7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Sudirginti žiūrovą, kad jis imtų kurti

Pokalbis su Artūro Areimos teatro trupe

Aistė Verpečinskaitė
Nr. 39 (1360), 2020-11-13
Teatras
Artūro Areimos teatro trupė. L. Vansevičienės nuotr.
Artūro Areimos teatro trupė. L. Vansevičienės nuotr.

Režisierius Artūras Areima šį sezoną nori kalbėti ne vienas, o kartu su trupe, nes jis nėra teatras. Teatras – visa Artūro Areimos teatro (AAT) bendruomenė. Tad su AAT trupe – teatro meno vadovu Areima, teatro direktore Inga Sanakojevaite, pastatymų vadovu Matu Makausku ir aktoriais Juste Buslavičiūte, Karoliu Legeniu, Monika Poderyte ir Dovydu Stončiumi – kalbamės apie teatrą, maištą, dirgiklius ir tai, kas vyksta, kai baigiasi teatras.

 

Areima yra sakęs, kad jūsų trupė – viena didelė šeima. Kiek iš tikrųjų aktoriai turi laisvės kurdami spektaklius? Ar tai yra režisūrinis teatras, ar egzistuoja bendras kūrybinis procesas?

Justė Buslavičiūtė: Man tai yra bendras kūrybinis procesas. Kuriu gana intuityviai, esu atėjusi iš fizinio teatro, tad teatrą suvokiu ne intelektine prasme, o labiau pojūčiais. Gerai jaučiu, kas vyksta erdvėje, pagal tai atitaikau savo vidų ir tik tuomet bandau veikti. Kiekvienas iš mūsų į spektaklius įnešame skirtingus dalykus, o paskui bendrai nusprendžiame, kas lieka, o kas ne.

 

Monika Poderytė: Bet kokiu atveju jauti, kad yra žmogus, režisierius, kuris gali tave vesti, palydėti, padėti. Jei nebūtų tokio žmogaus ir jis nežinotų, ką daro, tai tu tuo labiau nežinotum ir kur kas mažiau pasitikėtum savimi. Artūras gali mus užvesti ant kelio arba priešingai – nieko nesakyti, bet mes turime atramą ir visada galime paklausti, pasiūlyti, galime daryti klaidas. Visada yra judėjimas, kuris padeda. Nėra rėmų – jei padarysi kažką kitaip, nei nori režisierius, tai spektaklis negrius. Net jei ir per spektaklį padarytum kokią klaidą, nebūtum nurašytas, nes tai yra gyvas procesas ir niekada nebus taip, kad viskas išeitų, kaip nori. Bet iš klaidų ir mokomės – kūryba iš jų dažniausiai ir atsiranda.

 

AAT spektakliuose nemažai chaoso, vyrauja nuolatinis dirginimas, triukšmas, judesys, tačiau po visu tuo slypi potekstė, intelektinis gylis, ir kartais tik akylesnis žiūrovas geba tai pamatyti. Ar nemanote, kad per gausų kūnišką dirginimą žiūrovas gali neišgirsti turinio, filosofinių spektaklio poteksčių?

Artūras Areima: O ar nedirgina, kai išeinate į gatvę: spūstys, mašinos, žmonės, kvaili nugirsti pokalbiai? Man patinka sapniškumo pasaulis, sąmonė, pasąmonė ir atminties momentai. Dabarties nėra, dabartyje – tik mūsų kūnas, viskas ateina iš prisiminimų, o ateitis iš viso neegzistuoja. Prisiminimas yra sumaišytas su mūsų sąmonėje ir pasąmonėje įstrigusiomis šiukšlėmis ir jis niekada nėra tikras. Mumyse vyksta sąmyšis, mūsų organizmas patiria įvairius dirgiklius, kol apdoroja informaciją, bet ji vis tiek nėra tikra.

 

M. P.: Man atrodo, kad dirgikliai sujautrina žiūrovą ir jis nori dar kartą ateiti pažiūrėti spektaklių, nes jie tarsi ištraukia iš jo gryną jausmą.

