Įkvėpimas – gyvumo ir tikrumo apraiška

Jaunosios kartos pianistas Simonas Poška – daugybės konkursų laureatas, jau turintis išskirtinės patirties atliekant įvairių kompozitorių kūrinius prestižinėse koncertų salėse, bendradarbiaujant su žymiausiais muzikais, 2018 m. LR prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanotas už Lietuvos vardo garsinimą tarptautiniuose konkursuose; 2019 m. įvertintas Vilniaus miesto savivaldybės Mažojo Šv. Kristoforo apdovanojimu. Šių metų kovo 12-ąją pianistas skambino išskirtiniame renginyje – Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje įžangos koncerte – solo ir su pianiste Mūza Rubackyte, orkestrui dirigavo Sébastienas Billardʼas, renginyje dalyvavo Prancūzijos ir Lietuvos prezidentai Emmanuelis Macronas bei Gitanas Nausėda su žmonomis. Šio įvykio ir aktyvios meninės veiklos akivaizdoje kalbiname Simoną Pošką apie nuolatinį siekį tobulėti ir patirtis ne vien muzikoje.    

Simonai, su įžymia pianiste Mūza Rubackyte Prancūzijoje atstovavote Lietuvai pasitinkant rudenį prasidėsiantį Lietuvos kultūros sezoną. Kokie šios patirties įspūdžiai?

Buvo didžiulė garbė atstovauti savo šaliai tokios svarbos koncerte. Klausydamas prezidentų kalbų, Lietuvos himno ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninės uvertiūros „Kęstutis“ – susigraudinau, jaučiau begalinį pasididžiavimą savo tauta ir kultūra, džiaugiausi, kad Lietuva ir lietuviškas menas turi tvirtą vietą pasaulyje. Galimybė prie to prisidėti – pats tikriausias mano gyvenimo misijos įprasminimas. Sėkmingą koncertą vainikavo vakarienė prezidentiniuose Eliziejaus rūmuose su abiem prezidentais ir kitais kviestiniais asmenimis. Tikiu, kad mūsų pasirodymas ir užmegzti ryšiai toliau leis lietuviškam menui gyvuoti tarptautiniu mastu.

Vieni didžiausių jūsų pasiekimų: IX Tarptautinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas – II vieta; „Lisztofonija-3“ – I vieta, „Muzika be ribų“ – Grand Prix, Respublikinis Johanno Sebastiano Bacho konkursas – Didysis prizas. Kiek, jūsų manymu, muziką įmanoma (į)vertinti, dargi objektyviai? Kiek jums svarbūs yra konkursai? Galbūt muzikantui, ypač pianistui, jie būtini, suvokiant, kad šių dienų pasaulyje esama itin stiprios konkurencijos?

Viena vertus, meno neįmanoma tiksliai apskaičiuoti, objektyviai įvertinti ar palyginti. Tam tikri kriterijai egzistuoja, tačiau asmeniškumas ir subjektyvumas – galiausiai neišvengiami. Kita vertus, konkursai užgrūdina ir disciplinuoja. Atlikėjas priverstas išmokti specialią programą, kuria save visapusiškai atskleistų. Rengiantis konkursams išmokstama vienu metu ruošti daug kūrinių, geriau planuoti laiką, pažįstamos savo stipriosios ir silpnosios pusės. Per konkursus užsimezga kontaktai, pažintys su žiūri nariais arba dalyviais dažnai virsta ilgametėmis draugystėmis. Didesnis konkursas gali tapti puikia platforma pasirodyti, o laimėjimas ir prizai (nebūtinai piniginiai) per vieną dieną gali pakelti tavo karjerą į kitą lygį.

