Žemaitijos šimtamečiai geležiniai kryžiai verti IŠSAUGOTI

Žinome, kaip sovietmečiu buvo naikinama ir cenzūruojama mūsų tautos sakralioji kultūra, tad lietuvių kryždirbystės tradicija ėmė sparčiai nykti. Menotyrininkė, metalo dailininkė, Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakulteto dėstytoja Adelė Genovaitė Zinkevičiūtė daugiau kaip pusę amžiaus tyrinėjo Žemaitijos kryždirbystę iš geležies, sukaupė didelį vaizdinės medžiagos ir duomenų archyvą. Jos atminimui bei darbui įprasminti VDA Telšių fakulteto profesorė Laima Kėrienė ir docentas Tomas Vaičaitis ėmėsi iniciatyvos, kad A. G. Zinkevičiūtės darbai nenugultų į archyvą, bet ir būtų IŠSAUGOTI kitomis formomis.

2001 metais Lietuvos kryždirbystė įrašyta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Krikščionybė žemaičius pasiekė tik penkioliktame amžiuje. Per penkis šimtmečius susiformavo gili ir stipri krikščioniškų papročių tradicija. Viena iš jų – akmeniniai, mediniai, geležiniai paminkliniai kryžiai. Kaip kryžius įprasmina Kristaus kančią, gyvybės pergalę prieš mirtį, taip jis ženklina ir žmogaus ryšį su Dievu, išreiškia amžinybės viltį.

XIX a. pabaigoje – XX a. I pusėje ypač paplito kalviški ir lieti geležiniai paminkliniai kryžiai. Menotyrininkė dr. Jolanta Zabulytė teigia, jog „tuometinį kaltinių kryžių paplitimą lėmė keletas esminių veiksnių: atpigusi iki tol buvusi brangi geležies žaliava, atkeliaujanti nutiestomis geležinkelio linijomis, kaimuose ir miesteliuose kalvių padaugėjimas bei dėl baudžiavos panaikinimo padidėjusi ūkininkų perkamoji galia, leidusi įsigyti laiko atžvilgiu patvarų paminklą. Miestų, miestelių ir kaimų užsakovų reikmėms kryžius kaldino didesnės ir nedidelės dirbtuvės, todėl įvairiose Lietuvos vietose galima rasti tokių pačių ar labai panašių modelių. Kalvių kalti paminklai išsiskiria kūrybiškumu įvairiau interpretuojant struktūrą bei dekorą – tai didele dalimi lėmė ir regioninius skirtumus“.

Okupacijos metais buvo persekiojamas tikėjimas, išdraskyti kaimai, bendruomenės, o kryždirbiai-akmendirbiai, drožėjai ir kalviai buvo privalomai įdarbinami tuometinei santvarkai, tad lietuvių kryždirbystės tradicija ėmė sparčiai nykti.

XX a. septintame dešimtmetyje senųjų kalviškų kryžių tyrinėjimus pradėjo Telšių taikomosios dailės technikumo dėstytoja Adelė Genovaitė Zinkevičiūtė (1933-2022). Neakivaizdžiai studijuodama menotyrą LTSR valstybiniame dailės institute, tuomet jauna metalo dailininkė-meistrė keliavo per Lietuvą, studijavo ir piešė įvairiose vietovėse išlikusius ir į krašto muziejus patekusius geležinius viršūninius kryžius, vainikavusius bažnyčių, varpinių ir koplyčių bokštus, stogastulpius, koplytstulpius. Deja, iš Sibiro grįžusi tremtinė negalėjo atvirai deklaruoti, kaip matė ir suprato tautos sakralųjį paveldą, Apie 50 metų ji viena tyliai tyrinėjo kalviškąją tradiciją ir amato bei kompozicijos sampratą perdavė savo juvelyrikos ir kalvystės moksleiviams. Rūpestis fiksuoti, išsaugoti rūdžių ir užmaršties ėdamą paveldą buvo A. G. Zinkevičiūtės egzistencinis stimulas, skatinęs ją imtis milžiniško darbo – bent knygos pavidalu išsaugoti unikalią žemaičių meistrų kūrybą ateities kartoms. 

