Ar norite pagauti sėkmės paukštę?

„Mažoji mis“

Debiutantų Jonathano Daytono ir Valerie Faris filmas „Mažoji mis“ („Little Miss Sunshine“, JAV, 2006) griebia už ragų patį svarbiausią amerikiečių kino mitą – sėkmės mitą. Daug žiūrovų kartų žino, kad svarbiausia gyvenime yra siekti sėkmės, kad tai daryti reikia ryžtingai, kad sėkmė laukia net tų, kurie atsidūrė gyvenimo dugne. Visada gali iš jos pakilti ir pagauti savo laimės paukštę. Filmo „Mažoji mis“ herojus šeimos tėvas (Greg Kinnear) net sukūrė savo teoriją apie devynis žingsnius, padedančius pasiekti išsvajotą tikslą.

„Mažoji mis“ pirmiausia yra satyra, tad neapsigaukite – filmas skirtas ne vaikams, o jų tėveliams. Satyros gaida skamba nuo pirmų filmo akimirkų, kai susipažįstame su filmo herojais. Motina (Toni Colette) yra priversta pasiimti savo nesėkmingai nusižudyti bandžiusį brolį (Steve Carell) – Prousto specialistą, homoseksualą – iš ligoninės, nes baigėsi draudimo lėšos; šeimos galvos paskaita apie jo teoriją nesukelia jokio entuziazmo, matyt, atsitiktinai joje atsidūrusiems klausytojams, senelis (Alan Arkin) užsidaro tualete, kad pašniaukštų kvaišalų, o vyresnysis broliukas paauglys demonstratyviai niekina visus, nekalba (nes davė tylėjimo įžadus) ir skaito Nietzschę, tik mažoji Oliv nuoširdžiai tiki tėveliu. Šiuos žmones sieja greičiau įprotis, o ne tikri jausmai.

Filmas prasideda tą dieną, kai šiai eilinių amerikiečių šeimai atsiranda galimybė įrodyti savo tikruosius sugebėjimus, nes telefonu gaunamas patvirtinimas, kad dukrelė Oliv atrinkta dalyvauti mažųjų gražuolių konkurse. Tam, kad jį pasiektų, šeimai teks sukarti ne vieną šimtą mylių sulūžusiu mikroautobusu, nes lėktuvo bilietams nėra pinigų. Iškart aišku, kad šeimynėlė yra nevykėliai, bet filmo siužeto išeities taškas tarsi sufleruoja gerai žinomus stereotipus: pagaliau ir jiems atsirado šansas pasiekti šio to daugiau. Aišku, kad apskritutė Oliv – visai ne gražuolė, bet juk net per grožio konkursus būna ne tokių stebuklų. Panašias idėjas sufleruoti gali ir režisierių pasirinktas kelio filmo žanras. Jis ne tik vienas amerikietiškiausių, bet jo esmė ta, kad herojai, keliaudami iš taško A į tašką B, pasikeičia, kelionė tampa dar ir savotišku savęs atradimu.

Tačiau filmo pasikeitimai bus ne visai tokie, kokių iš pradžių lauki, ir tai yra svarbiausia. Daytonas ir Faris nepuoselėja pasakiškų iliuzijų, tačiau jų filmas – savaip optimistiškas. Nuo pat pirmų kelionės geltonu autobusiuku akimirkų herojams nesiseka. Genda mašina, leidėjas atsisako išleisti knygą apie kelią į sėkmę, sugriūva sūnaus troškimas tapti lakūnu, tragiškai pasitraukia senelis... Kiekvienas šeimos narys gauna progos įsitikinti, kad yra visiškas nevykėlis. Tačiau tas sunkus atradimas pažadina ir pamirštą šeimos solidarumo jausmą. Pasiekę tikslą – grožio konkursą, jie visi kaip vienas puls gelbėti mažosios Oliv. O gelbėti reikės, nes „Mažosios mis“ konkursas filme parodytas pačiomis juodžiausiomis spalvomis ir pralenkia net visokias mūsiškes mažųjų žvaigždžių valandas. Nugrimuotos, neskoningais a la Neli Paltinienė drabužėliais išdabintos, mažutes senučiukes primenančios konkurso dalyvės, jų dirbtinės ant mažų veidelių priklijuotos šypsenos sukelia fantasmagorišką šiurpaus košmaro įspūdį. Kartu tai ir įspūdinga sėkmės metafora. Sėkmės, kurios pradedi siekti nuo jaunų dienų ir sieki iki pat grabo lentos. Sėkmės, kuriai tave pasmerkia šiuolaikinio gyvenimo būdo „filosofijos“ ir ideologijos persisunkusi visuomenė. „Mažosios mis“ šeimą šis grožio konkursas ne tik suvienija, bet ir suteikia tikrojo solidarumo ir maišto patirtį. Kelionėje įvyksta šis tas daugiau, nors tai kartu ir logiška kelio filmo atomazga. Suvokę, kad yra nevykėliai, filmo herojai išmoksta susitaikyti su savimi. Su tuo, kad niekad nebus gražuoliai, idealūs vyrai, žmonos, tėvai ar turtingi elito atstovai, Marcelio Prousto specialistai Nr. 1 Amerikoje ir t.t. Jie tarsi atsisakys gyventi svetimą, pergalės bet kokia kaina troškimo jiems primestą gyvenimą. Jie supras, kad būti savimi – net ir visišku nevykėliu – yra daug svarbiau, nes tik būdamas savimi gali pajusti, kas yra meilė, artimo prisilietimas, paprasčiausias draugiškas gestas. Filmo kūrėjai tai atskleidžia įtikinamai, nedidaktiškai, kartais gal net ir pernelyg drastiškais vaizdais ar žodžiais.

