Reabilituoti kūno svarbą

Gyvename pasaulyje, iškeliančiame intelektą kaip didelę vertybę. Norint susikurti svajonių karjerą dažnai tenka aukoti fizinio aktyvumo, visavertės mitybos ir kokybiško miego valandas. Šokio spektaklyje „Kūnai“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro trupė su choreografais Mariumi Pinigiu ir Adrianu Carlo Bibiano priešakyje stengiasi reabilituoti mąstymą apie fizinį kūną kaip apie prigimtinę žmogaus visumos dalį, kurią šiuolaikinė visuomenė neretai sumenkina iki gyvuliškų instinktų ir bazinių išgyvenimo funkcijų.

Scenoje matome asketišką Arvydo Gudo sukurtą scenografiją: baltas grindis, galinę sieną ir šonuose – tris eiles statmenų pertvarų, funkcionuojančių kaip kulisai. Balta spalva suteikia erdvumo ir amžinybės pojūtį – scena tampa naujo santykio su savimi paieškų šventykla. Joje pasirodo ne profesionalūs šokėjai, bet Juozo Miltinio dramos teatro trupės aktoriai – skirtingų kartų, kūno sudėjimo, fizinio pasirengimo, energijos ir likimo žmonės. Po vieną į sceną vangiai renkasi artistai. Atsukę žiūrovams nugarą, eina nuo vieno scenos krašto iki kito ir atgal. Kiekvienu pakartotiniu ėjimu greitinamas tempas, kol galiausiai „išmokstama“ pasipriešinti skubėjimui ir elegantiškai svirti kulisų link. Tai pauzės, virstančios susimąstymu, metafora.

Spektaklyje „Kūnai“ kuriamas nepriekaištingas sceninis ritmas. Judesiai plaukia vienas paskui kitą, šokėjai tarsi susiliedami vienas su kitu susipina nesudėtingose kompozicijose. Be jokių trukdžių skriejantis spektaklis užliūliuoja sakralia ramybe kaip Renesanso paveikslai ar Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzika. Retkarčiais net sunku patikėti, kad šoka aktoriai, o ne profesionalūs šokėjai.

Pasirinkimas statyti šokio spektaklį su aktoriais atveria galimybę teatrališkumui, paremtam judesiais, kurie atskleidžia daugiametę sceninę patirtį ir įgimtą charizmą. Pinigio ir Bibiano kuriama choreografija – nesudėtinga, sudaryta iš beveik kiekvienam geresnį fizinį pasirengimą turinčiam žiūrovui įmanomų atlikti judesių, todėl artimesnė kasdienybei. Stovėdami eilėje aktoriai atsigręžia į publiką, tarsi bylodami: „Jei galime mes, galite ir jūs.“ Galite atkurti prarastą santykį su fizine būtimi, atrasti šiame procese būdą išsilaisvinti iš negandų, paleisti nerimą ir pabūti su savimi.

Spektaklio dramaturgija konstruojama iš choreografinių etiudų, kuriuose fiziškumas išgryninamas arba užgožiamas. Kitaip tariant, bandoma išvesti išorinių ir vidinių kūnui įtaką darančių veiksnių formulę. Lyriška scenelė, kurioje matome du į porą sustojusius šokėjus, poetiškai linguojančius šekspyrišką sonetą, išryškina kūniškumo svarbą meilėje. Pabrėžiama, kad kūnus glaudžiai būti skatina ne vien seksualinis potraukis, bet ir švelnumas, dėmesingumas. Kitoje masinėje scenoje gretinamos dvi skirtingos jausenos: šokėjams nervingai purtantis įkūnijama ribinė situacija, o įtampai atslūgus grėsmingai sustingstama šoko būsenoje. Abiem atvejais vaizduojamas emocinių patirčių atspindys kūno kalboje.

Spektaklio pradžią ir pabaigą sieja pusnuogio kūno motyvas, paliečiantis gimimo ir mirties temas. Kūrinyje regime išsivadavimą iš gyvenime kūną supančiojančių įvykių ir jausmų. Kūnas įveiksminamas dinamiška jėga, kol pasiekiama riba, priverčianti sugrįžti prie amžino dėmens, slypinčio laikinoje audinių, raumenų ir odos kapsulėje, – sielos.

Šokio spektaklis „Kūnai“ žavi ne rafinuota choreografine išraiška, bet sklandžios kompozicijos ir eksperimentinio atlikėjų pasirinkimo deriniu. Kartais nesudėtingi judesiai gali emocijas įkūnyti geriau nei ekstravagantiškas konceptualumas. Tai paprastas, nuoširdus, tačiau, be abejonės, ne prastas spektaklis.