Vieni laukia „Eurovizijos“, kiti – prezidento rinkimų, kurių dalyviai VRK tinklalapyje visi kaip vienas deklaruoja meilę ir dėmesį sportui, o interviu neslepia prieraišumo populiariajai kultūrai. Neslėpsiu, nusivyliau jų skoniu, bet ano pirmadienio „LRT forumas“ tik patvirtino, kad į valdžią veržiasi populistai. Ar tai paskatino pasitikėjimo politikais krizė, ar tiesiog jau gyvename populistų visuomenėje – nežinau. Bet liūdna.
Kai būna liūdna, pasijuntu kaip dažno Paulo Schraderio filmo personažas – pralaimėjęs herojus, nesugebantis prisitaikyti prie supančio pasaulio, tačiau bandantis rasti vidinę pusiausvyrą. Toks ir filmo „Tylusis sodininkas“ (TV1, gegužės 5 d. 01.45) veikėjas Narvelas Rotas (Joel Edgerton). Filmo premjera įvyko 2022 m. Venecijoje, kur režisierius buvo apdovanotas „Auksiniu liūtu“ už gyvenimo nuopelnus, ir tai kol kas paskutinis Schraderio kūrinys jo filmografijoje. „Taksisto“ ir kitų Martino Scorsese’s, Peterio Weire’o, Briano De Palmos filmų scenaristas 1978-aisiais ir pats pradėjo režisuoti, tačiau, regis, niekad nepamiršo, kad, paskatintas Pauline Kael, jaunystėje buvo kino kritikas, rašė jau kritikos antologijose atsidūrusius tekstus apie Yasujirō Ozu, Robert’ą Bressoną, Carlą Theodorą Dreyerį. Filosofinės mėgstamų režisierių temos atsispindi ir Schraderio filmuose, nors jie dažnai pavadinami kriminaliniais ar psichologiniais trileriais.
Rotas turtingos ir valdingos našlės Normos (Sigourney Weaver) dvare dirba sodininku, o naktimis rašo dienoraštį. Tai pastebėjimai apie augalus ir žmogaus prigimtį. Ant Roto kūno – nacių tatuiruotės, jo sapnai liudija neramią praeitį. Besirengiantį labdaros akcijai Rotą pasikviečia jo darbdavė ir jis sužino, kad turės padėjėją, kurią teks išmokyti sodininkystės gudrybių. Tai tolima Normos giminaitė Maja (Quintessa Swindell). Ji maišyto kraujo, užaugusi gatvėje, yra užsispyrusi, kovoja su priklausomybe ir agresyviu vaikinu. Maja vis labiau pasitiki savo mokytoju, o šis netrukus supras, kad privalo ją ginti, ir bus priverstas grįžti į praeitį, kurią norėjo pamiršti.
Schraderis moka įtikinamai parodyti vyrų rūpesčius, prievartos kalbą ir pasirengimą prisiimti atsakomybę, o Edgertonas – suvaidinti, kaip žmogus suvokia būtinybę keistis. Sodininkas patiria metamorfozę kaip ir jo puoselėjamas sodas, juk neatsitiktinai dienoraštyje Rotas rašo: „Sodininkystė – tai tikėjimas ateitimi. Tikėjimas, kad viskas vyks pagal planą.“
Liūdnam optimistui Schraderiui niekad nepristigo ironijos – štai „Tyliojo sodininko“ FTB agentas vilki marškinėlius su užrašu „We should all be feminists“. Vis dėlto pas mus populiaresnės moterų dramos. Rodrigo Sorogoyeno filmo „Motina“ (TV3, 4 d. 22 val.) herojės Elenos (Marta Nieto) sūnus dingo prieš dešimt metų. Jam buvo šešeri ir telefonu jis pasakė, kad pasiklydo paplūdimyje, negali rasti tėvo. Dabar Elena gyvena šiame Prancūzijos paplūdimyje, turi restoraną. Ji bando atsigauti po tragedijos, bet sutinka paauglį, kuris primena dingusį sūnų... Istorikai sako, kad modernusis teatras, o vėliau ir kinas atsirado iš XVII a. pabaigoje Paryžiaus teatruose vaidintų populiarų melodramų – istorijų apie prarastus, pavogtus kūdikius, jų paieškas. Tie reginiai pasižymėjo meistrišku apšvietimu, įsimenančia atmosfera ir garso efektais.
