Sava mistika

Tik pradėjus dairytis po Remigijaus Treigio „Tribūną“, su manimi ten buvusi pusseserė pasakė, kad menininko kūryba ir labai lietuviška, ir kartu visai ne. Pasak jos, stagnacija, laukimas ir melancholija – tokie lietuviški dalykai, bet štai pats kūrybinis braižas ir darbuose tvyranti mistika – visiškai ne: „Lietuva nėra mistiška.“ Galbūt ji sunkiai leidžiasi mistifikuojama, nes kas paslaptingo gali būti gerai pažįstamuose daiktuose ir vietose? Atrodo, kas paslaptingo mus užauginusiuose daugiabučiuose, gimtųjų mažų miestelių gatvėse, naminiu pienu kvepiančioje močiutės gryčioje? Apskritai namai retai kada yra mistiški, o šitas būdvardis tikrai nebūtų pirmas ir galvojant apie lietuviškos fotografijos tradiciją.

Kita vertus, fotografuojant labai svarbu pasirinkta žiūrėjimo trajektorija. Tiesiogine prasme, bet ir ne, nes priklausomai nuo pasirinktos trajektorijos kuriamas vidinis vizualinis pasaulis – jis gali būti arba plokščias, arba turtingas savo atmosfera, kuri apgaubia kūrinius, kartu su savimi įsitraukdama žiūrovą. Ta atmosfera kartais menininko natūraliai prisileidžiama ir išjaučiama, o kartais susikuriama ir taip darban importuojama. Treigys neabejotinai turi ypatingą gebėjimą ir prisileisti, ir išjausti, ir sukurti, o tuomet perkelti aplinkos virpesius į atvaizdą. Interviu su Monika Bertašiūtė-Čiužiene jis yra sakęs „[...] man iš tiesų labai patinka Klaipėdos melancholija. Ypač kai lyja lietus, kuris šiam miestui labai tinka. Būna, kad vaikštau vienas ūkanotomis gatvėmis ir jaučiuosi tarsi filme arba mistiniame pasaulyje.“

Menininkas transportuoja jį supantį mistinį pasaulį, o transportuodamas dar ir transformuoja, todėl jo jausta nuotaika tik paaštrėja ir filmas priartėja. Rūkas tampa amžinas, nesibaigiantis ir sustiprina paslaptingumo jausmą – už to rūko juk gali slėptis patys įvairiausi daiktai. Ūkana Treigio darbams suteikia ir sapniškumo iliuziją, o jų mikrovisata, kur matau ir laukuose klaidžiojančius vaiduoklius („Ženklai pievoje“ (2001), ir šmėklų knibždančius namus („Namas rūke“ (1989) geba pasąmonėje išklibinti senus vaizdinius, prisiminimų nuotrupas, kartais ir kažkokius siaubus ar nerimus, ir aš netikėtai prisimenu vaikystėje žiūrėtą filmuką. Pačiai atrodo, kad jis čia visai ne į temą, bet kai buvau maža, televizoriuje besikeičiantys vaizdai man iš tiesų kėlė nepaaiškinamą nesaugumą ir baimę.

Treigio atvaizduojamos vietovės momentais atrodo net postapokaliptinės – apleisti ir niūrūs miestai, tarsi evakuoti po nežinomos katastrofos. Kai žiūriu į kūrinį „Pripūstas namas“ (2022), man suteikiama proga pamatyti ir patį katastrofos veiksmą, kai menamas, įsivaizduojamas sprogimas pakiša namą po stiklo gaubtu.