Lietuvai atkovojus nepriklausomybę 1991 metais, o nuo 1998 metų Telšių taikomosios dailės aukštesniajai mokyklai prisijungus prie Vilniaus dailės akademijos ir tapus jos dalimi, A. G. Zinkevičiūtė dėstė paveldo praktiką, kurios metu sistemingiems tyrimams pasitelkė studentiją: kasmet organizavo ekspedicijas po visą Žemaitiją, fiksavo dar išlikusius miestelių ir kaimų kapinėse bei bažnyčių šventoriuose rastus kalviškus kryžius. Studentų darbų peržiūrose ieškojo talentingų, darbščių talkininkų, kalbino galinčius fotografuoti savo gimtose apylinkėse, kokybiškai perpiešti eskizus ir nuotraukas, įrašyti medžiagą į vis tobulėjančias skaitmenines laikmenas, tam leido savo pinigus. Daug kartų į ekspedicijas Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje Adelė vyko ir su fotografu Sigitu Varnu.

Zinkevičiūtė sukaupė turtingą geležinės kryždirbystės vaizdinės medžiagos archyvą. Deja, tyrinėtojos sveikatai senkant, sisteminimo darbai lėtėjo ir Adelė paprašė leidybos projekto imtis buvusių savo mokinių ir kolegų, VDA docento Tomo Vaičaičio ir profesorės Laimos Kėrienės.

Šviesaus atminimo Mokytojos darbas tęsiamas. Iki 2026 metų numatyta parengti ir išleisti albumų trilogiją:

1.  Žemaitijos kalvystė: PAMINKLINIAI KRYŽIAI, XIX a. pabaiga – XX a. pirma pusė.
2.  Žemaitijos kalvystė: VARTAI IR VARTELIAI, XIX a. pabaiga – XX a. pirma pusė.
3.  Žemaitijos kalvystė: VIRŠŪNINIAI KRYŽIAI, XIX a. pabaiga – XX a. pirma pusė.

Tačiau projekto siekis yra ne tik solidūs informatyvūs leidiniai, bet ir kalviškos kryždirbystės atgaivinimas. Dabar prižiūrimų šimtamečių paminklų yra išlikę labai mažai, dalis rūdija, o apleistos kapavietės užleidžiamos naujiems palaidojimams, kuriuos tikriausiai užklos atvežtinėmis akmens plokštėmis. Žmonės dažnai nežino, kaip elgtis su rūdijančiais, nykstančiais geležiniais kryžiais: juos tiesiog nugriauna, vietoj jų stato paplitusius unifikuotus akmeninius paminklus. Retais atvejais galima rasti gerų pavyzdžių, kai senieji kryžiai sutvarkomi, restauruojami ir įkomponuojami į šiuolaikinę kapaviečių architektūrą. Senų paminklų atnaujinimas yra labai svarbus tradicijos išsaugojimui, todėl visos bendruomenės ir kiekvienas žmogus, kurių akiratyje yra išlikusių senųjų kalviškų kryžių, esate kviečiami puoselėti šias sparčiai rūdžių ir nesupratimo naikinamas vertybes!

Projektas įsibėgėja. 2023 metais buvo surengtos parodos su pristatymais VDA Telšių galerijoje, Biržų muziejuje „Sėla“, Plungės rajono viešojoje bibliotekoje, 2024 metais suplanuotos parodos ir paskaitos Gargžduose, Kretingoje, Rietave ir Mažeikiuose. Šią vasarą grupė VDA Telšių fakulteto dėstytojų ir studentų rengiasi sutvarkyti ir konservuoti apie 150 apleistų kryžių Plungės, Telšių, Mažeikių, Klaipėdos rajonų bei Rietavo savivaldybės kapinėse, ten, kur seniūnijų atsakingi asmenys pritars projekto iniciatyvai. Tikimės ir vietinių žmonių savanorių prisijungimo. Šių metų rudenį bus išleistas pirmasis albumas.

KVIEČIAME į parodą „IŠSAUGOTA“ Gargždų krašto muziejuje. Atidarymas ir projekto pristatymas vyks 2024 m. balandžio 26 d. 17.00 val., paroda veiks iki gegužės 11 d.

Laima Kėrienė, projekto vadovė, menininkė, VDA profesorė

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir VDA Telšių fakultetas