Teatras
Aktorius Matas Dirginčius sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Austerlicas“ (rež. Krystianas Lupa, Jaunimo teatras, 2020), „Žmogus iš žuvies“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Jaunimo teatras, 2020), „Vienos miško pasakos“ (rež. Yana Ross, Jaunimo teatras, 2019), „Orfeo. Miesto šviesos“ (rež. Naubertas Jasinskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2019), „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“ (rež. Gildas Aleksa, „Teatronas“, 2019), „Otelas“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2018) ir kt.
Kodėl teatras? Esi vaidinęs ir kine, ir teatro scenoje. Kuri erdvė Tau, kaip aktoriui, patogesnė? Kurioje gali labiau atsiskleisti?
Per karantiną mąsčiau, ar reikia likti teatre. Ar man pačiam jis reikalingas? Ilgiau pagalvojęs apie savo kelionę jame, suvokiau, kad teatras mane lydi nuo darželio, bet mano tapsmas profesionaliu aktoriumi vyko dėl netikėtų aplinkybių. Tiesą sakant, vis labiau atrodo, kad tai nebuvo mano sprendimas. Šiauliuose lankiau „Dagilėlio“ chorą kartu su geriausiu draugu, kuris nuo vaikystės norėjo tapti aktoriumi. Nelabai supratau jo svajonės, bet ją gerbiau. 2010 m. važiavome koncertuoti į Šiaurės Italiją, chorų festivalyje susipažinau su mergina iš Vilniaus „Liepaičių“ choro, pradėjome bendrauti. Po kiek laiko pastebėjau, kad ji mieliau draugauja su mano geriausiu draugu, palaiminau juos ir toliau bendravome trise. Vėliau visi susitikdavome Vilniuje: „liepaitės“ senelis dirbo garsistu LNDT ir mes galėdavome slapta patekti į spektaklius. Ėmęs dažniau lankytis teatre, pakeičiau apie jį požiūrį: suvokiau, kad spektakliai gali atliepti tai, ką jaučiu, bet negaliu suprasti, įvardyti. To paties draugo pakviestas, lankiau dramos būrelį, kartu stojome į akademiją, tačiau jis įstojo į režisūrą, o aš į vaidybą. Po stojamųjų nutolome. Galbūt dėl to, kad aš į aktorystę atėjau tarsi netyčia, o jam tai buvo svajonė, tikslas, – skyrėsi mūsų požiūriai.
Jei lygintume kiną ir teatrą, pastarajame jaučiuosi geriau, nes praleidau jame daugiau laiko. Bet kinas mane stipriai domina. Nenoriu sakyti, kad kinas – didesnio kalibro meno šaka, tiesiog tai visiškai kitokios specifikos menas, bet tam tikra prasme, manau, turi daugiau galimybių nei teatras.
Ties kokiu menu apsistotum, jei neliktų teatro ir kino? Ar Tave traukia multidiscipliniškumas?
Teatras ir kinas patys savaime yra menų sintezė ir vienas žmogus to negalėtų sukurti: teatro stiprybė – multidiscipliniškumas. Trečiaisiais studijų metais su keliais kursiokais važiavome į šokio dirbtuves Taline, ten dirbome su choreografais, muzikantais, šokėjais. Grįžęs supratau, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje yra praleista didelė galimybė. Sluškų rūmuose po vienu stogu mokosi ir kuria šokėjai, muzikantai, kino menininkai, aktoriai, režisieriai, bet visi dirba savo „getuose“ ir nelabai bendradarbiauja. Manau, būtų labai naudinga šiek tiek pakeisti studijų programą ir padaryti semestrus, per kuriuos kelios meno (ar net nebūtinai tik meno) sritys susijungtų. Šiuolaikinio meno stiprybė yra sujungti tai, kas nėra sujungta.
Rašymas, manau, yra ta sritis, kurioje norėčiau apsistoti, be teatro ar kino. Adomas Juška kadaise pasakė, kad rašyti – tai mąstyti. Šiame pasakyme įžvelgiu daug tiesos. Atsigręždamas į mokyklos švietimo sistemą matau, kad per mažai skatinama rašyti, kad, pavyzdžiui, lietuvių kalbos programa, siūlomos knygos, rašinių temos jaunam žmogui tiesiog neįdomios. Esu labai dėkingas savo lietuvių kalbos mokytojai A. Ganusauskienei, kad supažindino mane su Parulskiu, atvėrė duris į literatūros pasaulį, kuriame – ne tik lietuviškas kaimas. Manau, būtų naudinga skatinti mokinių savirefleksiją rašant. Paprastai sakant, rašinėliai „Mano vasara“ turėtų būti ne tik penktoje klasėje, bet ir visą likusį gyvenimą.
