7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Viskas mano ir tavo galvoje?

„Peras Giuntas“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre

Miglė Munderzbakaitė
Nr. 30 (1395), 2021-10-01
Teatras
Dainius Svobonas spektaklyje „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Dainius Svobonas spektaklyje „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.

„It is all in your head“ („Viskas yra tavo galvoje“) – pagrindinio herojaus Pero Giunto, režisieriaus ar žiūrovo galvoje? Šis scenoje vizualiai išreikštas teiginys, keliantis retorinį klausimą, palydi naujausią Nacionalinio Kauno dramos teatro premjerą – vengrų režisieriaus Csaba Polgáro spektaklį „Peras Giuntas“. Prie šio teiginio dar sugrįšime, dabar vertėtų retrospektyviai pažvelgti į spektaklio literatūrinį pamatą – žymiojo norvegų dramaturgo Henriko Ibseno (1828–1906) dramaturgiją ir jos santykį su Lietuvos teatro scena.

Kaip ir kitose šalyse, Ibseno draminiai kūriniai mūsų teatruose dažnai interpretuoti: 2013 m. teatrologė Audronė Girdzijauskaitė išleido monografiją, skirtą šio dramaturgo pastatymams Lietuvoje. Pirmuosius spektaklius žiūrovai pamatė dar XX a. 2-ajame dešimtmetyje. Koncentruojantis į Nacionalinį Kauno dramos teatrą (NKDT) galima prisiminti, kad čia pirmasis ibseniškos komplikuotų santykių ir personažų viduje glūdinčių paslapčių dramoje „Šmėklos“ ėmėsi režisierius Juozas Vaičkus, dar 1920-aisiais, vos įsikūrus teatrui, tuo metu vadintam Dramos vaidykla. Vėliau, 1921-aisiais, Konstantinas Glinskis publiką pažindino su „Heda Gabler“; 1998 m. režisierius Gintaras Varnas su šia pjese ir aktorės Jūratės Onaitytės sukurtu vaidmeniu įtvirtino sudėtingą, daugiasluoksnį moters veikėjos portretą. Šiame teatre statyta ir daugybė kitų Ibseno pjesių (kai kurios ir keliskart): „Heigelando kovotojai“, „Visuomenės šulai“, „Statytojas Solnesas“, „Visuomenės priešas“, „Laukinė antis“, „Nora“.

Pjesė „Peras Giuntas“ (1867), viena populiariausių gimtojoje Norvegijoje ir kitose Europos šalyse, NKDT scenoje pastatyta pirmą kartą. Dėl kompozitoriaus Edvardo Griego (1843–1907) spektakliui sukurtos muzikos „Peras Giuntas“ įsitvirtino kaip draminis kūrinys, tinkamas muzikiniam formatui, ir tai skatino tolesnes pjesės adaptacijas muzikinių teatrų scenose. Savo stiliumi neįprasta pjesė ne itin būdinga tamsiajai Ibseno stilistikai, o dėl sudėtingumo – eiliuotos kalbos, trūkinėjančio pasakojimo, realybės ir fantazijų bei mitologijos samplaikos, satyriškai reflektuojančios visuomenės ydas, – tapo nemenku iššūkiu daugeliui to meto (ir ne tik) teatro kūrėjų. Šios fragmentiškos ir kinematografiškos pjesės nepraleido ir kino režisieriai. Nuo 1915 m. kine sukurta įvairaus žanro ekranizacijų, viena ryškiausių – 1941 m. režisieriaus Davido Bradley filmas „Peras Giuntas“. Šioje ekranizacijoje, verbalinę kalbą nuosekliai keičiant kino raiškos priemonėmis, perteikta Pero gyvenimo kelionė ir sėkmingai panaudota Griego muzika.