Pernai po Tarptautinio Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso ir jūsų antrosios premijos Jonė Punytė-Svigarienė šiame leidinyje (nr. 31 (1480), 2023-09-29) rašė: „Artistiškas, charizmatiškas, net kiek ekscentriškas pianistas iškart sužavėjo Johanno Sebastiano Bacho fugos plėtote, jos vargonine interpretacija. Beethoveno sonatoje buvo juntama ekspresyvi smulkiausių motyvų raiška ir iškalbingas harmoninės struktūros perteikimas. Antrame ture ryškų įspūdį padarė jo interpretuojama Olivier Messiaeno pjesė „Dvasios džiaugsmo žvilgsnis“ iš „Dvidešimties žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“, prasmingai ir solidžiai atliktas Césaro Francko Preliudo, choralo ir fugos ciklas. Šie sudėtingi įvairių epochų ir skirtingos stilistikos polifoniniai opusai, sykiu su Čiurlionio fuga atlikti dvasingai, pakylėtai ir įtaigiai, įrodė Pošką esant plataus užmojo, galingo skambesio polifonistą.“ Neabejotina, kad kiekvieno autoriaus muzika reikalauja savitos prieigos, ją diktuoja. Vis dėlto, bendrąja prasme, kaip atrandate ryšį su autoriumi ir jo muzika?

Manau, ryšys randasi natūraliai, jei atlikėjas gerbia medžiagą ir kartu nuoširdžiai pasikliauja savo intuicija. Žinoma, labai svarbu kontekstas, epochos ypatumai, kompozitoriaus gyvenimas, kūrinio rašymo aplinkybės – visa tai suteikia perspektyvą. Jei ilgainiui ryšio nepajaučiu, to kūrinio nė nebegroju.

Žymusis minimalistas Philipas Glassas knygoje „Words without Music“ kalbėjo apie grojimą kaip girdėjimą savęs ir kartu idealiojo kūrinio atlikimo varianto, kuriuo tarytum sekama grojant. Pasidalinkite, kaip grodamas patiriate save muzikoje ir muziką savyje.

Kūryboje ir scenoje atvirai einu ten, kur gyvenime paprastai neičiau. Kartais leidžiu muzikai mane visiškai užvaldyti, patiriu katarsį. Grodamas matau vizijas, kurios daro ryškią įtaką mano interpretacijai. Scenoje esu linkęs improvizuoti, grojimo akimirką atėjęs įkvėpimas man – gyvumo ir tikrumo apraiška.

Kaip suprantate ir patiriate kūrinio interpretavimo procesą: ar tai noras atrasti bei suvokti autoriaus mintį ir kuo tiksliau ją perteikti, ar siekis tam tikra prasme su autoriumi pasikalbėti, diskutuoti, o gal mėginimas visa perleisti per save ir išpildyti unikalų variantą?

Visų pirma atidžiai analizuoju muzikinį tekstą ir ieškau kodo, rakto į kūrinio pagrindinę mintį. Dažnai ta mintis būna subjektyvi, nes kūrinį neišvengiamai perleidžiu per save. Manau, kad nuoširdžioje ir tikroje kūryboje asmeniškumo išvengti neįmanoma. Bėgant laikui išmokau pasitikėti savo menine intuicija, esu linkęs (su) ja gyventi ir mirti. Ferencas Lisztas yra pasakęs: „Individualumas yra mažiau kenksmingas muzikai nei anonimiškumas.“

Esate Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos absolventas. Mokėtės tikrų tikriausioje meno asmenybių ugdymo Mekoje. Kaip prisimenate savąją pradžią muzikos pasaulyje? Ar tai buvo smalsumą žadinanti žaisminga praktika, o gal nepažini sritis, labiau susijusi su monotoniška kartote ir reikalavimais?  

Man patiko, kad mokykloje buvo tiek daug itin kūrybingų ir meniškų žmonių. Tokių pat „išprotėjusių“ kaip ir aš. Pianistą savyje rimtai ugdyti pradėjau tik aštuntoje klasėje, kai man buvo 15 metų. Manyje kažkas pasikeitė, susidėjo daug veiksnių ir tik tada sąmoningai apsisprendžiau tapti pianistu. Muziką visada labai mylėjau, bet dirbti prie fortepijono nemėgau. Užtat užsiėmiau kitais menais, man buvo įdomi kūryba: rašiau muziką, improvizuodavau, kurdavau dainų tekstus, režisuodavau vaidinimus... Vaikystėje nusifilmavau daugybėje televizijos reklamų, įgarsinau 10 pagrindinių veikėjų animaciniuose filmuose (tarp kurių ir Nemo filme „Žuviukas Nemo“), teko vaidinti ir keliuose meniniuose filmuose. O šalia viso to, baisiausiai užsidegęs, šešerius metus lankiau krepšinį!