Fotografijose pasikartoja vis tie patys motyvai – molingoje dirvoje išdygę elektros stulpai, apytuščiai horizontai, vieniši pastatai. Menininko fotografijoms dažnai priskiriamas belaikiškumas – klausiu savęs, ar tą patį būtų galima pasakyti ir apie erdvę. Vieno atsakymo surasti niekaip negaliu, bet gal ir nereikia. Iš pradžių lyg atrodo, kad dauguma matomų vietovių galėtų būti bet kur – tiek tvyranti ūkana, tiek iš pažiūros neišraiškingi pastatai, išsikėtojusios konstrukcijos, liūdni traukinių vagonai, laukai kuo puikiausiai galėtų egzistuoti ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse. Apie konkrečias lokacijas dažniausiai neišsiduodama ir pavadinimuose, išskyrus nebent darbą „Septintoji gatvė“ (2010), kai susiejus vaizdą su tekstu paaiškėja, kad tai Niujorkas. Kita vertus, žiūriu į kai kuriuos darbus ir labai aiškiai jaučiu Lietuvą, ir neapleidžia jausmas, kad tikrai esu stovėjusi priešais tą patį žemėn grasinantį sulįsti stogą, kurį matome darbe „Namas kopose“ (2009). Ir net nebūtinai ten, kopose, o kuriame nors archetipiniame Lietuvos kaime, kur visi be išimties esame buvę. Kažkokiame kolektyvinės atminties kūrinyje, keliaujančiame iš kartos į kartą arba atvažiuojančiame tais senais parūdijusiais traukiniais. O gal čia vėl ta lietuviška melancholija?

Yra ne tik išorinės aplinkos atvaizdų. Yra ir interjerų, jeigu galima juos taip pavadinti. Man ypač patinka diptikas „Veidrodis (autoportretas 1)“ ir „Veidrodis (autoportretas 2)“. Atrodytų, lyg čia ta pati močiutės gryčia, tik dabar kvepianti jau visai nebe pienu, o sustingusiu oru, senomis spintomis, dulkėmis ir nerimu. Bet tada veidrodyje pasirodo atvaizdas – netikėtas, keliantis nuostabą. Jis bent kiek apmalšina fotografijose tvyrančią vienatvę – juk pagaliau išvysti žmogų, net jeigu tik fragmentiškai. Nuo žiūrovo nuolat besislapstantis Jis ir čia išlieka paslaptingas – „Veidrodis (autoportretas 2)“ į savo atspindį net nežiūri, lieka pasisukęs profiliu, švytinčiu kaip šventieji baroko tapyboje.

Nors Remigijaus Treigio kūriniuose netrūksta vizualinio triukšmo, fotografuojamų subjektų požiūriu jis labai nuosaikus ir nuoseklus. Nuoseklus todėl, kad raiška, temos, nuotaika iš esmės išlieka tapatūs per visą eksponuojamą laikotarpį, trukusį tarp 1988 ir 2023 metų. Nerasime blaškymosi, noro parodyti kuo daugiau, efektingiau – štai ir nuosaikumas. Tam tikrais atvejais menininkas apskritai labai minimalistiškas. Kai norisi plėsti fotografijos ribas, jis eksperimentuoja kūrybos priemonėmis, naudodamas sidabro bromido fotopopierių, grafitinį pieštuką, įbrėžimus į emulsiją, ir redukuoja vaizdus iki visiškų abstrakcijų. Kūrinys be pavadinimo iš ciklo „Peizažo stebėjimas ir daugiau čia nieko nėra“ atrodo kaip odė Rothko, tik kad šįkart spalvinius blokus pakeičia pilki tonai. Man patinka įsivaizduoti, jog, kaip sugestijuoja ciklo pavadinimas, prieš akis iš tiesų matomas maksimaliai supaprastintas peizažas. Tamsiai pilkas stačiakampis – žemė ar jūra, šviesiai pilkas – dangus.

Treigio kūryba – lėto gyvenimo atspindys. Laikas čia, jei nesustoja, tai bent sulėtėja, o smegenys ir žingsnis atsipalaiduoja. Atrodo, kad daug kas menininkui ateina per pajautimą, gebėjimą išlaukti ir išbūti, tad ir dalyvavimas parodoje bei kūriniuose tampa meditatyvia patirtimi. Paradoksalu, tačiau parodos „Titanike“ keičiasi labai greitai, todėl norint išvysti „Tribūną“ reikėtų paskubėti – pristabdyti bus galima jau čia atėjus. Tą padaryti tikrai linkiu, nes man paroda leido susidurti su kažkuo autentišku, giliu ir stipriu. O tai gana reta.  

Parodos kuratorė – Danguolė Ruškienė.

Paroda veikia iki gegužės 5 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)