Vaidinai Krystiano Lupos „Austerlice“ bei HBO seriale „Černobylis“. Abu kūriniai prisiliečia prie tragiškų žmonijos įvykių, eksperimentų, tarsi mėgindami ribas, kaip toli galima nueiti. Kuo Tau artima ši tema? Ar bandai ją atrasti šiandienos pasaulyje? Ar tai padeda geriau suvokti žmogų kaip individą bei žmonijos mechanizmą?
Per visą žmonijos istoriją vyko, vyksta ir turbūt vyks daugybė tragiškų dalykų. Neseniai buvau susitikęs su viena bičiule gydytoja ir paklausiau jos, kodėl žmogus jaučia tą nesibaigiantį norą naikinti. Ji daug nemąsčiusi pateikė, mano galva, genialų atsakymą: „Juk žmogus yra baltymas.“ Manau, žmogus ir yra beprotiškai įdomus savo beribiškumu – tiek naikinimo, tiek kūrimo vektoriuje. Dabar svarstau, kad apie žmogaus prigimtį tikriausiai nėra nė vienos visuotinės taisyklės. Nebent du taškai, tarp kurių įvyksta žmogaus gyvenimas, o tarp jų – neišsemiami klodai autentikos. „Nežinau, kas yra žmogus“, – pasakė Irena Veisaitė neįtikėtinai įdomaus ir turiningo gyvenimo pabaigoje. Nemanau, kad kada nors ir sužinosime. O jeigu ir sužinotume, reikėtų iškart pamiršti ir ieškoti kito atsakymo – žmogus tiesiog negali įtilpti į „atsakymo“ rėmus.
Jei kalbėtume apie tai, kas vyksta dabar (net nenoriu įvardyti šių reiškinių, jie ir taip plačiai žinomi), nemanau, kad turiu pakankamai kompetencijos įvairiapusiškai į tai pasižiūrėti. Problemų priežastys susipynusios, jas gali suvokti istorikai, mokslininkai, kurie tuo domisi, bet kai vienu metu yra didelis kiekis reiškinių, galime matyti tik pasekmes. Šiuo metu esminis man ramybės neduodantis klausimas – ką daryti su šia informacija? Nuvažiuoti į šimtą penkiasdešimt šalių ir gelbėti pasaulį visur iš karto neįmanoma, be to, turime ir savo gyvenimą.
Repetuodami „Austerlicą“ daug kalbėjome apie nesuvokiamus XX a. reiškinius. Kūrybos procesas su pertraukomis truko beveik metus, dar iki pat dabar redaguoju savo repeticijų dienoraščius. Per tą laiką pajutau, kad pernelyg stiprus gilinimasis į tokio masto įvykius atima gyvenimo džiaugsmą. Aišku, tai mano kaltė, kad su per didele obsesija į tai įklimpau. Iki šiol jaučiu padarinius ir vis iš naujo bandau atrasti džiaugsmą „gyvenime, kuris nėra vertas būti gyvenamas“, – kaip pasakė Lupa per vieną iš repeticijų.
Neseniai žiūrėjau dokumentinį filmą apie japonų animacinio kino režisierių Hayao Miyazaki. Kai 2011 m. Japonijoje buvo didžiulis žemės drebėjimas, animacijos studijos „Ghibli“ darbuotojai diskutavo, ar reikia toliau kurti filmą, nors jau ir taip buvo atsiliekama nuo grafiko. Tada Miyazaki nusprendė: „Privalome dirbti, nes vienintelis dalykas, ką galime dabar padaryti, tai pasiūlyti nukentėjusiems žmonėms ir jų artimiesiems bent šiokį tokį palengvinimą savo darbu.“ Taip ir Voltaire’o „Kandido“ finale daroma išvada, kad žmogui reikia „dirbti savo sode“.
Mes galime skaityti, tais reiškiniais domėtis, bet, manau, negalime jų pakeisti. Dirbdami meno sferoje galime žmonėms pasiūlyti palengvinimą. Ir nereikia visko mesti ir pulti gelbėti pasaulio, gal geriausia, ką galiu padaryti, – tai „dirbti savo sode“?
Spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“ ryškiai iškilo savęs sudeginimo, sunaikinimo problema, savotiška psichozė. Daug kas apie tai kalba, bet ar Tu matai tai kaip problemą, ar kaip pasekmę? Kaip greitas šiuolaikinio pasaulio, meno tempas keičia Tave? Ar tam priešiniesi?
Su Gildu Aleksa statydami Voltaire’o „Kandidą“ kalbėjome apie susideginimą, apie sąvoką „prekariatas“ – tai žmonių grupė, užsiimanti savo specialybe, bet jaučianti nuolatinį socialinį neužtikrintumą. Dabar tai aktualu. Pavyzdžiui, kūrėjas, dirbantis pagal individualios veiklos sutartį, turi darbo dviem mėnesiams, o paskui – nežinia. Tai socialiai pažeidžiama grupė. Susideginimas ateina iš to nerimo, kad žmogus negaus darbo, ir tada jis imasi visų įmanomų projektų, vienu metu vykdo tris ar keturias veiklas. O kita priežastis, manau, yra įprotis visada dirbti. Iki pandemijos nuo trečio kurso pradžios be jokių pertraukų repetavau vieną spektaklį po kito ir bijojau momento, kai prasidės kūrybinė pauzė. Tai neišvengiamai įvyko ir tada iš pakampių pradėjo lįsti visos tos demoniškos mintys, kurias darbu buvau užslopinęs. Kilo klausimai apie santykių su žmonėmis, šeima kokybę, pamačiau, kiek žmonių dėl darbo esu nustūmęs į šalį, nebeturiu laiko pomėgiams, atėjus laisvai dienai kartais apskritai nebesuprasdavau – o ką dar žmonės veikia? Po karantino noriu bent vieną savaitės dieną pasilikti laisvą nuo darbo.
Atsimenu, po „Orfeo. Miesto šviesos“ parodymo Kaune susiginčijome su Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovu – jam labai nepatiko, kad kūrybą vadinu darbu, bet manau, jog tai yra darbas, profesija, niekuo ne geresnė už visas kitas profesijas. Trečiame kurse ruošdamasis Šailoko vaidmeniui susitikau su vienu Vilniaus žydu. Įstrigo jo pasakojimas, jog žydai neturi gerbtinų ar negerbtinų profesijų, nes tiki, kad yra gimę daryti pasaulį geresnį, – tokia jų gyvenimo prasmė. Manau, yra ko pasimokyti.
Ar esi priartėjęs prie tam tikros savo krypties? Kokia Tavo vizija? Ką pats nori atnešti į teatrą?
Manau, viena pagrindinių aktoriaus užduočių – ištirpti spektaklyje, kurį kuria režisierius. Kūrinio vektorius ateina iš to, ką jis padiktuoja. Man įdomi ne viena kryptis, bet jų skirtingumas, mąstymo būdų scenoje spektras, tai, kokia dar įmanoma sceninė egzistencija. Kiekvieno režisieriaus ji kitokia. Savo buvimu repeticijoje noriu skleisti bendrumo jausmą, kad visi kartu kuriame meno kūrinį, kurio vektorių padiktuoja režisierius. O tas kūrinys galbūt padės žmonėms palengvinti savo būtį. Sakydamas „palengvinti“ neturiu omenyje tik pramogos. Kartais nepageidaujama akistata su daugiausia baimės keliančiais klausimais nepakeliamą būties lengvybę taip pat gali padaryti bent šiek tiek pakeliamesnę.
Kokias perspektyvas matai po karantino? Gal nusprendei ką nors keisti savo kūryboje? Gal atsirado naujų patirčių, kelių? Kokie artimiausi projektai, spektakliai laukia?
Nežinau. Net nebegalvoju apie karantino pabaigą, nebesuprantu, koks tai konceptas. Galvoju apie tai, kad vykstant repeticijoms per daug laiko praleidžiame nematydami dienos šviesos. Reikėtų pakalbėti su būsimų teatrų architektais, kad repeticijų sales projektuotų su didžiuliais langais. Dar galvoju, kad jau reikia fikusą persodinti, dracena ir kalatėja taip pat vazonuose nebetelpa. Dabar, pavasarėjant, pats laikas. Vis pagalvoju apie Sidnėjų, tada apie Honkongą. O tada – kad reikės pomidorų virtuvėje pasisėti. O laukia dar visas gyvenimas, kuris yra vertas būti gyvenamas.
Ačiū už pokalbį.
