Egzotinė proto karštligė, pasibaigusi žmogiškumu

Kelis šaltus žiemos vakarus (sausio 14, 15 d.) režisierius Artūras Areima pakvietė žiūrovus susišildyti pasakojimu apie egzotišką, nesustabdomą proto karštligę. Austrų rašytojo Stefano Zweigo novelėje „Amokas“ kruopščiai atliekamas vokiečių daktaro atipiškos psichologinės būsenos pjūvis. Jos kilmės priežastis – Indonezijoje tarp dviejų europiečių užsimezgusi dramatiškų įvykių virtinė. Vieną dieną į atokią gydytojo rezidenciją atvyksta europietė ir prašo atlikti abortą, bet gydytojas iš pradžių atsisako. Netrukus pasigailėjęs, jis kaip apsėstas seka paskui, kol randa moterį gulinčią kraujo klane apskretusioje vietinės žiniuonės bakūžėje.

Aktoriaus Roko Petrausko vaidinamas gydytojas – nervingas, atgrasus tipas. Juodas perukas, akiniai nuo saulės rudais, tarsi aprūkusiais stiklais, per dideli melsvi marškiniai – visa tai primena amerikietiškas 8-ojo dešimtmečio madas sekantį vyrą. Išvaizda, šalta europietiška arogancija ir žiūrėjimu iš aukšto į vietinius „geltonodžius“ jis panašus ir į komisarą De Rolerą iš filmo „Salų tyla“ (rež. Albertas Serra, „Pacifiction“, Prancūzija, Ispanija, Vokietija, Portugalija, 2022). Tiesa, „Amokas“ nuo šiuolaikinio postkolonijinio kino detektyvo skiriasi tuo, kad vidinė veikėjo apokalipsė įvyksta dėl į jo gyvenimą netikėtai įsiveržusios europietės, o ne atsitiktinių, tarpusavyje menkai susijusių aplinkybių sūkurio.

Areima, būdamas ir spektaklio scenografas, konstruoja ankštą erdvę: žiūrovai sėdi beveik vaidybos vietoje, Petrausko veikėjas tęsia savo monologą kartkartėmis atsisėsdamas tarp žiūrovų, tekstą sako vienam pasirinktam žmogui, o nuo cigarečių dūmų darosi trošku ir nemalonu. Pasitelkiant kamerinę erdvę ir kuriant glaudų santykį su žiūrovais, siekiama sukelti nerimą ir šleikštulį. Ima atrodyti, kad iš gydytojo lūpų besiveržiančios išpažinties nejaukumas privers judėti sienas, deformuosiančias salę iki rakto skylutės dydžio.

Apsakymas grįstas autoriaus susidomėjimu Sigmundo Freudo idėjomis, todėl derėtų aptarti psichologinį personažo įvaizdį. Besimainančios pasakojimo dalių nuotaikos – nuo apatijos iki agresijos – leidžia manyti, kad personažo viduje slypi emocinė Pandoros skrynia. Beveik dviejų valandų monologą veikėjas pradeda paminėdamas, kad jau ketverius metus nepratarė nė žodžio. Tad nors minčių šuolių į praeitį vedama istorija nutiko seniai, jos sukeliami šitiek laiko užgniaužti jausmai stipresni nei bet kada anksčiau. Siužetas plėtojasi aiškiu priežasties ir pasekmės principu. Transą primenanti rezultatyvi apsėdimo būsena, vietinių vadinama amoku, – tarsi priedanga nuslėpti stiprius, tikruosius veikėjo jausmus.

Gydytojas jaučia prielankumą šaltoms, išdidžioms moterims. Civilizacijos nepaliestame pasaulio pakraštyje kamuojamas depresijos, jis netikėtai sulaukia tokios damos vizito, ji tampa gyvenimo metafora šiame manierų, higienos ir intelektualumo stokojančiame atokiame krašte. Tai gydytoją priveda iki beprotybės. Jame pabunda nevaldomas geismas, aptemdantis protą ir sukeliantis keršto troškimą. Spektaklio atomazga ne ką staigesnė už kulminaciją. Regis, nelieka vietos net refleksijai. Istorija užbaigiama personažo verksmu, liudijančiu palengvėjimą, pasidalinus sunkia našta su gimininga siela.

Artūro Areimos teatre mėgstama provokuoti žiūrovą, įtraukti jį į spektaklio veiksmą. Tačiau iki tol matyti bandymai atrodė dirbtiniai, kai žiūrovas tapdavo tarsi marionete, iš kurios tikimasi atsakymo, tačiau žodžiai tariami lėlininko lūpomis. Spektaklyje „Ūbo teismas“ (rež. Areima, 2021) rinktiniams žiūrovams suteikiamos vietos teismo liudytojų ložėje, bet tai tokia pati vieta kaip ir žiūrovų salėje, tik geresnis vaizdas neprimatantiems. Spektaklyje „Electronic City“ (rež. Areima, 2019) iš salės išrenkamas vyras, kuriam aktorė šoka striptizą, o „Nevykėlyje“ (rež. Areima, 2015) pamišęs nonkonformistas, kurį vaidina Valerijus Kazlauskas, peiliu užpuola žiūrovę. Tačiau šoką patyrę žiūrovai taip ir lieka nebylia scenografija ar nelaimingomis priartėjusio teatro aukomis.

Režisūrinis „Amoko“ sprendimas scenoje šalia aktoriaus pasodinti žiūrovą ir kalbėti jam pasiteisina. Sakoma, kad menininkas visuomet įsivaizduoja savo tikslinę auditoriją: kiekvienas rašytojas rašo tam vienam, idealiam skaitytojui. Tad šiuo atveju aktoriaus Petrausko gydytojas išsirenka bendramintį žiūrovą, vaišina jį cigaretėmis ir viskiu, baugina ir jaudina artimu akių kontaktu. Antrąją spektaklio „Amokas“ premjeros dieną įvyksta teatro magija, išsipildo frazė „Teatras – netikėtumo menas“ ir atsitiktiniam žiūrovui sužadinamas pirmapradis žmogiškumas. Žiūrovas ramina aktorių, švelniai jį glostydamas, apkabina, jam pravirkus. Regis, daugiau ir nereikia.