Jamesas McTeigue filme „Įsilaužimas“ (TV3, 5 d. 23.20) išnaudoja visus įmanomus efektus. Šis filmas taip pat apie motinos meilę. Šon Rasel (Gabrielle Union) iš nužudyto tėvo paveldėjo didžiulę vilą. Kartu su vaikais ji vyksta į paveldėtus namus, kuriuos rengiasi parduoti. Namai prikimšti apsaugos sistemų, turinčių saugoti nuo įsilaužimo, bet tą pačią naktį į vilą patenka keturi nusikaltėliai. Jie ieško name paslėptų milijonų ir vaikus paima įkaitais. Tik niekas nesustabdys motinos, jei jos vaikams iškilo pavojus.
Šeimos suvokimas keičiasi, net jei to nenori pripažinti kai kurie potencialūs Lietuvos prezidentai, kažkodėl išdidžiai demonstruojantys patriarchalinę savimonę. Rémi Bezançono filme „Pirmoji tavo likusio gyvenimo diena“ (LRT, 4 d. 22.50) rodoma penkių asmenų šeima ir dvylika jų gyvenimo metų. Tiksliau, penkios svarbiausios tų dvylikos metų dienos šeimos narių akimis. Tragikomedijos veikėjai Mari Žana ir taksi vairuotojas Roberas (Jacques Gamblin) turi tris vaikus Albertą, Rafaelį ir Flior. Iš šalies tos penkios dienos ir neatrodo tokios svarbios, net jei tai nekaltybės praradimas, gitaros konkursas, išsikraustymas iš tėvų namų, senelio mirtis ar pavykęs bandymas mesti rūkyti. Bezançonas pasakoja apie tai, su kuo susiduria dauguma šeimų, bet kartu rodo, kaip keičiasi papročiai, tarpusavio santykiai, nors savęs ir meilės paieškos, nusivylimai ir šventės iš pirmo žvilgsnio sukasi tuo pačiu ratu.
Catherine Deneuve vaidino dešimtyse panašių šeimos dramų. Cédrico Kahno filme „Su gimtadieniu!“ (LRT Plius, 9 d. 21.33) jos herojė Andrėja rengiasi švęsti. Ji pareiškia: „Šiandien mano gimtadienis ir norėčiau, kad kalbėtume tik apie malonius dalykus.“ Viskas atrodo parengta žaviam šeimos susitikimui – atvyko abu sūnūs (juos suvaidino pats režisierius ir Vincent’as Macaigne’is), vienas jų žada filmuoti išskirtinę dieną. Tačiau netikėtai pasirodo trejus metus nematyta duktė – nestabili Kler (Emmanuelle Bercot), ir susitikimas virsta šeimos audra.
Artėjant vasarai kartojamų filmų tik daugės. Kartais malonu prisiminti senus laikus. Nebūtinai kažką pakeitusią dieną ar filmą. Neįsiminiau, kada pirmąkart žiūrėjau Jonathano Demme’o „Avinėlių tylėjimą“ (TV3, šįvakar, 3 d., 23.45). Bet dabar tai, kas 1991-aisiais buvo netikėta ir nauja, ištąsyta po šimtus filmų, o Anthony Hopkinso suvaidintu Hanibalu Lekteriu kine prasidėjo kitokių žudikų maniakų epocha. Maniakas tapo rafinuotu personažu – meno ir literatūros, vyno ir kulinarijos žinovu, kartais net intelektualu, kuriam sportas ir populiarioji kultūra sužadina tik pasidygėjimą. Kita vertus, režisierius sėkmingai suderino amerikiečių susidomėjimą maniakais, psichoanalize ir naujais nusikaltėlių tyrimo metodais. Paradoksas – „Avinėlių tylėjimas“ pasakoja paprastą istoriją, bet atmintyje išlieka agentės Klarisos Sterling (Jodie Foster) nusileidimas į kanibalo Lekterio rūsį. Ji dar neseniai buvo studentė, avi pigius batelius, jaučiasi vieniša. Jis – aštraus proto, rafinuoto skonio. Jauna mergina, kurios nevertina kolegos profesionalai. Ir tas, atstumtas visuomenės, kuris jaučiasi laisvas net narve. Gražuolė ir pabaisa. Bet ne melodramos, o psichoterapijos kurso herojai.
Jūsų – Jonas Ūbis
