Muzika

Rostislavas „Lenskis“

Šimtmečio proga prisimenant dainininką ir režisierių Rostislavą Andrejevą

Margarita Dvarionaitė

iliustracija
Rostislavas Andrejevas

Rostislavas „Lenskis“, o iš tikrųjų – Rostislavas Andrejevas. Įžymiam Lietuvos menininkui šis vaidmuo (P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“) buvo artimas visą gyvenimą, su juo žiūrovas nejučiomis lyg išgyvendavo ne tik Lenskio, bet ir paties A. Puškino likimą.

Prieš šimtmetį gimęs (1907 01 24) Rostislavas Andrejevas buvo plačios ir kilmingos giminės palikuonis. Nuo seno Lietuvoje įsikūrusią, XVIII a. siekusią dinastiją garsino menininkai, mokslininkai, šventikai, kiti kultūros veikėjai.

Rostislavo tėvas Konstantinas Andrejevas Pirmojo pasaulinio karo metu su šeima buvo evakuotas į Maskvą, kur įsikūrė Lietuvos ambasadoje ir buvo globojamas Jurgio Baltrušaičio. Grįždamas Lietuvon, K. Andrejevas atsigabeno carinės okupacijos metu iš Lietuvos pagrobtus šventovių varpus. Jiems patalpinti prireikė net septynių vagonų. Už nuopelnus Lietuvai, minint jos nepriklausomybės dešimtmetį, Prezidentas Antanas Smetona apdovanojo K. Andrejevą Lietuvos Nepriklausomybės medaliu. O 1932 m. jam buvo įteiktas LDK Gedimino ordinas.

Rostislavas Andrejevas, ilgametis Kauno muzikinio teatro solistas ir režisierius, augo intelektualų šeimoje, nuo vaikystės jį supo muzikinė aplinka. Namuose burdavosi elitas, skambėjo fortepijonas, profesionalaus dainininko dėdės baritonas, čia nuolat lankėsi teta Elena Okulič-Kazarinienė – pianistė, ilgametė Kauno konservatorijos fortepijono klasės pedagogė. Tad mažajam Rostislavui neatsitiktinai kilo poreikis susibičiuliauti su mįslinga fortepijono klaviatūra. Teta Elena ir tapo jo pirmąja švietėja, suteikusia muzikos žinių pradmenis.

Jaunystėje studijavęs teisę, jos nesiėmė. Šis pasirinkimas buvo veikiausiai spontaniškas, atsitiktinis. O prabilus tikrajam pašaukimui – muzikai, Rostislavas liko jam ištikimas iki mirties. Kauno konservatorijoje vokalo pradžiamokslį jis išėjo pedagogų Ninos Karnavičienės ir italo Oreste Marini klasėse. Beje, Marini subūrė tada nemažą grupę būsimųjų operos solistų.

Baigęs Kauno konservatoriją jaunasis menininkas išvyko į Paryžių, kur 1937–1938 m. tobulino vokalo ir aktoriaus meistriškumą, ir 1939 m. baigė aukštąją muzikos mokyklą (Ecole Normale de Musique).

Paryžiuje įvyko ir numylėtojo Lenskio debiutas, debiutuota Kunigaikščio vaidmeniu A. Rubinšteino „Demone“, išstudijuota ne viena tenoro partija. Namo grįžo jau „tikras prancūzas“, patobulinęs nuo mažens pažįstamą kalbą, aristokratišką elgseną, manieras. Ir nepamirštamą „dainuojančią“ eiseną. Dar atmintinas buvo damų „pirštelių“ bučiavimo ritualas…

Sovietmečiu visi šie elgesio reliktai visuomenėje buvo ištirpę be pėdsako, todėl R. Andrejevo išsaugoti jie ir akį, ir širdį pamalonindavo. O prigimtiniai įpročiai ypač pravertė scenoje.