 

Matas Makauskas: XX a. mene buvo sprendžiami kiti klausimai, dabar menas gerokai pasikeitęs, nes ir pasaulis pasikeitė. Norint žiūrovą paliesti tikrai neužtenka gražaus mimetinio pasakojimo apie tikrovę, nes ji nei graži, nei ką nors paveiktų. Net jei žiūrėdami žinias ar skaitydami laikraščius išimtume negatyvią informaciją – ten nieko nebeliktų. Menas visada turi „pramušti“ realybę ir pasiūlyti žmogui kitą. Vidutinis menas nepaveikia ir nieko nepaliečia: paliūdime, pasidžiaugiame ir užmirštame.

 

Dovydas Stončius: Tik sudirgindamas gali ką nors pasakyti. Reikia sudirginti žiūrovą tam, kad tos nuostatos, su kuriomis jis ateina žiūrėti spektaklio, išnyktų. Ir tada galėtum pasakyti tiesiog kažką paprasta. Kitaip sakant, reikia „nunulinti“ žiūrovą, o tai padaręs gali priversti jį kurti.

 

A. A.: Mane yra paveikęs Davidas Lynchas, jo filmas „Mėlynas aksomas“: kai jame filmuojamos užuolaidos, plevena vėjelis ir groja muzika, bet daugiau nieko nėra, tik iš lėto pritraukiamas vos judančių užuolaidų vaizdas. Tu, kaip žiūrovas, pradedi kurti, pradedi galvoti, kas už tų užuolaidų... Tad tie dirgikliai nėra mano kuriami, dirginasi pats žmogus, pats juos susikuria, nes turi nerimo ir baimių. Kodėl nuogas kūnas žiūrovui kelia stresą? Man tada kyla klausimas: kas tam žmogui negerai? Tada pagalvoji: tai ką jis daro namie? Negi žmona su vyru apgraibomis nusirengia ir tamsoje vos matydami vienas kitą susitinka? Kažkokie viduramžiai.

 

M. P.: Mes esame gavę nemažai klausimų apie nuogumą, žmonės klausia, ar Artūras mus verčia nusirengti scenoje. Kai atėjau į AAT, pajutau, kad nuogas kūnas veikia kaip dirgiklis, bet kuo toliau, tuo mažiau taip jaučiuosi. Ir tai nėra režisieriaus prievarta aktoriui, būna, kad pats nori nusimesti drabužius, nes tai išlaisvina. Ir tai natūralu.

 

Karolis Legenis: Priklauso nuo to, kaip tu pats žvelgi į kūniškumą, kas tau pačiam yra kūnas, kaip tu jį  išnaudoji. Aš į kūną žiūriu visų pirma kaip į įrankį, bet kartu ir kaip į meno kūrinį. Tai tam tikroje vietoje panaudota meno dalis. Kūnas tarnauja idėjai, tai nėra daroma, „nes taip reikia“, aš pats surandu, dėl ko taip reikia. 

 

Ar kaip aktoriai AAT spektakliuose jaučiatės patogiai? Ar turite lipti per save dėl kai kurių atliekamų veiksmų?

K. L.: Spektakliuose tu iš esmės susiduri su savimi, bet svarbu nesijausti, kad esi tik įrankis. Mes galime pasirinkti kalbėti įvairiomis temomis, bet vis dėlto per repeticijas susikuriu savo temą, apie ką tame spektaklyje aš pats noriu kalbėti, norisi bendrame procese išlaikyti savo individualumą. Tai mane asmeniškai išlaisvina.

 

M. P.: Nėra patogu, prieš kiekvieną spektaklį jaudiniesi kaip prieš pirmą, nes kai gauni vaidmenį, dar nežinai, kaip jį reikia suvaidinti, ir tada pasijauti pačia blogiausia aktore pasaulyje. Tuomet atrodo, kad nieko nemoki, po kiekvienos repeticijos grauži save, jog negali suvaidinti. Bet tada supranti, kad režisierius davė tau tokį vaidmenį, nes nori tave auginti kaip aktorių. Iš to kyla didžiulė atsakomybė ir įrodymas, kad tavimi pasitiki. Tad patogumo nebuvo nė viename spektaklyje, kuriame teko vaidinti.

 

Kalbėdama su jumis noriu daryti išvadą, kad vaidyba AAT jums yra ne tik darbas, bet kartu ir gyvenimo mokykla, vidinis augimas, terpė išlaisvėti. Ar klystu taip sakydama?