Menų mokykloje mokėtės Eglės Jurkevičiūtės-Navickienės fortepijono klasėje, nuo 2017-ųjų jus globoja pianistė Mūza Rubackytė, o nuo 2020-ųjų studijuojate Hanoverio aukštojoje muzikos, teatro ir medijų mokykloje, profesoriaus Rolando Krügerio fortepijono klasėje. Šios trys asmenybės, ko gero, yra vienos svarbiausių jūsų, kaip muzikanto, brandai?

Mokykloje Eglė Jurkevičiūtė man buvo lyg antra mama. Ji man suteikė visus pianistinės technikos pagrindus, o jos muzikinė intuicija ir skonis suformavo mano individualų girdėjimą. Esu jai be galo dėkingas, kad iškentė visus tuos mano „negrojimo“ metus. Tai geniali mokytoja, be jos nebūčiau toks pianistas, koks esu dabar. Kai tik grįžtu į Vilnių, nepraleidžiu progos jai pagroti – net ir po tiek metų vis išgirstu kokių nors naujų pastabų.

Mūza Rubackytė – mano globėja. 2017-aisiais ji priėmė mane į Mstislavo Rostropovičiaus fondą ir nuo tada kelis kartus per metus vis susitikdavome pamokose. Vėliau pradėjau dalyvauti Mūzos organizuojamuose festivaliuose, dažnai koncertuodavome keturiomis rankomis, pasisekė laimėti ir jos globojamą konkursą „Lisztofonija-3“. Iš Mūzos jau išmokau ne tik pianistinių subtilybių, bet ir daugybę gyvenimo pamokų. Ji mane konsultuoja, rūpinasi ir nukreipia teisinga linkme. Jos pasitikėjimas – begalinis stimulas tobulėti toliau.

Rolandas Krügeris – nepaprastai kantrus ir nuovokus profesorius. Jame išskirtinai dera vizionieriška intuicija, protas ir neaprėpiamas žinių bagažas. Tarp Krügerio mokytojų – Krystianas Zimermanas ir Karlas-Heinzas Kämmerlingas. Šių legendinių asmenybių paslaptys per Krügerį pasiekia ir mane. Labiausiai savo profesoriui esu dėkingas už suteiktą laisvę. Visi jo mokiniai radikaliai skirtingi ir individualūs – tai geriausiai įrodo profesoriaus atvirumą ir įvairiapusiškumą.

Mokomasi ir iš netiesioginių mokytojų – sekamų, siekiamų idealų. Kas dar jūsų pasaulyje yra tie įkvėpėjai ir kelrodžiai?

Greta jau išvardytų mokytojų dar paminėčiau Petrą Geniušą ir Andrių Žlabį. Dar vienas svarbus žmogus mano gyvenime – režisierius Jonas Vaitkus, kurio rūpestis, dėmesys ir gyvenimiški patarimai mane lydi daugelį metų. Vaitkus nepraleidžia mano koncertų ir režisūrinių darbų. Jis apsilankė mūsų čiurlioniukų operoje „Velnio nuotaka“, kurią režisavau, o kai stačiau spektaklį „Uvertiūra teatrui“ pagal savo paties pjesę, jis ateidavo į repeticijas, konsultavo ir vis stūmė į priekį. Neseniai gavau ir kvietimą vaidinti pagrindinį vaidmenį naujausiame Vaitkaus spektaklyje Senajame Vilniaus teatre.

Veikiausiai turite itin jautrią klausą, tad kaip patiriate gyvenimo tikrovę, supančios aplinkos garsą?

Esu labai smalsus, mane domina įvairiausi garsai ir jų (ne)derėjimas. Dažnai klausausi, kaip sankryžoje šviesoforai išsiskiria „fazių“ technika, lyg Steveʼo Reicho kūriniuose. Klausausi visumos, retsykiais išskiriu pavienius garsus ir gilinuosi tik į juos. O kartais visai nieko nesiklausau, nugrimztu į save ir nebelieka skirtumo, kas aplinkui skamba.

Dėkoju už pokalbį.