Teatre – atvirai išsakyti tai, kas skauda

Kalbamės su Artūro Areimos teatro (AAT) aktore Monika Poderyte, sukūrusia vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Klamo karas“ (rež. Artūras Areima, 2016), „Antikristas“ (2017), „Virimo temperatūra 5425“ (2017), „Aklieji“ (2018), „Hamletmachine“ (2018), „Electronic city“ (2019), „Nothing Hurts“ (2020), „Ūbo teismas“ (2021) bei spektakliuose-teatriniuose filmuose „Už geresnį pasaulį“ (2020) ir „Testas“ (2020).

Jau penkerius metus esi AAT trupės narė. Kuo Tave patraukė šis teatras?

Būdama studentė stengiausi pamatyti kuo daugiau spektaklių įvairiuose teatruose. Žiūrėjau viską, kur pavykdavo pakliūti, stebėjau, kas buvo sukurta jau seniai ir kas dabar, lyginau, diskutavau su draugais, svarsčiau, kokiame teatre norėčiau kurti. Pamenu, buvo daug įspūdžių: vieni spektakliai tiesiog praplaukdavo pro akis, kiti sukeldavo didelę nuostabą, trečiuose žavėjo tam tikrų aktorių vaidyba ir profesionalumas. Bet ilgą laiką nesusidūriau su kūriniu, sukeliančiu labai aštrius jausmus, kurie iš manęs veržtųsi ir norėtų būti išsakyti, išjausti gyvai.

Pamenu pirmąjį susidūrimą su Areimos kūryba. Tai buvo spektaklis „Ričardas II: Post factum“, vykęs VDU centriniuose rūmuose ant laiptų. Su šiuo spektakliu gimė ir AAT kaip nepriklausomas teatras, trupė. Šis kūrinys tuo metu man dar buvo net per sunkus suprasti – niekada nebuvau mačiusi tokio tipo spektaklių, tokios aktorių vaidybos. Ėjau į tą spektaklį visus kartus, kiek jį rodė. Po to Nacionaliniame Kauno dramos teatre pamačiau Areimos režisuotą spektaklį „Mechaninė širdis“. Tai buvo antras toks spektaklis, tapęs kaip manija – nori pamatyti dar ir dar. Ir kiekvieną kartą žiūrėdama šį kūrinį (skirtą ir vaikams, ir suaugusiems) jaučiau, kad per jį manyje užgimė nepaliaujamai auganti meilė teatrui. Tada buvau antrakursė ir jau svajojau apie galimybę prasmukti į Areimos repeticijas, stebėti darbą su aktoriais, nes šiuose dviejuose spektakliuose (vėliau ir kituose) pamačiau, kad jie dega noru būti scenoje, noru vaidinti, noru kurti, atsiduoti visa širdimi ir taip nuoširdžiai. AAT patraukė mane atvirumu, tikrumu ir besąlygišku atsidavimu kūrybai, teatrui.

Baigei vaidybos bakalaurą VDU, o kaip patekai į AAT? Galbūt pažintis su Areima, jam dėstant režisūrą VDU, jus ir suvedė?

Taip, iš tikrųjų pirmoji pažintis buvo VDU. Mūsų kursui Areima pusmetį dėstė režisūrą. Kiti, vyresnių kursų aktoriai dirbo su juo daugiau nei dvejus ar trejus metus. Visada eidavau į vyresnių aktorių kursų paskaitas, kurias jiems dėstė Areima. Nepraleisdavau galimybės prasmukti ir į etiudų peržiūras. Nors kartais jos ir būdavo uždaros, vis įsiprašydavau stebėti tyliai, kažkur kampe.

Buvau trečiame kurse, kai Areima pakvietė kurti vaidmenį monospektaklyje „Klamo karas“ pagal Kai Henselio pjesę. Tai man buvo didžiulis įvertinimas, pirmas mano vaidmuo profesionalioje teatro scenoje, pirmas vaidmuo AAT trupės spektaklyje, pirmas susidūrimas su režisieriumi Areima. Taip prasidėjo mano kelionė AAT.

Esi, ko gero, daugiausiai Areimos spektaklių suvaidinusi aktorė, būtų sunku išvysti AAT spektaklį be Tavęs – tampi vienu iš teatro veidų. Kaip manai, kodėl taip yra?

Apie tai negalvoju. Manau, Artūras turi labai stiprią trupės viziją: jos nariai dirba prie kiekvieno projekto, atsiranda tęstinumas, bendras augimas, atpažįstamumas. Džiugu, kai prisijungia nauji nariai ir lieka ilgam. Man taip pat labai svarbus trupės reiškinys. Visada žavėjausi estų trupe NO99, garsiąja „Needcompany“, Krzysztofo Warlikowskio spektakliais, kuriuose gali kone visada pamatyti tą pačią aktorių trupę. Man didžiulė vertybė dirbti su tais pačiais žmonėmis, stebėti, kaip jie kinta, auga, stiprėja, silpnėja, atsiveria, užsidaro. Trupė asocijuojasi su šeima, be jos man sunku įsivaizduoti visišką atvirumą.