M. P.: Neklysti. Aš tampu laisvesnė. Kaip aktoriai ir asmenybės mes jau galime suvokti, kuria linkme visi kartu judame. Žiūrėdamas į savo kolegas jauti augimą, vis dažniau pamatai, kaip po spektaklio partneris pasikeitė, nes jame kažkas tarsi sulūžo, ir čia nėra stebuklo, nes žmogus tiesiog susiduria su savimi, pamato save. Mes galime mokytis vieni iš kitų. Man asmeniškai trupė yra sveika konkurencija, nes žiūriu ir galvoju: „Oho, aš taip nepadaryčiau“, ir man tai duoda impulsą stengtis. Smagu mokytis iš savo žmonių rato, tobulėti bendrame rate. 

 

Jūs, kaip trupė, artimi esate tik teatro pasaulyje ar ir už AAT ribų?

A. A.: Aplinkiniai jaučia kažkokią baimę su mumis bendrauti, kuriasi mitas, kad čia uždara grupė, pašaliniams prieiti negalima. Mes ir gyvenime laisvalaikiu susitinkame, visi kartu vaikštome kaip gauja ir žmonės iš šono mano, kad čia jau „neįeisi“, bet iš tikrųjų drąsiai galima prieiti.

 

Žmonės mano, kad neegzistuoja profesija kartu su draugyste, laisve ir bendryste. Kai dirbu kituose teatruose, žmonės būna nustebę, sako, kad kitaip kalbant apie mane yra girdėję: sukurtas mitas, kad esu žiaurus, verčiu nusirengti, mušu, bet taip nėra.

 

Gal toks įvaizdis – geras rinkodaros triukas? Jauną žiūrovą traukia maištaujančio režisieriaus etiketė.

M. M.: Nuo seno nelabai yra skirtumas tarp darbo ir žmogaus, ypač mene žmonės neskiria, kad viena gali pasakyti kūrinys, o kita galvoti žmogus. Jei žmogus naudoja grubesnę išraiškos formą, tai įsivaizduojama, kad jis toks ir yra, bet jis gali būti labai jautrus. Jautresnis už tą, kuris apsimeta pasaulio gelbėtoju.

 

A. A.: Tas maištas kartais ir kyla iš jautrumo, skauda sielą, kad aplink daug besielių, nejautrių žmonių. Pas mus įsivaizduojama, kad tas maištas būtinai turi griauti, daužyti, bet taip nėra. Teatro pasaulyje egzistuoja toks „šampaninis užkulisis“, kurio aš nekenčiu, niekada ten nedalyvauju ir nedalyvausiu, neisiu į visokius popremjerinius vakarėlius ir baliukus – man nepatinka pataikauti, nepatinka netikrumas. Kartais jaučiuosi tarsi stebimas pro didinamąjį stiklą. Pavyzdžiui, žiūrėjome magistrantų darbą, jis buvo ganėtinai ilgas, atsistojau nueiti į tualetą, o buvo sukurtas mitas, kad atsistojau ir drastiškai išėjau. Išėjau ir grįžau, bet grįžimas nebuvo užfiksuotas.

 

Inga Sanakojevaitė: Man atrodo, savyje nešiojamės labai daug projekcijų, kas yra draugiškas, o kas nedraugiškas. Kodėl maištaujantis žmogus būtinai turi būti piktas? Kodėl nešiojamės tokią idėją? Čia esama daug vaizduotės, mes nelabai domimės, kaip yra iš tikrųjų. Tiesiog esama labai daug projektavimo.

 

Nepaisant to, kad visada bus žmonių, kurie jūsų nemėgsta ir projektuoja savaip, šiais metais, kai AAT sukrėtė žinia, jog Lietuvos kultūros ministerija nefinansuos jūsų veiklos, sulaukėte daug palaikymo iš žmonių ir vis dėlto išsikovojote savo vietą teatro pasaulyje.

Stončius: Supratau, jog labai daug žmonių nori, kad mes egzistuotume. 