Nors NKDT scenoje „Peras Giuntas“ pasirodo pirmą kartą, tai nėra vienintelis šios dramos pastatymas Lietuvoje. 1956 m. Lietuvos operos ir baleto teatre choreografas Vytautas Grivickas pagal šią pjesę pastatė baletą. 2008-aisiais režisierius Valentinas Masalskis sukūrė muzikinę dramą „Pero Giunto sugrįžimas“ (Vilniaus teatras „Lėlė“). 2012 m. pjesės ėmėsi režisierius Oskaras Koršunovas, tiesa, ją režisavo Norvegijoje – Oslo nacionaliniame dramos teatre. Režisierius drąsiau, laisviau interpretavo draminį tekstą, dėmesį telkė į egzistencinės kelionės temą, paskutinių pjesės veiksmų permąstymą. Pasak Helmuto Šabasevičiaus, „pats parašęs inscenizaciją, Koršunovas taip pat prisidėjo prie šios medžiagos adaptavimo lietuviškame teatro diskurse. Tai ir Ibseno, bet galbūt labiau – Koršunovo Giuntas, nes pagrindiniai klasikinio teksto motyvai pamatyti, atskleisti ir išryškinti XXI a. pradžios režisūrinio teatro kontekste. Svarbiausias spektaklio motyvas – kelionė – pateikta kaip egzistencinis savianalizės seansas, kuriame išdrįstama prisiimti atsakomybę už savo nuodėmes.“ Čia pastebima įdomi tendencija, susisijusi ir su kitais pastatymais mūsų teatruose: iš kitos šalies atvykęs režisierius turi tam tikrą privilegiją drąsiau interpretuoti, atrodytų, nepajudinamus, kanoninius kitos šalies literatūros kūrinius. 2016 m. tai buvo galima matyti Lenkijoje režisieriaus Eimunto Nekrošiaus pastatytose „Vėlinėse“,  2018 m. vokiečių režisieriui Nikolui Darnstadtui atvykus į Lietuvą ir sukūrus savitą Justino Marcinkevičiaus „Mindaugo“ interpretaciją ar 2017 m. lenkų režisieriui Łukaszui Twarkowskiui Vilniuje tyrinėjant žmogaus dualizmą per mūsų istoriją liečiančią novelę „Lokys“ ir tikrų menininkų biografines istorijas.

Vengrų režisieriaus Polgáro pozicija Ibseno pjesės atžvilgiu čia, atrodytų, dar patogesnė: su Lietuva tiesioginių sąsajų, galinčių trikdyti drąsesnį žvilgsnį į pjesę, lyg ir nėra, o režisieriaus ankstesnė kūrybinė patirtis – jau kurta tos pačios pjesės inscenizacija ir net jo paties, kaip aktoriaus, įkūnytas pagrindinis personažas Peras Giuntas – suponuoja, kad galime tikėtis kažko tikrai naujo ar netikėto. Kaip sakė pats režisierius, į Lietuvą atvežta pjesė jau buvo šiek tiek kupiūruota dramaturgo Ármino Szabó-Székely, o per pirmas repeticijas į darbą su tekstu įsitraukė ir dramaturgė Daiva Čepauskaitė. Spektaklis, kiek nutoldamas nuo Ibseno dramos, eiliuotą tekstą išsaugo tik pagrindinio veikėjo Pero Giunto (kurį įkūnija du aktoriai) kalboje. Taip šis personažas dar labiau išskiriamas iš kitų, kontrastuoja su jais ne tik elgesiu, bet ir tarsi iš konteksto iškrintančiu kalbos stiliumi. Toks režisūrinis-estetinis sprendimas dažnai panaudojamas šiuolaikinant klasikinės dramos veikalus. Tačiau šiame spektaklyje varomąja jėga, demonstruojančia pagrindinio herojaus kismą, tampa aktorių vaidyba.

