Leidžiu sau pasitikėti nežinojimu

Aktorius Aurelijus Pocius sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Miego brolis“ (rež. Adomas Juška, Jaunimo teatras, 2020), „Otelas“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras (OKT) ir Klaipėdos dramos teatro festivalis „TheATRIUM“, 2021), „Odisėja“ (rež. Žilvinas Beniušis, OKT ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), 2021), „Adomas 2.0“ (rež. Beniušis, Šiuolaikinės intelektualios klounados teatras, 2022), „Pelikanas“ (rež. Naubertas Jasinskas, OKT, 2022) ir „Žuvėdra“ (rež. Jokūbas Brazys, OKT, 2022).

Prieš LMTA studijavote Vilniaus universitete (VU). Kas paskatino rinktis vaidybą? Ar studijos VU darė įtaką jums, kaip aktoriui?

Filologijos studijos Vilniaus universitete turėjo didelę įtaką, ir ne tik iš aktorinės pusės. Man buvo įdomu susidurti su tekstais, kurie vertė iš naujo permąstyti tikrovę ir žadino smalsumą kūrybos atžvilgiu.

Apie aktorinį mąsčiau nuo mokyklos laikų. Tuo metu matytų spektaklių patirtys buvo labai stiprios. Dažnai galvodavau: ką reiškia būti aktoriumi? Tik sugebėdavau save atkalbėti nuo stojimo į vaidybą. Maniau, kad tai – ne man.

Tačiau filologija greitai atsibodo, nesijaučiau savo vietoje. Po dvejų metų studijų Vilniaus universitete pagaliau nusprendžiau stoti į akademiją. Nė kiek nesigailiu dėl šio sprendimo.

Sukūrėte vaidmenis spektakliuose „Pelikanas“ ir „Žuvėdra“: viename įkūnijote vyresnio amžiaus moterį, kitame – vyresnį vyrą. Ar teko susidurti su sunkumais dėl to, kad metų atžvilgiu veikėjai taip atitolę nuo jūsų?

Visada įdomu susidurti su veikėjais, kurių nesuprantu. Nežinomybė – aktoriui tikra dovana, nes reikia peržengti savo įsitikinimus ir ribas. Čia labai padeda intuicija: vis dažniau imu ja vadovautis.  

„Žuvėdra“ – ir emociškai, ir fiziškai sunkus spektaklis. Kaip aktoriai tvarkosi su emociniu krūviu prieš spektaklį ir po jo?

Padeda didelis bendrystės jausmas tarp aktorių. Beveik visi esame bendrakursiai. Prieš kiekvieną spektaklį atsiranda palaikymas, kuris nėra išreiškiamas vien tik žodžiais – jis tiesiog tvyro ore. Be to, visi turime pakankamai dar akademijoje įgytos patirties, kaip tvarkytis su emocijomis. Suprantame, su kokiu krūviu per spektaklį teks susidurti ir kaip iš to išeiti.

Daugelis žino Oskaro Koršunovo statytą „Žuvėdrą“. Ar kuriant Dorną buvo juntama vyresnių aktorių įtaka?

Matyt, tam tikras dialogas su vyresniais aktoriais neišvengiamas. Labai gerai, kad jis vyksta: dialogas tarp skirtingų spektaklių praturtina patį teatrą.

O ta riba tarp kopijavimo ir įkvėpimo visada slidi. Teatras vyksta esamuoju laiku. Scenoje sunku nekartoti pavykusių štampų. Po kiekvieno spektaklio keliu sau klausimą:  ar tik šį vakarą nebandžiau kopijuoti vakarykščio savęs? Scenos partneris ir žiūrovas tampa tais ramsčiais, kurie sulaiko nuo kopijavimo. Norisi, kad kiekvieną kartą spektaklis būtų toks, lyg vyktų pirmą kartą.      

Kaip sukurti veikėją, kuris nesuprantamas, galbūt net nepriimtinas ir su kuriuo nėra jokio artimo ryšio?

Reikia bet kokiais būdais tą ryšį atrasti. Bandau suprasti, koks galėtų būti panašumas tarp manęs ir kuriamo veikėjo. Tai atradus – visi neigiami veikėjo bruožai išsiteisina.

Jūsų vaidmenų amplitudė įvairi: nuo tobulo vyro-roboto Adomo iki Odisėjo. Kaip atrodo vaidmens kūrimo procesas?

Kiekviena dramaturgija siūlo atskirą kūrimo procesą. Todėl įdomu susidurti su nauja medžiaga, nes pačioje pradžioje atrodo, kad ir vėl nieko nežinau. Leidžiu sau pasitikėti nežinojimu. Didžiausias kūrybinis procesas vyksta per repeticijas. Bet labai mėgstu pakviesti personažą „pasivaikščioti“. Tarkim, keliaujant po miestą prisiminti personažo mintis, veiksmus, po nosim murmėti tekstą – nesvarbu, prieš ar po repeticijos. Dažnai galvojant apie personažą, pasidaro lengviau suprasti jį fiziškai.

Kokie spektakliai, režisieriai, aktoriai ir apskritai menininkai padarė jums įtaką?

Dar mokyklos laikais teko matyti kelis spektaklius, per kuriuos gimė stipri meilė teatrui. Tai buvo Koršunovo „Hamletas“, „Meistras ir Margarita“ ir Rimo Tumino „Belaukiant Godo“. Tuo metu man, kaip paaugliui, jie paliko neišdildomą įspūdį. Niekada nemaniau, kad teatras gali įtraukti su tokia jėga. Prisimenu, po tų spektaklių nesinorėjo grįžti namo, nes scenoje buvo sukurtas toks paslaptingas ir patrauklus pasaulis.

Taip pat esu dėkingas, kad turėjau garbės dirbti su neįtikėtinais mokytojais, kurie uždegė teatru ir profesiškai grūdino. Teatro kūryba – neatsiejama nuo žmonių, tad kiekvienas žmogus su savimi neša didelę atsakomybę.   

Ar teatras turi galios pakeisti tikrovę?

Visai neseniai prisijungiau prie gydytojų klounų organizacijos „Raudonos nosys“ ir labai nustebau supratęs, koks paveikus gali būti klounados žanras, nes jis skleidžia viltį. Per klouno ir jį stebinčiojo santykį gimsta tikras ir nuoširdus juokas. O besijuokiantis žmogus žvelgia į jį supančią realybę per atstumą. Taip, teatras itin reikšmingas, kai suteikia vilties, o jos kiekvienam iš mūsų labai reikia.    

Koks yra Lietuvos teatras iš jauno aktoriaus perspektyvos?

Apsilankymai užsienio festivaliuose padeda suprasti, koks yra Lietuvos teatras. Egzistuoja didelis susidomėjimas lietuvišku teatru: užsienyje žmonės laukia lietuviškų spektaklių, jais domisi. Tai kelia atsakomybės kartelę. Norisi skleisti kuo daugiau turinio, kad teatras būtų skvarbus. Sutinku daug kolegų, į kūrybą žiūrinčių labai rimtai, su didele atsakomybe, o tai džiugina ir įkvepia.

Ačiū už pokalbį.