„Emeritus“ ir „Muzikos magija“

Muzikos salonų veikla sostinėje pastaruoju metu atrodo kiek pagyvėjusi, ir viena patraukliausių tokio pobūdžio salelių veikia adresu Šv. Stepono g. 12, su „Muzikos magijos“ iškaba. Klausytojai susirenka kiek anksčiau, yra kviečiami pasivaišinti puodeliu kavos, maloniai kalbinami erdvės šeimininkų ir palydimi užimti vietų patogiose kėdėse. Sūris, riešutai ir saldainiai skirti tam, kad maloniai nuteiktų muzikiniam potyriui ir būtų svetingumo ženklas – subtilus ir nekonkuruojantis su muzikine patirtimi. Programa sudaroma skoningai, kryptingai, atsižvelgiant į nedidelio kambario akustiką ir siekiant atliepti publikos poreikius: greta kamerinių ir džiazo koncertų vyksta vakarai visai šeimai, neformalūs muzikantų pasakojimai apie jų mėgstamus reiškinius, poezijos skaitymai, įrašų pasiklausymai ir kitokie bendraminčių, entuziastų ar tiesiog siekiančių turiningesnio laisvalaikio žmonių susitikimai. Tai tobula vieta pabėgimui iš kasdienybės šurmulio į muzikos glėbį ir taip pat jauki niša muzikantams, kurie gali kalbėtis instrumentais labai laisvai ir kartu būti įpareigoti bei stimuliuojami smalsios, dėmesingos ir kaskart atsinaujinančios publikos.

Dar kovą klubas viliojo kvietimu į kvarteto „Emeritus“ – Petras Vyšniauskas, Vytautas Labutis, Arkadijus Gotesmanas ir Eugenijus Kanevičius – koncertą, tačiau tąsyk, Labučiui susirgus, prie kitų trijų narių prisijungė trimitininkas Dominykas Vyšniauskas. O tai reškia, kad scenoje pasirodė visiškai kitas kvartetas, su visai kita tarpusavio sąveika ir „chemija“, nes vieno nario pasikeitimas improvizuojančiam ansambliui yra lemtingas, juo labiau kad Dominykas – kitos kartos ir kitokios mąstysenos muzikantas. Be abejo, jis su šiais partneriais yra grojęs daugybę kartų, jaučia juos ir žaidžia tą patį žaidimą, tačiau žaidimo stilius priklauso nuo to, kas žaidžia. Tai tapo dar akivaizdžiau, kai balandžio 24 d. toje pačioje scenoje pasirodė jau pilnas, originalios sudėties „Emeritus“. Mėnesio atstumas tarp koncertų – ir jie skyrėsi kaip diena ir kita diena.

Kovo 20-ąją koncertas prasidėjo nepastebimai: dėklo užtrauktuko garsui atitarė kito dėklo krebždėjimas, suskambo dar vienas „žžžžiut“, ir galiausiai visas kvartetas užtraukė užtrauktukų preliudą, po kurio nušvito pirmas muzikinis garsas. Panašus postliudas vainikavo pirmąją koncerto dalį, ir tai buvo vienintelis per visą koncertą linktelėjimas Johnui Cage’ui. Šiek tiek minimalaus fortepijono preparavimo ar jo obertonų efektų panaudota taip pat, bet nemuzikiniai garsai ar netradiciniai grojimo būdai netapo reikšminga šios programos dalimi. Ji rėmėsi improvizacijos meistriškumu ir nejučia esminiu gravitacijos centru tapo Dominyko Vyšniausko soliniai pasisakymai. Kad ir kuo jis grotų – trimitu ar vožtuviniu trombonu, jo improvizavimas būna turiningas, niuansuotas, frazėse daug ritminės įvairovės, įdomių detalių, o kiekvienas solo pasižymi harmoninga, kontroliuojama architektūra. Ir visas ansamblis linko į tą dėmesingumą kiekvienam garsui, mikrodialogų, polifoninių pokalbių, solinių epizodų ir apsikeitimų mintimis išpiešimą. Vietomis jie susiliedavo į nuostabiai darnią bendros muzikos tėkmę, vietomis mažų elementų tobulumo stoka kliudydavo ausį – tiesiog todėl, kad kiekviena maža gaida tą vakarą buvo svarbi.

Balandžio 24-ąją iškilo visiškai kiti dalykai: Vyšniauskas, Labutis, Kanevičius ir Gotesmanas, grodami kartu, kur kas daugiau dėmesio skiria būsenai, nuotaikai, įspūdžiui sukurti ir absoliučiai organiškai tarpsta vienovėje, kur jiems nereikia reaguoti, išgirsti, suprasti, nes tai jų natūrali kūrybinė terpė ir jie tiesiog alsuoja išvien. Spalvinio žaidimo ir aiškių būsenų siekis buvo aktualus ir pirmajame koncerte, bet šiuo atveju tai buvo dominuojantis uždavinys, ir koks nors apytikriai praslydęs pasažas tiesiog tapo dar viena spalva. Jie skamba kartu labai natūraliai ir patogiai.

Didžiausia nuostaba, tykanti einančiųjų pasiklausyti „Emeritus“, yra ta, jog dviejų iškiliausių Lietuvos saksofonininkų – Vyšniausko ir Labučio – buvimas kvartete nereiškia, kad galėsime pasiklausyti dviejų saksofonų. Vyšniauskas gerai jaučiasi prie fortepijono ir saksofonu grojo tik epizodiškai. Viena vertus, muzikantas turi daryti tai, kas jam teikia didžiausią pasitenkinimą ir geriausiai perteikia, ką jis nori išreikšti, o „Vyšnia prie fortepijono“ (žinantiems jį kaip saksofonininką) atrodo smagi egzotika, juo labiau skambina jis tikrai neblogai. Kita vertus, saksofoninė kombinacija „Vyšniauskas + Labutis“ atrodo turinti dar daug neišskleisto potencialo.

Tiek kvartetas „Emeritus“, tiek „sudominykinta“ jo versija skamba labai gerai ir patikimai, nes tai yra muzikantai, kurie iš miegų pažadinti gali kartu pagroti ką nors gražaus. „Muzikos magijos“ klube jie turi jaukią sceną ir dėmesingą publiką. Tai idealios sąlygos sutaurintam, elitiniam jam session. Tai sąlygos, kuriomis galėtų gimti kažkas ypatinga. Birželio 5-ąją jie susitinka šioje scenoje dar kartą – kas žino, galbūt tai bus dar vienas mielas senų draugų pasikalbėjimas, o gal įvyks koks nors netikėtas atsivėrimas?