7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Gyventi scenoje pagal personažo taisykles

Interviu su Arnu Ašmonu

Miglė Munderzbakaitė
Nr. 35 (1356), 2020-10-16
Teatras
Arnas Ašmonas spektaklyje „Natanas Išmintingasis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Arnas Ašmonas spektaklyje „Natanas Išmintingasis“. D. Stankevičiaus nuotr.

Su jaunosios kartos teatro, kino, televizijos aktoriumi Arnu Ašmonu, sukūrusiu vaidmenis didžiosiose mūsų teatrų scenose Gintaro Varno, Gyčio Padegimo, Kamilės Gudmonaitės, Povilo Makausko, Gildo Aleksos ir kitų režisierių spektakliuose, taip pat vaidybiniuose filmuose bei televizijos serialuose, kalbamės apie vaidmenis, teatrui kylančius iššūkius bei ateities planus.

 

Vienas naujausių Jūsų vaidmenų teatre – Kandidas spektaklyje „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“ (rež. Aleksa, 2019), – mano nuomone, yra absorbavęs daugelį šiuolaikinių mūsų aktualijų. Kiek Jums pačiam artimos šio veikėjo savybės?

Kiekviename kuriamame personaže ieškau to, kas mane žavi, kas yra artima man pačiam ir su kuo aš taip pat sutinku, kaip ir personažas, bet šalia to yra daug savybių, kurių tikrai neturiu ir dėl kurių nemanau, kad kada nors galvosiu ar elgsiuosi taip, kaip jis. Kandidas man artimų savybių gal neturi tiek daug, kiek kiti mano sukurti personažai, bet jų tikrai yra, Arnas irgi turi to lengvo kandidiško naivumo ar yra patyręs panašių gyvenimiškų situacijų, kokių patiria Kandidas.

 

Vieni aktoriai į vaidmens kūrimo procesą žvelgia ir jį pristato kaip gana romantizuotą reiškinį, kiti kaip darbą, turintį aiškią struktūrą ir, atrodytų, niekuo nesiskiriantį nuo bet kokio kito darbo. Kaip Jūs matote šį procesą?

Mano nuomone, aktorystė yra lygiai toks pat darbas kaip ir visi kiti darbai: mokytojo, policininko, padavėjo, valytojo, verslininko. Kiekviena profesija turi savo darbo principus. Geras architektas naktimis sėdės prie savo naujo projekto, semsis idėjų vaikščiodamas po miestą, praeis ilgas, gal ir labai sunkus laikas, kol jo darbas pasieks dienos šviesą; geras mokytojas ruošis naujiems mokslo metams, galvos ir kurs naujus mokymo metodus, leisiančius lengviau sudominti vaikus. Lygiai taip ir aš kuriu vaidmenis pagal savo vaidmens kūrimo principus, skaitau, žiūriu filmus, repetuoju namie, mąstau apie vaidmenis vaikščiodamas po miestą. Tai tiesiog mano darbas, kurį nuoširdžiai myliu ir į kurį įdedu daug savęs, todėl ir gera dirbti. Na, o išsamiai atsakant į klausimą: man vaidmens kūrimas yra darbas, turintis aiškią struktūrą, darbas, kurio negaliu iškelti aukščiau visų kitų darbų, – tai profesija, kuri lygiai tiek pat reikalinga, kiek ir visos kitos.

 

Kokį pagrindinį tikslą sau keliate žengdamas į sceną?

Tikėti. Taip, tai mano pagrindinis tikslas, su kiekvienu pirmu žingsniu į sceną mano užduotis yra patikėti, kad dabar scenoje esu būtent tas žmogus / personažas, kurio atėjau šiandien suvaidinti, tiksliau sakant, kelias valandas pagyventi pagal jo taisykles.

 

Per karantiną teatras, kaip ir daugelis kitų sričių, išbandė savo ribas, ieškojo naujų raiškos galimybių. Kaip manote, ar tie eksperimentai, sujungiantys teatrą su kitomis medijomis, įsitvirtins ir įprastinėmis aplinkybėmis, ar vis dėlto bus tik bandymais išlikti nepalankiomis sąlygomis?

