Kinas
Pasižiūrėjusi „Chimerą“ („La chimera“, Italija, Prancūzija, Šveicarija, Turkija, 2023) svarstau, ar tik nebus režisierės Alice Rohrwacher kino globėjas tas prieštaringas senovės graikų dievas Hermis – gyvųjų ir mirusiųjų tarpininkas, sukčių ir vagių užtarėjas. „Chimera“ – tai filmas apie vienišojo kelią, besidriekiantį ties pomirtinio pasaulio riba, bet nuolat nuvinguriuojantį į avantiūristinių nuotykių kupiną gyvenimo stichiją, kur net ribinės būsenos verčiamos pinigais.
Kaip ir filmuose „Stebuklai“ („Le meraviglie“, 2014) ir „Laimingasis Ladzaras“ („Lazzaro felice“, 2018), režisierė mus vėl atveda į savo pamėgtą teritoriją išblukusiais kontūrais. Nors veiksmas vyksta provincijos miestelyje kažkur Toskanoje, erdvė atrodo neapibrėžta, tarytum neužbaigta; čia viskas laikina, netvirta. Filmo protagonisto Arturo (Josh O’Connor) pašiūrė kaip kregždžių lizdas prilipusi prie miestelį juosiančios gynybinės sienos. Kadaise prašmatnus buvęs dvaras, kuriame reziduoja aristokratė primadona Flora (Isabella Rossellini), – ne ką geresnės būklės už apleistą geležinkelio stotį, o piešiniai ant jo kambarių sienų primena tūkstantmečių kapaviečių, glūdinčių šio skurdaus krašto gelmėse, puošybą.
Tačiau būtent tokia sujaukta erdvė be aiškių ribų reikalinga „Chimeros“ herojui, sapnuose ir tikrovėje ieškančiam dingusios mylimosios Benjaminos. Filmas prasideda nuo traukinyje miegančio Arturo sapno, kuriame pasirodo švelnus, minkštų bruožų Benjaminos veidas. Prabudęs Arturas išvysta, kaip į jį smalsiai spokso ryškiai pasidažiusios ilganosės pakeleivės. Ilgainiui pamatome visą kolekciją įspūdingų fizionomijų ir profilių, mat neaiški aplinka idealiai tinka ne tik vienišajam, bet ir įvairiausiems juokdariams, perėjūnams, pamėklėms. Visa ši linksma filmo personažų svita neskiria gėrio nuo blogio, nesirūpina, kas moralu, kas ne, o draugiškus jausmus gali bemat išmainyti į panieką. Veikėjai radę tobulai jų natūrai pritinkantį užsiėmimą – plėšti etruskų kapus. O Arturas – idealus verslo partneris, nes yra apdovanotas nuojauta, kurioje vietoje reikia ieškoti įėjimo į mirusiųjų pasaulį. (Čia negaliu neprisiminti, kaip „Stebukluose“ Monicos Belucci vadovaujama televizijos komanda Italijos užkampyje tyrinėjo, ar kaimiečiai yra išsaugoję etruskų gyvenimo bruožų, atitinkančių tvaraus ūkio standartus!)
Visi „Chimeros“ personažai yra savotiškai deklasuoti ir neatitinka to statuso, kurį demonstruoja. Aristokratė Flora nedaug kuo skiriasi nuo varguolių, o štai viena plėšikų dama stulbina ryškiaspalviais ir blizgančiais apdarais. Beje, filmo veiksmo pradžios laikas sutampa su Trijų Karalių švente, kai plėšikai surengia persirengėlių eiseną ir atbogina į „Chimeros“ pasaulį liaudies teatro rekvizitą bei kostiumus. Filmą vis pertraukia intermedijos su muzikiniais numeriais, trubadūrų baladėmis, o kur dar ditirambai moterims, kurios yra „gamtos ornamentas“.
Čia visi visus apgaudinėja ir patys lieka apgauti. Konkuruoja plėšikų gaujos, o gaujų narius išnaudoja inkognito, ironiškai pasivadinęs vergų vado Spartako vardu ir galiausiai pasirodantis besąs moteris (ją suvaidino nuostabioji režisierės sesuo aktorė Alba Rohrwacher). Tiesiog neprilygstama, kai tarpininkas perduoda Spartako žodžius, kad plėšikų atneštas grobis menkavertis, nes išvogtas iš varguomenės kapaviečių.
Vienintelis Arturas nedemonstruoja jokio statuso, nesistengia reprezentuoti savęs. Atvirkščiai – maksimaliai nusižemina, iš archeologo transformuojasi į ką tik iš kalėjimo paleistą nusikaltėlį. Tiesa, tariamas Spartakas jį demaskuoja: su šypsena nužvelgia purvinus batus, nudėvėtą šviesų kostiumą ir sako, kad Arturas irgi apsimeta tuo, kuo nėra. Tačiau, kitaip nei groteskiškų tuščiavidurių „Chimeros“ veikėjų, Arturo tuštuma driekiasi išorėje ir taip kuria lauką jo meilei. Nes ji negali pasirodyti ten, kur karaliauja parodomoji romantika, vaidyba, pompastiški komplimentai. Jos nenukonkuruoja net ir žaviai juokingai įsimylėjusi Floros tarnaitė, bandanti išvilioti Arturą iš sapniškos būsenos (paskui ji „emancipuojasi“ ir apleistoje stotyje įkuria jaunų moterų skvotą). Tai nepagaunamas, nuolat išsprūstantis jausmas, kurį gali įkūnyti tik pražuvusios Benjaminos pavidalas, mirguliuojantis sapnuose, nufilmuotuose šešiolikos milimetrų kino juostoje.
Kuo toliau, tuo labiau Arturas regresuoja ir vis plečia tuštumos erdvę. Finale jį regime apleistoje statybvietėje su nebaigtais statyti ar griauti pastatais. Čia – šioje bevaisėje žemėje – pagaliau gali blykstelėti meilės šviesa. Toks sąmoningas savęs nuskurdinimas, išėjimas į dvasinę dykumą man priminė Rohrwacher filmą „Dangiškasis kūnas“ („Corpo celeste“, 2011), kurio herojė vis įtemptai stebėdavo berniukus, dykvietėje renkančius išmestus daiktus, lyg būtent tuose tyruose slypėtų esminis gyvenimo atsakymas. Beje, šią mergaitę kadaise suvaidinusi Yile Vianello „Chimeroje“ tapo Benjamina.
Apgaulingai minkšta, žaisminga intonacija filmas „Chimera“ perteikia geliantį pasaulio chimeriškumo jausmą. Filmo herojaus gyvenimas – kaip atspindys senoviniame padūmavusiame veidrodyje, kuris laikui bėgant vis labiau apsiblausia. O visa filmo pradžioje išbudinto veikėjo biografija telpa į vienintelį norą vėl užmigti ir susapnuoti šį meilės sapną iki galo.
