Colinas Stetsonas Vilniuje

Likus mėnesiui iki koncerto bilietai buvo iššluoti! Kai į saksofonininko solo koncertą, numatytą pirmadienio (balandžio 22 d.) vakarą, per kelias dienas nuo paskelbimo išperkama tiek bilietų, kiek tik Šv. Kotrynos bažnyčia gali priimti klausytojų, tai aiškus signalas, kad įvykis – neeilinis. Iš tiesų taip ir buvo: „Improdimensijos“ kvietimu Vilnių aplankė Colinas Stetsonas.

Tai fenomenalus muzikantas, multižanrinė asmenybė, intrigavęs pirmiausia antžmogiška instrumento valdymo meistryste. Grandininė kvėpavimo technika savaime yra labai įspūdingas dalykas, netgi kai būna naudojama epizodiškai, o Stetsonas ja grindžia didelę dalį savo kūrybinės veiklos. Taigi, tiesiog iš arti išgirsti, ką šis žmogus techniškai gali išgauti iš saksofono, buvo be galo smalsu, ir, žinoma, džiugino toks entuziastingas Lietuvos publikos susidomėjimas avangardo kūrėju.

Entuziazmas buvo pagrįstas ir suteikė didžiulį atpildą. Jaučiuosi gana patyrusi klausytoja, bet niekada nebuvau girdėjusi nieko panašaus: Stetsonas saksofonu vedė be perstojo pulsuojančią, čiurlenančią, pumpuojančią ir besisukančią liniją, kurios akcentus stiprino aido efektai. Nepertraukiamas švytavimas kūrė meditacijos, transo efektą, dinaminės bangos užplūsdavo didžiule garso jėga netikėtai, staigios moduliacijos užklupdavo iš pasalų... Ta muzika, pasklidusi Šv. Kotrynos bažnyčios prieblandoje, lydima šviesų žybtelėjimų, turėjo kone fizinį poveikį. Ji sklandė po erdvę tarytum ilgas lankstus slibinas: praūždavo virš galvų, perskrosdavo kiaurai, skriejo į skliautus, grįžo žemėn ir blaškėsi stiprių dinamikos gūsių šuorais...

Šis koncertas metė iššūkį pačiai solinio koncerto idėjai ir savo dramaturgija buvo visiškai nepanašus į jokį kitą mano girdėtą koncertą. Tai yra vienu metu ir nuostabu, ir nebūtinai. Koncerte, kuriame siekiama stipraus poveikio klausytojams ir savotiško transo, būtinas vientisumas ir tolygus poveikio išlaikymas. Tačiau šiuo atveju skambėjo kelios kompozicijos, sukomponuotos tuo pačiu principu, iš tų pačių ingredientų, besiskiriančios tesitūra, tembriniais pasirinkimais ir šiek tiek intensyvumu. Moduliacijų netikėtumas ėmė virsti tikėtumu, dinaminių gūsių nereguliarumas taip pat tapo nuspėjamas, o svarbiausia – visa ta mistinė aidų mašinerija lyg dengė, slėpė tikrą gyvą muzikantą... Taigi tai buvo nepaprastai efektingas, inovatyvus bei magiškas susitikimas su „legenda iš įrašų“ ir kartu – nepasisotinimo momentas.

Tai buvo turbūt didžiausias ir ambicingiausias „Improdimensijos“ renginys iki šiol, puikiai atitinkantis šviečiamąją šio projekto misiją. Lietuvos kūrybinio klimato sveikatai ir raidai yra būtina galimybė girdėti, sekti progresyvių nūdienos muzikantų veiklą. Akivaizdu, kad Lietuvos publika tam pasirengusi ir smalsiai lauks kitų akistatų su tradicinių konceptų griovėjais.