Kalbėdamas apie kūrinio aktualumą režisierius teigė siekęs reflektuoti Lietuvos ir Vengrijos istorinę patirtį, Sovietų Sąjungą, negebėjimą susitvarkyti su laisvėmis, atsakomybės stoką. Spektaklyje šie kontekstiniai aspektai įskaitomi, bet galima matyti personažo egzistenciją ir per kitas, abstraktesnes prizmes. Juolab kad vizualus spektaklio įvaizdis – scenografija, kostiumai (autorė Lili Izsák) – atrodo kaip skirtingų laikotarpių ir geografinių vietų koliažas. Iš dalies neatsisakyta ir norvegiško įvaizdžio: scenoje gausu sniego, kai kurie veikėjai, pavyzdžiui, aktoriaus Dovydo Pabarčiaus kuriamas Peras Giuntas jaunystėje, vilki šiltą spalvotą megztuką, gal ir stereotipiškai, bet tam tikra prasme atliepiantį skandinavišką įvaizdį. Osės ir Sagų liejiko vaidmenis kurianti Eglė Mikulionytė pirmoje spektaklio dalyje dėvi praėjusio amžiaus paskutinius dešimtmečius primenantį sportinį kostiumą. Antroje dalyje pasirodančio subrendusio Pero Giunto, kuriamo Dainiaus Svobono, išties ryškus dabitos įvaizdis gali būti siejamas su įvairiais kontekstais.

Pagrindinę veiksmo erdvę apibrėžia neutralios konstrukcijos namas ir gyvenimo kelionės simbolis – senas praėjusio amžiaus automobilis (pasirinktas vietoj laivo). Džiugu, kad pagaliau vėl buvo prisimintos ir NKDT didžiosios scenos galimybės – scena per šį spektaklį sukosi tikrai ne vieną kartą, tik ar visuomet tikslingai? Prisilaikant personažo, įsisukusio į užburtą ratą, simbolinės reikšmės – tikriausiai taip, bet kitu atveju tai tik vizualus efektas, skirtingais rakursais rodantis seną, veikėjų vis niokojamą automobilį, namą ar ant jo sienos pritvirtintą sumedžioto briedžio galvą, vis peršančią mintį, kad tai kažkur jau matyta...

Dėl režisieriaus įtrauktų tiesmukų, sarkastiškų pandeminių, karantininių realijų (vakcinacijos klausimo) pagrindinį herojų galima matyti ir kaip visišką šių dienų reprezentantą. Prie šios interpretacijos prisidėtų ne tik šios tiesioginės nuorodos, bet ir bendros per pagrindinio veikėjo situaciją reflektuojamos visuomeninės problemos: skirtingi norai ir galimybės, likimas ar laisvės ribos, atsakomybė ar vidiniai troliai. Šie klausimai dabar itin aktualūs daugeliui, o skirtingi požiūriai į vieną ar kitą dalyką mus skaido į priešiškas grupes.

Vengrų režisierius nesiūlo itin netikėtos, neįprastos Ibseno pjesės versijos, tačiau spektakliu skatina susimąstyti, o sąsajos su šių dienų realijomis randasi ne dirbtinai, bet organiškai. Tiesa, antra spektaklio dalis, palyginti su pirmąja, gerokai efektyvesnė, energingesnė, nepasižyminti pirmajai būdingu įstrigimu ar tam tikru stagnacijos pojūčiu. Abiejose dalyse svarbūs du aktoriniai duetai, kuriantys svarbias scenas: pirmoje – Mikulionytės Pero motinos ir Pabarčiaus jaunojo Pero; antroje – Mikulionytės, jau tapusios Sagų liejiku, ir Svobono vaidinamo subrendusio Pero. Reikia pripažinti, antrasis duetas daug stipresnis, jaučiama abiejų teatro aktorių patirtis, susivaidinimas, nulemtas ne tik šio spektaklio kūrybinio proceso, bet ir ankstesnių kartu sukurtų vaidmenų. Pirmąjį duetą galima teisinti pačiu personažu: jaunasis Peras naivokas, besiblaškantis, o jo veiksmai atrodo kaip ne visai pagrįsti akibrokštai. Antroje dalyje pasirodantis Peras, kelionėje vis susiduriantis su mistiniu Sagų liejiko personažu, savo energija ir užtikrintumu kiekvienoje scenoje įtraukia į veiksmą.