 

A. A.: Šitas dalykas parodė, kad šoviniai nėra šaudomi į orą. Daug kas klausia, ar nuo tada, kai mes įsikūrėme ir vaidiname Baltupiuose, ateina žiūrovai. Keisčiausia, kad ateina, ir dar labiau išsigrynina publika. Čia neateis pro šalį einantis žmogus. Ši vieta tapo tam tikru filtru. Mano tikslas – kad viskas čia plėstųsi ir būtų galima daryti meno centrą.

 

Koks jums pats įsimintiniausias žiūrovų komentaras, išgirstas po spektaklių? Ar refleksijos jums svarbios?

A. A.: Labai įstrigo vienas netiesioginis komentaras, kurį man perdavė: „Ačiū, kad spektaklis privertė pakeisti gyvenimą ir profesiją.“ Tai buvo spektaklis „Klamo karas“ apie mokyklą, po jo tas žmogus apsisprendė mesti iš mokytojo darbą. Kai sako, kad teatras nieko nekeičia, – tai netiesa.

 

I. S.: Man labiausiai įsiminė, kai Artūras statė spektaklį Panevėžyje ir po spektaklio prie manęs priėjo kelios vyresnio amžiaus aktorės. Jos išreiškė dėkingumą Artūrui ir pripažino, kad penkiais rankos pirštais galėtų suskaičiuoti režisierius, prieš kuriuos gali lenkti galvą, o tarp jų – ir Areima. Tokius dalykus labai malonu girdėti. 

 

K. L.: Kai po „Aklųjų“ premjeros likau kambaryje persirengti, įėjo žiūrovas, tiesiog apkabino ir išėjo.

 

M. P.: Refleksijos svarbios, bet žmogiškos, nuoširdžios. Pasakytos tiesiai šviesiai jos labai daug duoda ir labiausiai įsimena.

 

Pabaigoje noriu paklausti: kuo užsiimtumėte, jei šiuo metu nebūtumėte teatro kūrėjai?

M. M.: Nežinau, kuo noriu būti po penkerių metų. Bet kuo galima dirbti, labai daug įdomių žmonių sutinki dirbdamas įvairius darbus. 

 

M. P.: Sportuočiau su arkliais, bet tai labai brangus sportas. Jei galėčiau, būčiau profesionali konkūrininkė. Dar manau, kad paraleliai būtų muzika. 

 

K. L.: Būčiau dailininkas arba rašytojas – vis tiek kažką daryčiau su menu, nes matau jo prasmę. Anksčiau galvojau studijuoti archeologiją, o vaikystėje norėjau būti limuzino vairuotojas.

 

I. S.: Neįsivaizduoju savęs be keliavimo ir dažnai pagalvoju, kad norėčiau vesti grupes kokiais nors maršrutais, būti gide, bet tam, aišku, dar reikia pačiai daugiau pasivaikščioti. 

 

J. B.: Norėčiau nedirbti: auginti savo daržoves, nieko nepirkti, gyventi kaime, drožinėti šaukštus, gaminti baldus iš medžio ir laikyti bičių.

 

Ačiū už pokalbį.

Artūro Areimos teatro trupė. L. Vansevičienės nuotr.
Artūro Areimos teatro trupė. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Aklieji“. E. Krikščiūno nuotr.
Scena iš spektaklio „Aklieji“. E. Krikščiūno nuotr.
Scena iš spektaklio „Aklieji“. E. Krikščiūno nuotr.
Scena iš spektaklio „Aklieji“. E. Krikščiūno nuotr.
Scena iš spektaklio „Aklieji“. E. Krikščiūno nuotr.
Scena iš spektaklio „Aklieji“. E. Krikščiūno nuotr.
Scena iš spektaklio „Aklieji“. E. Krikščiūno nuotr.
Scena iš spektaklio „Aklieji“. E. Krikščiūno nuotr.
Petras Šimonis ir Monika Poderytė spektaklyje „Nothing Hurts“. L Vansevičienės nuotr.
Petras Šimonis ir Monika Poderytė spektaklyje „Nothing Hurts“. L Vansevičienės nuotr.
Dovydas Stončius spektaklyje „Už geresnį pasaulį“. L. Vansevičienės nuotr.
Dovydas Stončius spektaklyje „Už geresnį pasaulį“. L. Vansevičienės nuotr.