Vilniaus teatras „Lėlė“ kviečia į virtualią premjerą: pelių apgyvendintoje scenoje susitiks istorija, nūdiena ir laisvė žaisti

Gruodžio 10 d. 19 val. žiūrovai kviečiami pamatyti tiesioginę Ainio Storpirščio režisuoto spektaklio vaikams „O Viešpatie, Lietuva!“ transliaciją. Dėl nesibaigusių Didžiosios scenos remonto darbų, premjeros transliacija bus vykdoma iš Šalčininkų kultūros centro. Spektaklio režisierius ir scenarijaus autorius - Ainis Storpirštis, dailininkė - Neringa Keršulytė, kompozitorius - Artūras Murauskas, šviesų dailininkas - Valdas Latonas, choreografas - Kipras Chlebinskas, vaidina: Erika Gaidauskaitė, Lijana Muštašvili, Imantas Precas, Simonas Storpirštis, Dainius Tarutis, Gabija Urniežiūtė.

Spektaklis „O Viešpatie, Lietuva!“ yra sumanytas kaip antroji diptiko dalis. Šis pastatymas idėjiškai tęsia 2017 m. Mažojoje „Lėlės“ scenoje A. Storpirščio režisuotame vaidinime „O Viešpatie, Vilnius!“ keltus klausimus apie šiuolaikinės šeimos tarpusavio santykių problemas ir vertybes (vaikų ir tėvų nesusikalbėjimą, vaiko vienatvę ir iš to kylantį nepasitikėjimą savimi, baimes ir jų įveikimą per fantaziją). Vilniaus legendų ir keisčiausių pramanytų istorijų bei komiškų situacijų fone apie vaiko baimes ir siekį atrasti atvirą santykį su motina pasakojęs spektaklis „O Viešpatie, Vilnius!“ žiūrovams baigiasi kūrybinės grupės kvietimu atviram pokalbiui šeimoje. Naujajame spektaklyje kviesime patirti po šio pokalbio gimstančią naują istoriją, kurios metu vaikas susitaikys su kitu jam artimiausiu asmeniu - tėčiu, ir išgirs įvairiausių pašėlusių pasakojimų jau ne tik apie Vilnių, bet ir apie kitus Lietuvos miestus.

Pasak spektaklio režisieriaus A. Storpirščio: „Tėvų skyrybos - labai jautri, bet Lietuvoje itin aktuali tema. Ją ignoruoti, apie tai nekalbėti būtų tiesiog nesąžininga vaikų, kuriems tenka tai išgyventi, atžvilgiu. Stengiamės kiek įmanoma empatiškiau, o tuo pačiu ir pozityviau (juk nėra viskas vien tik juoda ir balta!) pažiūrėti į šią problemą. O kalbant apie Lietuvą, stebina, kokia turtinga šios šalies istorija! Esu nustebęs dėl to, kiek mažai jos tegalima sudėti į vieną spektaklį... Vis dėlto, kad ir kaip būtume spaudžiami laiko, neapsiribosime vien tik arklių skulptūromis ir kiek šmaikščiau pažvelgsime į šią šalį.“

Pagrindinį veikėją - devynmetį berniuką Alaną - vaidina „Lėlės“ teatro aktorius Dainius Tarutis. Pasak jo: „Kuriant šį vaidmenį sunkiausia, bet ir įdomiausia buvo kapstytis po vaikišką psichologiją. Skaičiau psichologines knygas ir prisiminiau savo paties vaikystę, supratau, kodėl vienaip ar kitaip jaučiausi, elgiausi, galvojau ir ko man trūko… Šio vaidmens kūrimas man tapo tarytum terapija, kurios dėka išsprendžiau daug asmeninių problemų. Tad  šis personažas man labai artimas, pamilau jį!” Aktorius džiaugiasi ir darbu su A. Storpirščiu, su kuriuo bendrauja jau nuo pirmos klasės: „Su Ainiu kaip režisieriumi labai lengva ir malonu dirbti, jis duoda daug laisvės kūrybai, improvizacijai. Repeticijų metu daug juokiamės. Man regis, juokas ir yra viena pagrindinių sudedamųjų dalių kuriant spektaklį ar vaidmenį, nes per jį gimsta laisvė, pasakoma daug tiesos: taip lengviau kalbėti apie skaudulius narstant savo asmeninę patirtį…”

Pirmoji diptiko dalis vyko rūsyje, kuriame gyveno du kiek kvaištelėję pelėnai. Šį sykį veiksmo vieta persikėlė į teatrą (taip pat ir iš Mažosios „Lėlės“ salės į Didžiąją sceną), nes pelės po draugystės su vaiku išdrąsėjo ir išdrįso išlįsti iš savo urvo… Kaip teigia scenografė Neringa Keršulytė, su šiuo režisieriumi kurianti jau trečią spektaklį: „scenografija užgimė organiškai tęsiant „O Viešpatie, Vilnius!“ vizualinę liniją, kurią tarpusavyje vadiname „retro stilistika su industriniu atspalviu”. Be galo myliu šią „Lėlės“ sceną - tokią pliką, nuogą, be abažūrų ir nereikalingų lukštų. Tokia ji liko ir spektaklyje - be sceninės aprangos, su visais vamzdynais, laidynais, mašinerija. Man svarbi tam tikra spektaklio eklektika, gryno stiliaus nebuvimas: mūsų pelės gyvena teatre, tarp teatro lėlių, dekoracijų, sienų, tarp mūsų - iš principo gyvoje, besikeičiančioje aplinkoje. Norėjosi pilnatvės - ir istorijos, ir nūdienos, ir laisvės žaisti! Spektaklis, manau, ne visai mažiesiems: jame apstu vizualių citatų, kurias gali būti sunku perskaityti... O kalbant apie spektaklio režisierių Ainį Storpirštį, su kuriuo išsyk „susiklijavome“ tiek vertybiniu, tiek kūrybiniu atžvilgiu - man patinka jo romantiškas sentimentalumas, atmieštas grynu krauju, jo įgimtas inteligentiškumas ir erudicija, derantys su paauglišku užsispyrimu ir tiesumu.“ - pasakoja N. Keršulytė.