nėra tiesiog nepaprastai gražus, sodriaspalvės, skoningos meninės spaudos privalumus demonstruojantis albumas (dailininkas Eugenijus Karpavičius). Ji atlieka ir informatyvaus katalogo funkcijas – čia rasime ne tik dailininko biografiją, kone pamečiui išvardytus svarbiausius gyvenimo ir kūrybos faktus, bet ir kitus ateities tyrinėtojams neabejotinai svarbius formaliuosius atskaitos taškus – premijas ir apdovanojimus, parodas, bibliografiją. Klasikinė knygos struktūra gerokai palengvina tų žiūrėtojų ir skaitytojų pastangas, kurie galbūt norės išsamiau pasigilinti į vieną kurią nors Repšio kūrybos sritį. Tam – atskiri knygų iliustracijos, ekslibrisų, estampų, medalių, plakečių, skulptūrų, reljefų, piešinių, freskos skyriai. Tačiau kitaip nei įprasta nuo sovietmečio besitęsiančioje akademinėje tradicijoje, dailės šakos čia nesudėliotos pagal hierarchiją, t.y. vadinamieji „reikšmingiausi“ (pvz., monumentalistikos) žanrai nepriešinami tariamai „nereikšmingoms“ raiškos priemonėms (albumas pradedamas knygų iliustracijomis ir ekslibrisais).

Minėtos hierarchijos, be abejo, nerastume ir paties dailininko kūrybinėje veikloje, kurioje susipina įvairiausi žanrai ir technikos. Juk negalima būtų sakyti, kad menininko freskos yra „svarbesnės“ už jo medalius, ekslibrisus, iliustracijas. „Jonuko ir Elenytės“ serija turbūt yra ne mažesnis monumentas vietinės kultūros istorijoje nei koks nors paminklas viešumoje; tačiau ne tai svarbiausia. Repšys – ne tik precizikos ir miniatiūrinės meistrystės, bet ir monumentalias apimtis įveikiantis, be to, puikiai improvizuojantis dailininkas. Jis, kaip ir kai kurie kiti organiškąjį kūrybos pobūdį liudijantys universalieji menininkai, paneigia kažkada įprastą dailės šakų skirtumų mitą, kai vienoje srityje dirbantis (arba vienai kuriai nors LDS sekcijai priklausantis) dailininkas „natūraliai“ paklusdavo cecho apribojimams. Tai, kad kai kurie lietuvių dailininkai iš esmės nepaisė formalios priklausomybės ir vienodai meistriškai (nors ir ne be tam tikro išorinio pasipriešinimo) dirbo įvairiose meno srityse, yra ir vienas įdomiausių nelaisvės metų kultūros bruožų, nors ši sovietinės lietuvių dailės aplinkybė kol kas plačiau netyrinėta. Repšio knyga tam neabejotinai pravers.

Gal ir paradoksalu, bet didelės ir sunkios knygos tvarkingai sudėlioti „formalumai“ nepaneigia neišpasakyto lengvumo pojūčio. Šis albumas pirmiausia yra šilta knyga. Ne veltui pristatyme kalbėjęs grafikas Mikalojus Vilutis palygino ją su „dūšia, kuri nepaklūsta gravitacijos dėsniams“. Šildo ir Arūno Baltėno bei kitų dailininko gyvenimą fiksavusių fotografų darbai, ir šalia kokybiškų (dirbtinai nepagražintų!) iliustracijų pateikiamos paties dailininko minčių – istorinių prisiminimų, gyvenimiškų įžvalgų – nuotrupos. Anot knygų iliustracijas komentuojančio Repšio, „teksto skaitymas – intymus dalykas“; turbūt tą patį galima būtų pasakyti ir apie šio albumo vartymą. O verčiant puslapius neišvengiamai atsiskleidžia ir artimų žmonių kultūrinės bendruomenės pojūtis. Kaip teigė kitas kalbėtojas Arvydas Šaltenis, kai kurie žmonės bei knygos „suriša visuomenę“, o Repšys yra neabejotinas kuriančiųjų bendruomenių „rišimo“ pavyzdys. Šeimyninius kūrėjų bendruomenės aspektus rodo ir trys papildomi Repšių šeimos gyvenimą nubrėžiantys etiudai (apie Viktoriją Repšienę ir sūnus Algirdą bei Igną).

Ši knyga puikiai atspindi P. Repšio „kūrybinio rato“ (pasinaudojant meno sociologijos terminu) – panašius kūrybos tikslus puoselėjančios ir bendra pasaulėžiūra besivadovaujančios bendruomenės – kontūrus. Tokia neakivaizdi bendrija – toli gražu ne vien dailininkai. Kartu įsižiebiančios ir susipinančios istorikų, poetų, muzikų, dailininkų mintys čia savotiškai netgi užgožia autorystės „pirmumo“ klausimus, mat epochos charakterį artikuliuojančios idėjos gali kilti ne vienoje galvoje ir pasirodyti ne vieno kūrėjo darbuose. Anot Repšio, „atvirai kalbėjomės, karštai ginčijomės… Mokėmės vieni iš kitų. Supratau, kad svarbiausia – gera kompanija.“ Dialogai su istoriniais šaltiniais, kaip ir su kolegomis, įkvėpdavo tyrinėti dar nepažintas sritis. A. Bumblausko Lietuvos istorijos rašymo procesas suteikė impulsų dailininkui. Lygiai taip pat Repšio kuriami vizualiniai naratyvai provokavo ir paties Bumblausko mokslinius tyrimus, mat dailininkas intuityviai ieškodavo ir rasdavo tai, ko lietuvių istorikai dar nebuvo atradę.