„Mažoji mis“ buvo parodyta Sandanso nepriklausomųjų kino festivalyje ir iškart atkreipė į save dėmesį. Iki šiol filmas pelnė septynias BAFTA nominacijas, keturis JAV kino kritikų prizus, prodiuserių, aktorių, scenaristų gildijų nominacijas „Oskarams“... Žodžiu, paradoksas, bet filmo sėkmė akivaizdi.

Šiandien ekranuose pasirodo vienas naujausių rusų komercinio kino hitų – Rezo Gigineišvilio filmas „Žara“. Jo reklaminis klipas persekiojo mane, kad ir ką žiūrėčiau „Coca-Cola Forum Cinemas“ salėse, tad išmokau jį atmintinai ir supratau, kad paties filmo žiūrėti nenoriu. Beje, reklaminis klipas vadinosi „Karštis“. Taip ir turėtų būti verčiamas rusiškas filmo pavadinimas. Tačiau kino platintojai patologiškai mėgsta keisti pavadinimus, todėl vietoj Maskvos dienos karščio pavadinime atsidūrė vakaro žara. Juokinga, tiesa? Ir labai labai „kieta“.

Kaip supratau, filmo herojai ir kūrėjai – taip pat labai „kieti“. Tai didžiausiu rusų kino hitu ir mėgstamu prezidento Putino filmu tapusios „ 9 kuopos“ kūrėjų komanda, ją globojo Fiodoras Bondarčiukas. Dienraščio „Izvestija“ saldaus gyvenimo apžvalgininkė Božena Rinska rašydama apie maskvietišką filmo premjerą nesusilaikė: „Po šimto metų pagal „Žarą“ bus galima parašyti disertaciją „Amžiaus pradžios Maskvos aukštuomenės gyvenimas. Klanai ir įtakos“. Filmuotis „per blatą“ įtaisė meilužes, žmonas, sekretores, kirpėjas, dantistus... Tarp epizodo meistrų pateko visi „nužnikai“ (reikalingi žmonės – rus. „nužnyje liudi“), pradedant spalvotuose žurnaluose „elitą“ apdainuojančia Šahri Amirchanova ir baigiant asmeniniu Fiodoro Bondarčiuko žmonos Svetlanos Bondarčiuk vizažistu. Pati ponia Bondarčiuk vaidina pardavėją. Geriausia ponios Bondarčiuk draugė Ženia (kartu ir šios ponios viešųjų ryšių atstovė) – vertėją. Operatorius vaidina operatorių. Režisieriaus Gigineišvilio žmona Nastia Kočetkova – fotografę. Nepamirštas ir „krikštatėvio“ Fiodoro Bondarčiuko sūnėnas Konstantinas Kriukovas. Kažką vaidina ir beveik giminaitis Artiomas Michalkovas, todėl į premjerą atėjo visas Michalkovų klanas – pavargęs karalius tėvas kapitono kepuraite ir tyliausioji karalienė motina. Neaišku, kaip į filmą pateko aktorius Artūras Smolianinovas. Regis, tai žavus, ryškus vaikinas, bet ką tai turi bendra su kinu? Kieno jis giminaitis, taip ir liko neaišku. Tiesa, gal jis iš buitinio aptarnavimo sferos, pavyzdžiui, jo mama gera stomatologė? Juk atsitiktinumų tokiuose reikaluose nebūna... Beje, ekrane pasirodžius skustagalviams, kažkas salėje tarė: „Niekaip negaliu prisiminti, kieno tai apsaugininkai“.

Pridursiu, kad filmas neapsiėjo ir be lietuviškų vardų: vieną pagrindinių vaidmenų kuria debiutantė Agnija Ditkovskytė.

Živilė Pipinytė