Esi ne tik aktorė, bet ir daugelio AAT spektaklių kompozitorė. Baigei chorinį dainavimą ir mokeisi groti fortepijonu. AAT spektakliuose dažnai išnaudojami šie Tavo gabumai, pasitelkiamas Tavo balsas spektaklio atmosferai sustiprinti. Kodėl vis dėlto nepasukai muzikos keliu?

Sujungiau muzikos ir teatro kelius ir jaučiu, kad išėjo labai neblogas duetas. Muzikalumas teatre reiškia labai daug. Muzika yra be galo svarbi ir stipri teatro dalis – jungiamoji šerdis. Kaip aktorei, muzika padeda kurti vaidmenį, suprasti jį, įsigilinti. Kaip žiūrovei, ji atveria vaizduotę, padeda išgirsti spektaklį, ne tik pamatyti.

Kaip Tave, kaip kūrėją, ir AAT veiklą paveikė pandemija? Ieškojote naujų raiškos būdų, kūrėte spektaklį-filmą. Ar tai pasiteisino?

Iš pradžių maniau, kad ji niekaip manęs nepaveikė, be to, jog netekome galimybės gyvai rodyti spektaklių, susitikti su žiūrovais, dalintis energija. Ir toliau ruošiausi kitiems, ateinantiems projektams, žiūrėjau filmus, domėjausi užsienio kūryba, stengiausi pamatyti kuo daugiau teatro „Schaubühne“ bei „Nowy Teatr“ rodytų spektaklių įrašų. Dažnai (ne karantino metu) tam net neturėdavau laiko, o čia atsirado galimybė skirti tam daug daugiau dėmesio, pasisemti žinių ir suvokimo, domėtis, semtis įkvėpimo iš nuostabių aktorių, gilintis į šią profesiją ir ugdyti savo suvokimą apie kasdien kintančias vaidybos formas, jų prasmę, esmę, paveikumą. Aišku, tai ilgai netruko. Aš negaliu nustygti vietoje, turiu veikti, manyje per daug energijos, kad neveikčiau. Ir be galo greit pasiilgstu gyvos kūrybos, scenos, galimybės pamatyti kitų teatrų kūrinius.

AAT veikla nesustojo. Tiksliau, Artūras nesustojo. Per pirmąjį karantiną gavome iš jo žinutę su pasiūlymu kurti spektaklį-filmą, kurį galėtume pritaikyti rodymui per karantiną. Kūrinys buvo absoliučiai idėjinis, be jokių finansavimų ar panašiai, gimęs iš didžiulio troškulio kurti ir atliepti dabartinę pasaulio, žmogaus bei savo paties būseną ir jausmus. Dirbome namie, filmavomės, repetavome, siuntėme filmuotą medžiagą Artūrui, o jis mums siųsdavo pastabas, komentarus. Gal skamba ir neįtikėtinai, bet šio filmo-spektaklio kūrybinis procesas buvo vienas intymiausių ir tiksliausių mano turėtų darbų, nes gavau, ir visi gavome, labai daug asmeninių užduočių, asmeninių pastabų. Iki pat premjeros tęsėsi jausmas, kad visi dirba labai artimai ir profesionaliai. Manau, filmas ir spektaklis „Už geresnį pasaulį“ tapo vienu stipriausių pastarųjų metų mūsų trupės kūrinių.

Viename interviu esi sakiusi: „Tikime medijomis, bet ne žmonėmis. Mūsų gyvenimuose neliko intymaus santykio, viskas tapo vien juokais, o mes – neatviri ir užsidarę.“ Ar palaikai virtualaus teatro idėją?

Man visada įdomu žiūrėti tai, kas sukurta kokybiškai. Ypač jei kalbame apie virtualų teatrą. Virtualiu teatru laikau ir spektaklių vaizdo įrašus. Yra tokių, kuriuos stebėti įdomu vien todėl, kad jie nufilmuoti labai kokybiškai ir profesionaliai. Jei kameros darbas neatsilieka nuo vyksmo scenoje, tinkamai parinkti kadrai atskleidžia detales, veiksmo liniją, leidžia bent iš dalies pajusti, ką aktoriai transliuoja scenoje gyvai. Jei kalbame apie „gyvąjį“ teatrą virtualiai, tai yra apie live „Zoom“, tai ne, man tai visiškai neįdomu ir nejaudina. Galiu drąsiai sakyti, kad mane net nervina „Zoom“ teatras.

Esi dalyvavusi žymaus režisieriaus Roberto Wilsono tarpdisciplininiame projekte. Ką ši patirtis Tau davė kaip aktorei?