Būta ir kuriozų artisto gyvenime. Šiandien jie tekelia šypseną, bet vokiečių okupacijos laikais sutrikus teatrų pulsui – daugumai menininkų šis tarpsnis buvo badmečio ir visokių nepriteklių metas – tuomet jau du vaikus auginusiam R. Andrejevui teko dirbti „kaliošų lipdymo“ fabrike „Inkaras“…

Emocijų gausa ir įvairovė, prasmingas muzikavimas, nepriekaištinga intonacija ir dar daug kas buvo tos dovanos, kurias 1940 m. dainininkas atsinešė į Kauno muzikinį teatrą. Čia išdainavo gausybę įvairaus žanro tenoro partijų. Daugiausia – operečių, nors troškimas dainuoti operas buvo nemažesnis. Bet taip jau susiklostė aplinkybės, kad R. Andrejevas tapo operečių atlikėju, tarsi suaugo su jomis. Europietiška kultūra taurino vaidmenis. Operečių klasikai – Lehįras, Kįlmįnas, Straussas – buvo jo pagrindinis repertuaras.

iliustracija
Rostislavas Andrejevas (Lenskis)
P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“

Niekada nedainuodavo, nevaidindavo atmestinai, „neiškrisdavo iš vaidmens“ palikdamas tuštumas. Spektakliai būdavo jo būtinybė, šventos valandos.

Būdamas universalaus talento aktorius, vaidindamas Lenskį visiškai atsiribodavo nuo operetės žanro ir jį kūrusių „grandų“. Virsdavo mielu, naiviu poetu, „didelio vaiko“ siela.

Operetės neužgožė jo potraukio operai. Nuo 1951-ųjų R. Andrejevas pasuko į režisūros kelią. Nors čia savo debiutui pasirinko F. Loewe miuziklą „Mano puikioji ledi“, vėliau tarp pastatymų vyravo operos: M. Musorgskio „Soročincų mugė“, A. Rubinšteino „Demonas“, G. Verdi „Traviata“ ir „Rigoletas“, G. Puccini „Madam Baterflai“, G. Bizet „Perlų ieškotojai“, Ch. Gounod „Faustas“… Iš viso – trisdešimt pastatymų. 1956 m. tapęs teatro vyriausiuoju režisieriumi liko juo iki mirties. Buvo įvertintas Nusipelniusio meno veikėjo vardu. Kolektyvas ir žiūrovai labai palankiai jį vertino ir gerbė, teisėtai laikė jį „teatro karūna“.

Tuo tarpu vadovybė nebuvo jam palanki: kliuvo išskirtinė jo kultūra, kilmė, erudicija. Ypač kenkė nuolankusis KGB tarnas, abejotino išsilavinimo teatro direktorius Vladas Varčikas (neseniai šventęs savąjį 90-metį, sveikas ir guvus senolis). Pasitelkęs sau giminingus tamsuolius traumavo jautrios širdies asmenybę, žlugdė fizinį ir kūrybinį potencialą.

Nors R. Andrejevas nežuvo nuo kulkos kaip Lenskis ir Puškinas, neišvengė sunkaus infarkto. Atsitiesęs teatro nepaliko, tęsė savo darbą. Tik neilgai… Artėjo jo 60-mečio jubiliejus. Teatro fojė per paskutinį mūsų pokalbį, sunkiai valdydamas emocijas, išliejo širdgėlą: „Nenoriu, kad mane sveikintų ir spaustų ranką tie veidmainingi žmonės…“ Šis proveržis iki šiol man atmintinas.

Netrukus turėjome statyti V. Baumilo operą „Rožės žydi raudonai“. Susirinkome pirmajam aptarimui. Visi, išskyrus režisierių. Išvakarėse Maskvos centre R. Andrejevas žuvo autoavarijoje. Sunkiai sužeista, išliko gyva jo dukra. Nelaimė įvyko 1967 m. birželio 5-ąją. Palaidojome Kaune, Petrašiūnuose.

Ne vien R. Andrejevas buvo kilmingos giminės ainis, o ir žmona Birutė Jonynaitė, ilgametė pedagogė, įžymaus Lietuvos šviesuolio, istoriko, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Igno Jonyno dukra (kurį laiką I. Jonynas atstovavo Lietuvai Švedijoje diplomato pareigybėje).

Liko trys kilmingos giminės palikuonys: sūnus Konstantinas, inžinierius, dukra Ina, gydytoja, ir muzikos kelią pasirinkęs sūnus Julius – talentingas pianistas ir klavesinistas, kompozitorius, o šiuo metu – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas, fortepijono klasės pedagogas.

Rostislavo Andrejevo režisūros darbai neišnyko, teatre teberodomi jo statyti spektakliai. Jį pažinojusiųjų atmintyje tebegyvuoja ir jo skleista ypatinga dvasinė šviesa.