Trys bandymai perbristi upę vardu Lietuva

Rugsėjį postkarantininiu pūliniu pratrūkęs teatrinis sezonas vis pažeria malonių staigmenų. Tereikia tiesiog ryžtis pagaliau išvažiuoti iš Vilniaus. Ir jei ne iki Klaipėdos, Šiaulių, tai bent iki Trakų kultūros rūmų. Sako, jau visai greitai 1984 m. architekto Alfredo Paulausko projektuotas išraiškingų stogo linijų bei silueto pastatas atgims ištiktas ilgai lauktos rekonstrukcijos. Gal todėl žiūrėti spektaklį įspūdingų mastelių, erdvioje ir, regis, jau senokai šiuolaikinio žiūrovo reikmėms pritaikytoje kultūros rūmų salėje man reiškė ir savotišką atsisveikinimą su šią monumentalią tarybinės praeities liekaną sergėjusia genius loci.

Išties rugsėjo 25 d. įvykusi Klaipėdos jaunimo teatro spektaklio „Įstrigę“ peržiūra Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ lietuviškoje programoje tapo vienu maloniausių keturių valandų meninių įkalinimų per pastaruosius trisdešimt metų. Dar šių metų kovo mėnesį įvykusi spektaklio premjera pasimatavo net keletą pavadinimų – „Nowhere“ arba #NOWHERE iki šiol galima išvysti spektaklio pristatymuose lietuvių ir anglų kalbomis. Visiškai priimtinas pavadinimas galėtų būti ir žodis „Įkalinti“, kaip vienas taikliausių apibūdinimų pirminės bendros emocinės būsenos, suvienijančios tiek žiūrinčius, tiek vaidinančius – kartu dalyvaujančius šiame didelį vidinį intensyvumą bei kaitą vis dar išgyvenančiame scenos kūrinyje.

Spektaklio režisierius Árpádas Schillingas bent kelias labai ilgas minutes priverčia žiūrovus išbūti aklinoje tamsoje. Pati spektaklio pradžia tampa savotišku išbandymu: arba pašoksi, čiupęs į saują visą puokštę per karantiną užgyventų asmeninių psichofizinių traumų, ir panikos genamas pasišalinsi iš „nesaugios“ aplinkos, arba leisi įsijungti instinktams, padedantiems matyti tamsoje menkiausią šviesos šaltinį, šešėlius ir girdėti tolimiausius garsus, leidžiančius patikėti, kad štai dabar tampame jaunuoliškai begalviško nuotykio bendrininkais. Tai, kad nuotykis labai greitai kūliais persiverčia į nevykusį pokštą, šis į nusikaltimą, o tada netikėtai į socialinį tyrimą, graikišką tragediją, Linksmųjų ir išradingųjų klubo pasirodymą, išlikimo dramą, šeimos melodramą, dokumentinio teatro studiją ir pakeliui pasimatuoja dar tuziną teatrinių žanrų bei vaidybinių stilių, liudija, kad mes pasiilgome gero, tikslaus ritmo šiuolaikiniame teatre, padedančio išgyventi ir susitaikyti visų pirma su dabartimi. Net jei vėl matome teatre prikeliamą mūsų komplikuotų pastarųjų dešimtmečių bandymų būti kartu, išgyventi, išlikti kaip tautai, kaip visuomenei gėdingų ir dažniausiai apgailėtinų, žlugusių, amoralių mėginimų kaleidoskopą.  

Pamenu 2005 metus, kai Schillingo asmenybė lyg meteoras švystelėjo lietuviško teatro realybėje, žiūrovams padovanodamas supurtančias patirtis savo dviejuose spektakliuose „Žuvėdra“ ir „Juoda šalis“. Abu parodyti tų metų „Sirenų“ tarptautinėje programoje. Tų metų festivalio tema buvo socialinis teatras, ir tokį aukščiausios prabos teatrą kuriantys menininkai, savotiški mūsų laiko, visuomenės kaitos seismologai susirinko Vilniuje. Per dešimt metų iki 2015 m. atsitikusio pirmo pastatymo „Didis blogis“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Schillingas išgyveno tikrus likimo kalnelius, kai teko patirti išbandymus šlove ir susipriešinimu, atstūmimu gimtojoje Vengrijoje ir savo vietos paieškomis Europos kultūriniame žemėlapyje. Menininkas liko stebėtinai ištikimas savo meninėms vertybėms ir filosofijai. „Teatras visada tarnavo žmonijai. Šimtmečiais tai buvo būdas kritikuoti nusistovėjusią tvarką. Teatras kritiškai vertina žmonių funkcionavimo būdus, jų įpročius, įvairias keistenybes ir tarpusavio santykius. Jame kritiškai vertinama valdžia, autoritetas, neišmanymas ir antihumanizmas. Teatras be giluminės priežasties nėra labai įdomus. Žinoma, teatras taip pat gali tapti propagandos priemone, bet tai nėra labai įdomu, netgi depresyvu, ir tai slegia. Tačiau kas nusprendžia, kur skirtumas tarp gero tikslo ir propagandos? Man atrodo, kad dvasinė tamsa ir barbariškumas tapo labai madingi. Apie tai turime kalbėti. Teatras neabejotinai yra politinis veiksmas, nors kartais to nesuvokiame. Mane domina šiandienos įvykiai ir socialiniai judėjimai, jie įkvepia mane kurti ir režisuoti, tai tiesa.“