Antro kurso studentei atsidurti Vokietijoje, Potsdame, ir dalyvauti Roberto Wilsono spektaklio statymo stage-A etape buvo be galo vertinga patirtis. Prie projekto dirbo profesionalų komanda. Nemažai žmonių, tarp jų ir mes, buvome statistai, tačiau būtent per tas repeticijas režisierius ir jo asistentai atsirinko aktorius, kuriuos norėtų matyti kituose spektaklio kūrimo etapuose ir galutiniame pastatyme. Grįžusi gavau oficialų kvietimą prisijungti prie tolesnio projekto „LUTHER dancing with the gods“ kūrybos proceso, tačiau tuo metu jau buvau pradėjusi repetuoti spektaklį Vilniuje ir šios progos teko atsisakyti.

Mane, kaip aktorę, šios repeticijos ir darbas su režisieriumi išmokė, regis, labai elementarių dalykų – kaip stovėti scenoje, kaip vaikščioti, kaip susikaupti, ką reiškia pagarba scenai ir joje esantiems kolegoms. Išmokė drausmės, taip pat stebėti ir pastebėti detales, leido susipažinti su precizika, estetika ir suprasti, kad jokia „chaltūra“, pakišta menininkui, niekada nebus ir neturėtų būti priimta.

Wilsono kūryboje, kiek teko suprasti ir pajausti, aktorius yra labiau objektas, įrankis. Jis veikia labai preciziškai tiksliai, ir čia nėra laisvės ar galimybės improvizacijai ar atvirumui. Tai labai išskirtinis kūrybos metodas, tą tikrai galima justi būnant scenoje. Šis procesas leido suprasti, kad toks teatras man nėra artimas, negalėčiau ir nenorėčiau kurti tik tokiame teatre. Jis per „sausas“, scenoje man reikia atvirumo, sielos „mėsų“, kūno energijos ir nuovargio. Man reikia galimybės išsakyti tai, kas skauda, labai atvirai, kartais net tiesmukai. Tikiu, kad taip galiu pastūmėti kitus žmones, žiūrovus imti kalbėti ir reikšti jausmus atviriau ir nuoširdžiau.

Kokia Tavo teatro vizija? Gal gali pateikti spektaklio, atspindinčio Tavo kūrybinį suvokimą, pavyzdį?

Teatras turėtų būti toks reiškinys, kuris kalba čia ir dabar ir kiekvieną kartą gimsta iš naujo. Juk teatras yra gyvas savaime – nė vienas spektaklis neprilygsta kitam, nė vieno spektaklio neatkartosi lygiai taip kaip praeito. Tai ir yra grožis. Į teatrą turėtų sutilpti šiandienos esatis, mažomis detalėmis nusakanti ateitį. Teatras turėtų net aplenkti šiandieną. Teatras, kai nepretenduoja mokyti ar moralizuoti, turi didžiulę galią paliesti ir paveikti žmogų.

Spektaklių, atspindinčių mano kūrybinį suvokimą, yra ne vienas, paminėsiu režisieriaus Milo Rau „La Reprise: Histoire(s) du théâtre“.

Man ypač įsiminė Tavo incognito vaidmuo „Klamo kare“. Tada dar nežinojau tavęs kaip aktorės ir buvau visiškai įtikinta personažo androginiškumu. Koks Tau įsimintiniausias vaidmuo?

Ačiū, malonu išgirsti. Šis vaidmuo man iki šiol reiškia labai daug. Ne tik dėl to, kad tai pirmasis mano vaidmuo profesionalioje teatro scenoje, bet ir todėl, kad tai mano kelionės AAT pradžia. Klamo vaidmuo buvo vienas sudėtingiausių mano, kaip aktorės, kelyje. Jis pareikalavo daug laiko, susikaupimo ir darbo. Stresas ir didžiulė atsakomybė, kad tai pirmasis mano vaidmuo, tikrai nepagelbėjo kurti, vis išmušdavo iš vėžių. Bet susitvarkiau, susigyvenau, išgyvenau.

Visus vaidmenis myliu savaip. Kiekvienas vaidmuo yra skirtingas gyvenimo etapas, juose slepiasi įvairūs mano išgyvenimai, kai kuriuose labai asmeniški, kituose – apimantys visą pasaulį. Bet jei išskirčiau vieną, tai būtų Martynos (motinos) vaidmuo spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“ pagal Virginijos Rimkaitės pjesę. Nemoku paaiškinti to jausmo, bet vaidmuo toks juokingas man pačiai ir jis taip dažnai iškyla mintyse, kad jame tikrai yra kažkas „įsimintino“. Ir apskritai tai crazy spektaklis ir crazy vaidmuo. Labai jo pasiilgau.

Kokie artimiausi Tavo, kaip aktorės, planai?

Daug keliauti, nesustoti, domėtis savo profesija, lavinti įgūdžius, stebėti aplinką ir, svarbiausia, kurti ir dalintis kartu su trupe.

Ačiū už pokalbį.