Per karantiną teko ir pačiam vaidinti spektaklį internetu: sėdėti prieš kompiuterio kamerą ir bendrauti su kolegomis, vaidinti ir stebėti besikeičiantį žiūrovų skaičių. Pasakysiu atvirai: tai buvo labai keista patirtis, visą laiką bandžiau suprasti, koks tai žanras. TV serialas? Internetinis blogas? Kinas? „Instagram live“? Teatras? Aš tiesiog sėdžiu savo namuose, prie savo kompiuterio, ir apsirengęs savo drabužiais bandau vaidinti tai, ką vaidinu teatre. Taip, karantino metu tai puikus būdas palaikyti aktorių gyvybę ir praskaidrinti užsidariusių žmonių dieną, bet būtų gerai, kad tai ir liktų tik karantininis etapas, nes teatras – tai magija, kuri susikuria scenoje su gyvais aktoriais, muzika, šviesomis, scenografija ir, žinoma, gyvais, pasipuošusiais žiūrovais. Na, pripažinkim, tik taip galima pajusti tą nepaprastą teatro stebuklą.

 

Jūsų nuomone, kokias temas šiandieninis Lietuvos teatras reflektuoja per mažai, o gal per daug?

Gėda prisipažinti, bet seniai buvau teatre ne kaip aktorius, o kaip žiūrovas. Žinau, kad turėjome daug puikių premjerų įvairiomis temomis ir tikrai daug ką vertėtų pamatyti, todėl sunku pasakyti, kokių temų, literatūrinės medžiagos gali būti daugiau arba mažiau. Pats vaidinu nemažai spektaklių ir jie tikrai kalba labai skirtingomis temomis, todėl manau, kad Lietuvos teatruose kiekvienas žiūrovas gali rasti sau artimą kūrinį. O gali būti ir taip, jog spektaklyje žiūrovas ras atsakymą į jam rūpimą klausimą, apie kurį režisierius, kurdamas spektaklį, gal net nepagalvojo.

 

Vaidinate skirtingų režisierių spektakliuose. Kurio iš Jūsų vaidmenų kūrybinis procesas buvo sudėtingiausias?

Visų spektaklių kūrimo procesas buvo įdomus ir reikalaujantis kūrybinio darbo, bet šiuo metu sudėtingiausias, manau, būtų „Natanas Išmintingasis“ (rež. Gintaras Varnas, 2017). Šiame spektaklyje turėjau vaidinti labai mažą vaidmenį su keliomis teksto eilutėmis, todėl buvau ramus. Bet įpusėjus repeticijoms gavau žinutę iš Varno: „Arnai, mokykis Tamplieriaus tekstą, tu dubliuosiesi su Vainiumi (Sodeika – M. M.).“ Žinodamas, kad tai pagrindinis vaidmuo ir kad eina pirmieji darbo mėnesiai Nacionaliniame Kauno dramos teatre, atrašiau jam „OK“. Tada neįvertinau to, kad iki premjeros liko ne taip ir daug laiko, o vaidmuo sunkus, daug teksto ir daug uždavinių, kuriuos Vainius su Varnu jau išsikalbėjo ir aptarė, ir dar negana to, visas spektaklių „perbėgų“ skaičius dalijosi pusiau, nes vieną „perbėgą“ vaidino Vainius, o kitą aš. Taigi šis laikas reikalavo daug jėgų, kainavo daug sveikatos ir tikrai buvo labai sudėtingas ir sunkus. Premjera įvyko, manau, pavyko ir man, todėl kviečiu ateiti ir patiems įvertinti.

 

Ar yra toks vaidmuo, kurio nesutiktumėte kurti teatre ar kine?

Frazę „nesutikčiau kurti“ suprantu kaip atsisakymą vaidmens, kuris prieštarauja mano vertybėms, pasaulėžiūrai ar įsitikinimams. Bet iš kitos pusės, kaip aktorius labai žaviuosi vaidmenimis, kurie yra toli nuo manęs, kaip Arno. Į šitą klausimą atsakysiu taip: visi įvairūs vaidmenys, personažai man, kaip jaunam aktoriui, yra reikalingi, tik taip galiu tobulėti, plėsti vaidybinius sugebėjimus. Visuose vaidmenyse stengiuosi rasti kažką tokio, kas mane „vežtų“ ir man patiktų, už ko galėčiau užsikabinti ir jį sukurti. Bet, manau, yra ir tokių vaidmenų, kurių nesutikčiau vaidinti. Tokį mano pasirinkimą gali lemti ne tik vaidmuo, bet ir pjesė, scenarijus ar režisierius.

 

Kuriate vaidmenis Lietuvos teatrų scenose, taip pat kine, TV serialuose. Televizija dažnai kritikuojama dėl turinio kokybės. Kokių teigiamų dalykų, pokyčių pastebite dabartiniuose TV serialuose?