iliustracija
Petras Repšys. „Pasaulio medžio“ fragmentas

Panašiai, kaip du vienas kitą papildantys kūrėjai (poetas ir jo kūrinių iliustratorius), bendravo Repšys su S. Geda, su juo dailininką 1965 m. supažindino Tomas Venclova. Savotišką dailės išsilavinimą iš Repšio gavo ir muzikas D. Katkus bei daugelis kitų; įtakos veikė ir atvirkštine kryptimi. Reiktų paminėti ir „Vildžiūnų sodą“, kurio fenomenas lietuvių dailėje akcentuotas jau ne kartą. Tai, anot Repšio, buvo „labai svarbi vieta“, kurioje „sueidavo įdomiausi žmonės: Justinas Mikutis, Juozas Keliuotis, Marija Gimbutienė, kai atvykdavo į Lietuvą… Vėliau Vildžiūnų sode įsikūrė skulptorių kolonija“. Neatsitiktinai S. Geda knygos pristatyme teigė, kad Repšys būtų geras lietuvių poezijos kurso dėstytojas – juk jis, ne kartą praturtinęs poeto literatūrines įžvalgas, galėtų suteikti žinių ir studijuojantiems lietuvių literatūrą. „Savųjų ratas“ knygos kontekstą suriša išties glaudžiai, sakyčiau, netgi pernelyg užtikrintai; vis dėlto šiuo atveju tai ir kuria ypatingą knygos organiškumo aurą.

Repšiui, kaip ir didelę įtaką padariusiam pirmajam mokytojui Gerardui Bagdonavičiui, dailė, muzika ir poezija buvo „tarsi viena meno šaka“. Dailininko paties rašytoje ir knygos gale pateikiamoje biografijoje („Mano mokslai Kaune ir Vilniuje“), trumpai išvardijančioje mokymosi metų autoritetus bei įtakas, Repšys prisipažįsta: „Visai nežinojom, kas vyksta Vakarų mene, nors studijavom chruščiovinio atšilimo metais“. Tačiau kiti pasisakymai čia pat paneigia ankstesnius ir liudija bent jau netiesioginį moderniosios kultūros išmanymą; dailininko vardijami teoretikai – gan neblogą klasikinį išsilavinimą. Skirtingas politines santvarkas skyrusi „geležinė uždanga“ taip pat nebuvo besąlygiškai monolitinė, kaip kartais mėgstama įsivaizduoti. Įvairūs neformalūs tarpusavio ryšiai, knygų siuntiniai ir pan. įžiebė minėtosios bendruomenės pojūtį, padėjo formuoti nacionalinės modernistinės kultūros pamatus, kurie rėmėsi nebe literatūrinio tautiškumo principais, bet kur kas gilesniais archajinės, mitinės pasaulėjautos orientyrais. Šios pasaulėjautos rekonstrukcija buvo bene ryškiausias tuometinių novatoriškų kūrėjų ženklas, kurį M. Martinaitis įžvelgė ir Repšio freskoje „Metų laikai“ Vilniaus universitete, ir Kazio Bradūno, S. Gedos, Broniaus Kutavičiaus, M. Gimbutienės, Algirdo J. Greimo, Norberto Vėliaus veikloje.

„Anapusinio“, mitinio laiko pojūtis šiandien susipina ir su politinės realybės patirtimi, istorinių lūžių refleksijomis. Dienraštyje „Lietuvos rytas“ pasirodžiusioje knygos recenzijoje neatsitiktinai atkreiptas dėmesys į dailininko kalbos nuosaikumą („net apie nelengvus laikus – be pagiežos, ramiai, taupiai“). Daugiau nei prieš dešimtmetį ne vienas kūrėjas bandė įvardyti nevienprasmišką istorinės netekties jausmą, kurį artikuliuoti dar ir šiandien nėra lengva. Kalbu ne tik apie akivaizdžias jaunystės laikų ilgesio intonacijas, kurios, kai tik ateina laikas, būtinai pasigirsta kiekvienos kūrėjų kartos prisiminimuose, bet ir apie pirmųjų nepriklausomybės metų paradoksus, kai netikėti politiniai posūkiai kone kiekvienam kūrėjui leido iš naujo (ir jau toli gražu ne idealistinėje šviesoje) apmąstyti santykį su valstybe.

Apie istorinio laiko pojūtį čia užsimenu todėl, kad Repšys, kaip retas kuris, sugebėjo jautriai ir kartu blaiviai vertinti permainas, siūlydamas nei per daug idealizuoti praėjusius laikus, nors tam būta nemažai pagundų, nei smerkti netolimos praeities palikimą. Knygos fotografijose Repšys – jaunas ir vyresnio amžiaus; vienas ir su šeima, artimu kolega ar tiesiog „gera kompanija“, gyvena savo normalų gyvenimą. Toks gyvenimas vyko „tada“ ir „šiandien“; dabar ir visados. Anot A. Bumblausko, Repšiui „istorija tampa neišvengiama dėl jo kūrybos skverbimosi į dabartį“. „Repšio istoriją“ šiandien institucionalizuojanti knyga greičiausiai taip pat taps būtina pagalbininke tiems, kurie pasitelkę vizualines menininko įžvalgas mėgins suvokti individo ir bendruomenės, istorinių naratyvų ir neverbalinių asociacijų, amžinojo mitinio laiko ir radikalių pokyčių sąsajas šiandienos Lietuvos dailėje.