Tai citata iš 2018 m. Schillingo interviu prancūzų žiniasklaidai. Užsienio spauda režisierių vadina naujuoju disidentu, politinio teatro žvaigžde ir su pasimėgavimu išklauso jo aštrią kritiką dabartinės Vengrijos valdančiųjų atžvilgiu. Menininkas visada pasiruošęs išdėstyti savo pilietinę poziciją. O štai Lietuvoje, sukūręs jau trečią spektaklį, jis vis dar pozicionuojamas kaip grynasis kūrėjas, filosofas, paslėptas už jo spektaklius pristatančių poetiškai lyriškų, saugiai abstrakčių frazių. Gal labiausiai tai taikytina jo 2018 m. Jaunimo teatre sukurto spektaklio „Autonomija“ viešinimui. Trijų šio teatro maištininko sukurtų lietuviškų spektaklių kontekste tampa akivaizdu – Lietuvoje per šiuos dešimtmečius taip ir negimė politinis teatras, visa kultūrinė erdvė iš esmės yra depolitizuota, o socialinis teatras, deja, gimė ir paskendo maudomas vonelėje tais pačiais saulėtais 2005 metais. Šiuo metu teatrui tenka galvoti apie išlikimą, išgyvenimą bet kokiomis aplinkybėmis, todėl tiek viešajame, tiek meniniame diskurse vyrauja šleikščiausia Ezopo kalbos atmaina – saugus kalbėjimas meninėmis potekstėmis. Ne paslaptis, pirmi šią meninę raišką meistriškai įvaldė politiškai korektiški, po saugia ribinio futurizmo estetika pasislėpę, įsibauginę ir iš esmės parsidavę, valdžios šešėlyje tarpstantys šiuolaikinio lietuviško teatro kūrėjai. Schillingo lietuviški spektakliai rezonuoja su „meinstryminiu“, oficioziniu Lietuvos teatro repertuaru, o čia dar numatytos „Įstrigusių“ gastrolės po vos dvėsuojančius Lietuvos provincijos kultūros „rūmus“...

Šiuo metu rastume daugiau nei 150 po visą šalį išsibarsčiusių kultūros centrų. Net jei neskaičiuotume visų jų filialų, idealiu atveju daugumoje šių kultūros centrų suvaidinti „Įstrigę“ turėtų sukelti detonuotos bombos efektą. Jei tik Klaipėdos jaunimo teatrui pavyktų regionuose prisikviesti tuos žiūrovus, apie kurių neviltį, praradimus, nusivylimą liudija šis spektaklis. Įsivaizduoju pilnas sales tokių gyvų mirusiųjų: beviltiškumo agonijos ištiktus jaunus žmones, ištisas klases dešimtokų, vienuoliktokų, dvyliktokų, jau pripūtusių ne vieną geltoną-žalią-raudoną balionėlių puokštę, o iš tiesų mintyse skanduojančių apie trispalvį snarglį, jų tėvus – šimtus kartų patyrusius pažeminimą ir panieką iš kiekvieno valdžios nusitvėrusio šunsnukio, pagyvenusius žmones, paliktus gyvus supūti vienatvėje ir artimo ilgesy. Visi jie petys į petį sėdėtų savo gimtųjų kultūros rūmų salėse, kurioms masiškai gresia atnaujinimai, rekonstrukcijos ir virtimas daugiafunkciais, aplinkai ir bendruomenei draugiškais kultūros centrais. O aktoriaus Valentino Masalskio akys, įdėmus žvilgsnis nuo nušiurusios scenos fiksuotų tuos žmones, siurbtų į save jų nepapasakotas istorijas, likimus, kančią. Tegu taip ir atsitinka.