Taip, tokia kritika dažnai girdima mūsų profesijos aplinkoje, ir ne tik, bet reikia mokėti atskirti, kad teatras, kinas ir televizija yra trys skirtingi dalykai tiek turinio, tiek vaidybos principų požiūriu. Na, o jei kalbėsime apie turinį, tai galiu pasidalinti tik patirtimi iš serialo „Moterys meluoja geriau“: žinant, jog tai komedija, manau, turinys yra labai tinkamas – nesudėtingas, paprastas, aiškus, atpažįstamas, jis tinka lengvai komedijai, o tuo labiau žiūrovui, kuris po dienos darbų nori atsisėsti į krėslą ir tiesiog pažiūrėti linksmą, nesudėtingą istoriją.

 

Kuriate ir vaizdo klipus, vienas jų – karantininė grupės „The Roop“ dainos „On Fire“ versija, kiek anksčiau reflektavote influencerių (nuomonės formuotojų) beprasmiškus ir net pavojingus poelgius. Socialine kritika pasižyminčiuose projektuose susijungia ne tik aktorystė, bet ir režisūra bei dramaturgija. Gal turite planų ir teatro scenoje ar kino aikštelėje išbandyti režisūrinį darbą?

Planuose režisieriaus profesija dar nenumatyta, bet prisipažinsiu, kad kartais gal ir šmėsteli mintis ką nors parežisuoti. Paauglystėje, ir ne tik, labai mėgau filmuoti ir montuoti įvairius vaidybinius filmukus (mano archyve jų yra gal apie penkiasdešimt), tada tam tikra prasme būdavau režisierius, o aktoriais tapdavo mano brolis Aidas su pusbroliu. Štai tokia mano režisūrinė patirtis. Jei kada ir režisuosiu, manau, kad realiausias variantas būtų serialas, ir tikriausiai skirtas jaunimui, bet tai dar labai toli, toliau už svajones, o gal tai ir liks tik šmėstelėjusi mintis.

 

Dėkoju už pokalbį.

Arnas Ašmonas spektaklyje „Natanas Išmintingasis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Arnas Ašmonas spektaklyje „Natanas Išmintingasis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Eglė Špokaitė, Arnas Ašmonas ir Dainius Svobonas spektaklyje „Natanas Išmintingasis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Eglė Špokaitė, Arnas Ašmonas ir Dainius Svobonas spektaklyje „Natanas Išmintingasis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Arnas Ašmonas ir Vytautas Anužis spektaklyje „Natanas Išmintingasis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Arnas Ašmonas ir Vytautas Anužis spektaklyje „Natanas Išmintingasis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Arnas Ašmonas ir Jovita Jankelaitytė spektaklyje „Natanas Išmintingasis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Arnas Ašmonas ir Jovita Jankelaitytė spektaklyje „Natanas Išmintingasis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Arnas Ašmonas spektaklyje „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“. D. Ališausko nuotr.
Arnas Ašmonas spektaklyje „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“. D. Ališausko nuotr.
Arnas Ašmonas spektaklyje „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“. D. Ališausko nuotr.
Arnas Ašmonas spektaklyje „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“. D. Ališausko nuotr.
Arnas Ašmonas spektaklyje „Vėjas gluosniuose“. D. Stankevičiaus nuotr.
Arnas Ašmonas spektaklyje „Vėjas gluosniuose“. D. Stankevičiaus nuotr.
Andrius Gaučas ir Arnas Ašmonas spektaklyje „Vėjas gluosniuose“. D. Stankevičiaus nuotr.
Andrius Gaučas ir Arnas Ašmonas spektaklyje „Vėjas gluosniuose“. D. Stankevičiaus nuotr.
Adomas Jasiukėnas, Arnas Ašmonas ir Balys Ivanauskas spektaklyje „Pagalvinis“. D. Matvejevo nuotr.
Adomas Jasiukėnas, Arnas Ašmonas ir Balys Ivanauskas spektaklyje „Pagalvinis“. D. Matvejevo nuotr.
Arnas Ašmonas spektaklyje „Pagalvinis“. D. Matvejevo nuotr.
Arnas Ašmonas spektaklyje „Pagalvinis“. D. Matvejevo nuotr.
Arnas Ašmonas spektaklyje „Lė-kiau-lė-kiau“. D. Stankevičiaus nuotr.
Arnas Ašmonas spektaklyje „Lė-kiau-lė-kiau“. D. Stankevičiaus nuotr.
Arnas Ašmonas. D. Ščiukos nuotr.
Arnas Ašmonas. D. Ščiukos nuotr.