Teatras

Skiriama Brodskiui

"Meno forto" teatro studijos atidarymas

iliustracija
Gintautas Trimakas. Iš ciklo "Venecijos tyla" (fragmentas)

Rasa Vasinauskaitė

Šį kartą ne apie Eimuntą Nekrošių. Apie Rolandą Rastauską ir jo Brodskį, tiesą, pristatytą Meno forte. Ta lakoniška, vos 55 min. trukusi pažintis su nobelistu, vadinosi "Notturno, arba Bebrų respublika". Jo balsas niro iš bespalvės Bebrų respublikos ir skleidėsi tarp rudai pilkų ažūrinių Venecijos sienų čia, naujutėlaitėje Meno forto scenoje. Gal ir nebūtų tas balsas skambėjęs, jei ne speciali proga - teatro studijos "Meno fortas" inauguracija: duris atvėrė pirmas pastato aukštas su repeticijų ir renginių sale, o iki šiol jiems skirta erdvė paversta kamerine teatro scena.

Proga įvardyta iškilmingai; Brodskis nuteikia žemiškai ir raminamai. (Jam Venecija sava, tarsi būtų buvęs čia labai seniai, ir grįžęs visam laikui. Pirmą kartą - per kalėdines atostogas 1972-aisiais. Ir vėliau - visad žiemą.)

Trys vyrai - Vladas Bagdonas, Dainius Gavenonis ir Dainius Liškevičius, galbūt kažkuo panašios, o gal ir visai ne į Brodskį figūros "kelioniniais" kostiumais ir kuprinėmis ant pečių, slysta, čiuožia, leidžiasi iš kažkur ir atgal į ten, iš kur išvyko, ir į ten, kur sugrįš. Pasikliaudami žemėlapiais ir miniatiūrinių prožektorių šviesa. Ir su savo VEF`ais, kaip laiko ženklais, kuprinėse. Rastausko sumanytas "noktiurnas" neskleidžia jokios nostalgijos Bebrų respublikai - jos čia labai nedaug: trys atsisėdimai į kirpyklos krėslą, liūdnos kirpėjos (Aldona Bendoriūtė) akys, trys špižinės šiukšliadėžės, radijas su nobelisto balsu. Šalis neturi savo kvapo ir spalvų - ji jokia, kaip ir vyrų kostiumai, darantys juos panašius į aptakias ir bespalves gipsines statulas, absurdiškomis pozomis stovinčias ant šiukšliadėžių tarsi ant postamentų. Gyvesni, bet taip pat bespalviai, prisiminimai - darbas morge, bylos pradžia, kelionė. Į kur? Žinoma, kad į Veneciją. Lengvą, beveik neapčiuopiamą tarsi atspindys veidrodyje, kuriuo žvilgsnis nuslysta. Dailininkės Ieva ir Eglė Babilaitės labai tiksliai skaido ir taip nedidukę erdvę ažūrinėmis parudavusio smėlio spalvos uždangomis. Jos - taip pat tarsi atspindys, gilumoje slepiantis balto statinio formas ir dieviško grožio moters figūrą. Tai - veidrodžio realybė, Josifo Brodskio Venecija, padūmavusi nuo žiemos rūko, venecijietiškų fasadų mezginiais atspindinti vandens putos mezginius. O jis pats - svetimas, niekas, žmogus su apsiaustu ir grapos buteliu kišenėje...

Galbūt atsitiktinai, bet dvi trumputės "noktiurno" dalys kontrastuoja tarsi dvi veidrodžio pusės - pelkiškas pirmosios ritmas ir nuotaika, kelis sykius permušama dūstančio repo, antrojoje suraibuliuoja šiluma ir energija, tiesa, slopinama, nes šitai irgi tik regimybė - iš pradžių reali, bet tuoj pat virstanti prisiminimo nuotrupa. Ir asmeniška, ir anonimiška, norinti, kaip ir jos autorius, būti palikta ramybėje. Turbūt todėl trys vyrai čia akimirkai išsiskiria - vyresniojo patirtis arti- mesnė Brodskio "Vandenženklio" ("Watermark", 1991) herojaus ir jo Venecijos patirčiai. Kai vėl susitinkama, regis, įžengiama į "savo paties autoportretą", išskaidytą ne tiek į amžiumi besiskiriančius veidus, kiek į "laisvus elementus".

"Estetika - etikos motina", - sako Brodskis. Šitai organizuoja "reginį" su jo balsų, garsų, triukšmų, melodijų, eilėraščių ritmikos ir, žinoma, cikadų svirpimo partitūra į visumą (kompozitorius Šarūnas Nakas). Ji ganėtinai trūkčiojanti, tarsi kliūvanti už balso, kurio neįmanoma sukurti iš naujo ar imituoti; ir paslystanti, regis, pačioje lygiausioje vietoje. Bet ji yra, toji elegiška visuma. Galbūt ne tiek brodskiškoji, kiek toji, kurią nešiojasi kiekvienas, nesvarbu, ar ištrūkęs į Veneciją iš Bebrų respublikos, ar ne. Paskutinius jos akordus girdi Gintauto Trimako fotografijose "Venecijos tyla" - juodai baltose, tarsi žiemiškose.

"Noriu į Europą nuvažiuoti, Alioša, - sako broliui Ivanas Karamazovas, - iš čia ir važiuosiu; ir juk žinau, kad važiuosiu į kapines, bet pačias pačias brangiausias kapines, štai kas!" Tos brangiausios kapinės Ivanui - Venecija.

Pirmosios venecijietiškos atostogos Brodskiui priminė atvykimą į provinciją, nepažįstamą, nežymią vietą, galbūt gimtinę po daugelio metų nebuvimo. Joje jis ir liko - nepažįstamas praeivis, ne, greičiau nežinomas keleivis, leidęsis per miestą ne gondola, o ant slidžių.