Savo pjesėje Ibsenas pasiūlė išties nemažai personažų, o režisierius, kaip jau tampa įprasta, juos „susluoksniavo“, apjungė ir perdavė vos keliems aktoriams. Tiesa, mūsų aktoriai jau pripranta, kad tenka laviruoti tarp kelių personažų ir jų charakterio savybių. Aktoriui Artūrui Sužiedėliui čia teko Aslako, Trolio 2, Verslininko 3, Paciento 2 ir Koko personažai, kai kurie galbūt kiek niveliavosi, bet su visu rimtumu atlikta daina ironiškose vestuvėse, tikiu, įstrigs daugelio žiūrovų atmintyje. Gintautas Bejeris čia tapo Matsu, Troliu 1, Verslininku 2, Pacientu 1, Bocmanu ir Kunigu, aktorius Kęstutis Povilaitis – Matso tėvu, Dovre, Verslininku 1, Beprotnamio direktoriumi ir Kapitonu. Vos trys aktoriai sukūrė visą personažų „orkestrą“ su savomis subtilybėmis ir niuansais. Ryškiausios ir labiausiai užbaigtos scenos – vestuvių konfliktas ir nužengimas iš scenos į žiūrovų salę.

Spektaklyje ne mažiau reikšmingi ir Pero Giunto sutiktų moterų personažai, kuriuos įkūnijo Kamilė Lebedytė, tapusi Solveiga (taip pat Anitra), ir Martyna Gedvilaitė – Ingrida (taip pat Trolių princesė, Pacientas 3, Džiūsna). Pjesėje abiejų aktorių kuriami personažai „kentėjo“ nuo narciziškos Pero asmenybės dominavimo, spektaklyje šiuo požiūriu pokyčių nedaug. Tiesa, matyti tam tikras aktorių siekis parodyti didesnį moterų veikėjų „svorį“ bei įtaką.

Pradžioje minėtas teiginys „It is all in your head“ neapleidžia per visą spektaklį ir skatina permąstyti pagrindinį herojų per savo prizmę, taip pat vizualia išraiška vis primena prieš keletą metų Twarkowskio Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje statytą spektaklį „Lokis“, kurį lydėjo prierašas „Image is everything“ („Vaizdas yra viskas“), tačiau šiuos spektaklius susieja ne tik scenos erdvėje suprojektuotas užrašas. Twarkowskio spektaklis – tai sceninis medijų performansas, įgalinęs įvairių medijų įtraukimą, tam tikrą literatūros išstūmimą iš dominuojančios pozicijos, panašių ambicijų galima matyti ir Csaba Polgáro spektaklyje. Čia išties daug dėmesio skiriama vizualinei raiškai – scenos konstrukcijoms, naudojamoms videoprojekcijoms, ypač stipri ir efektinga muzikinė spektaklio dalis (kompozitorius Tamás Matkó). Spektaklyje naudojama ir gyvai atliekama muzika (pats Svobono Peras atliko Iggy Pop dainą „The Passenger“) prireikus ironizuoja scenoje vykstantį veiksmą, suteikia lyrizmo, energijos, pykčio ar kitų emocijas ir atmosferą kuriančių pojūčių.

Dainius Svobonas spektaklyje „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Dainius Svobonas spektaklyje „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Artūras Sužiedėlis, Dainius Svobonas, Gintautas Bejeris ir  Kęstutis Povilaitis spektaklyje „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Artūras Sužiedėlis, Dainius Svobonas, Gintautas Bejeris ir Kęstutis Povilaitis spektaklyje „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Dainius Svobonas ir Dovydas Pabarčius spektaklyje „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Dainius Svobonas ir Dovydas Pabarčius spektaklyje „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Eglė Mikulionytė ir Dainius Svobonas spektaklyje „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Eglė Mikulionytė ir Dainius Svobonas spektaklyje „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Eglė Mikulionytė spektaklyje „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Eglė Mikulionytė spektaklyje „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Dainius Svobonas spektaklyje „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Dainius Svobonas spektaklyje „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Dainius Svobonas spektaklyje „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Dainius Svobonas spektaklyje „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Dovydas Pabarčius spektaklyje „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Dovydas Pabarčius spektaklyje „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Dainius Svobonas spektaklyje „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Dainius Svobonas spektaklyje „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Kamilė Lebedytė ir Dainius Svobonas spektaklyje „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Kamilė Lebedytė ir Dainius Svobonas spektaklyje „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Martyna Gedvilaitė spektaklyje „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Martyna Gedvilaitė spektaklyje „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Peras Giuntas“. D. Stankevičiaus nuotr.