7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Visada jaučiau skausmą dėl savo šalies

Susitikimas su dramaturge Asia Vološina

Brigita Kulbytė
Nr. 38 (1317), 2019-11-22
Teatras
Asia Vološina. Asmeninio archyvo nuotr.
Asia Vološina. Asmeninio archyvo nuotr.

Atsinaujinęs Jaunimo teatras, siekdamas tarpsritinio ir tarptautinio bendradarbiavimo, ieškodamas naujų talentų bei dialogo su žiūrovais būdų, pristatė jaunųjų menininkų programą „Black Box“ (Juodoji dėžė). Kaip teigia organizatoriai: „Black Box suprantama kaip pirminė klasikinė teatro matrica su aiškiomis ribomis ir taisyklėmis, galinti tapti erdve įvairiems scenos meno veiksmams – spektakliams, interaktyviems projektams, instaliacijoms, performansams.“ Lapkričio 5–9 d. vykusioje „Black Box“ skaitymų / eskizų vitrinoje pristatytos dvi rusų dramaturgės Asios Vološinos pjesės „Žmogus iš žuvies“ ir „Mama“. 2018 m. išleistas jos pjesių rinkinys „Miršta choras“. Keturios pjesės apie Rusiją tapo ryškiu pastarųjų metų dramaturgijos įvykiu. Su kūrinių autore susitikome Vilniuje, kai ji lankėsi savo kūrybai skirtame vakare.

 

Klausiu, kur buvo jos kelionės pradžia, nes prieš pradėdama rašyti ir sulaukusi pripažinimo, kaip ir dažnas jaunas žmogus, ji ieškojo savęs skirtingose srityse. „Iš pradžių studijavau žurnalistiką, tačiau keli greito tempo ir įtampos metai įrodė, kad tai ne man, – prisimena Vološina. – Turėjau ką nors keisti. Klausiausi intuicijos ir klausiau savęs – ko iš tikrųjų noriu? Galvoje buvo du atsakymai – Sankt Peterburgas ir teatras. Nors turėjau gyvenimą, šeimą ir pamatus Maskvoje, viską mečiau ir išvažiavau studijuoti teatrologijos. Tai buvo didelis ir lemtingas žingsnis, tačiau tuo metu neturėjau ko prarasti. Ketverius metus gyvenau studentų bendrabutyje, tai leido pažinti save ir prisiliesti prie kūrybos, teatro. Buvome studentai, galėjome nemokamai vaikščioti į teatrus ir diskutuoti iki išnaktų, kol išsemdavome visas rūpimas temas.“ 

 

„Black Box“ programoje skaitytos dvi pjesės iš rinkinio „Miršta choras“. Pjesę „Žmogus iš žuvies“ įkvėpė atsitiktinumas, atvėręs nepasitenkinimą sistema. Kaip sako Vološina: „Pirminis impulsas šiai pjesei atsirasti buvo draugės pranešimas feisbuke apie tai, kad jos dukters neįleido į kultūrinį renginį, mat buvo per jauna. Rusijoje, kaip ir kitur, galioja amžiaus cenzas – N7, N14, S. Atėjusioms į kiną joms buvo uždrausta pirkti bilietus, nes filmas N14, o mergaitei – aštuoneri. Mano bičiulė nusistebėjo ir supyko, kad kažkas visiškai svetimas (valstybė!) gali kontroliuoti kiekvieno gyvenimą, kištis į jos pasirinkimą, kaip auginti savo vaiką.“

 

Pasak dramaturgės, kartais sunku suprasti, kur yra asmeniškumo ribos, nes spaudimas ir kontrolė Rusijoje vis didėja. Kiekviename žingsnyje bandoma kontroliuoti laisvą žmogaus valią. „Tas paprastas įrašas socialiniame tinkle buvo lyg ženklas, pirminis impulsas ir idėja. Netrukus parašiau pjesės įžangą “, – sako Vološina.

 

Tikrovėje vykę reikšmingi įvykiai papildė pjesę. „Atėjus laikui, pjesę parašiau labai greitai, – prisimena autorė. – Tuo metu viskas sugulė į tinkamas vietas, lyg magnetu traukė rašyti, o siužetas ir įvykiai, tarsi veikiami gravitacijos, dėliojosi aplink pagrindinę mintį. Tačiau niekada nesitikėjau, kad mano tekstas galės atsidurti tokioje didelėje scenoje. Taip, įsivaizdavau, kad mažose erdvėse, gal net virtuvėse tokie pokalbiai galėtų vykti. Bet Maskvos dailės teatre... Tai didelė, 900 žiūrovų salė, turinti savo vardą ir atgarsį visoje Rusijoje ir už jos ribų. Netikėjau, kad tai vyksta iš tikrųjų ir kad tokį provokatyvų spektaklį, kalbantį opiomis temomis, bus leidžiama rodyti. Seksas, keiksmažodžiai, kitoniškumas – viskas draudžiama. Galėjau galvą guldyti, kad būsiu uždrausta.“

 

2018 m. „Žmogų iš žuvies“ pastatė režisierius Jurijus Butusovas. Kritikai apie spektaklį atsiliepė kaip apie „vieną karščiausių teatrinio sezono premjerų“. Kaip sako Vološina: „Tai spektaklis ne apie visuomenę, kaip visuomenę, – tai metafizika. Tai kur kas... poetiškiau. Nenoriu kalbėti apie vieną atvejį, noriu kalbėti apie Rusijos mirtį ir metafizinius dalykus, keisčiausias hipotezes ir galimybes. Noriu kalbėti apie susinaikinimą ir apie tai, kiek tai gali tęstis.“

 

Klausiu dramaturgės, ar aplinkoje, kurioje ne tik elgesys, bet ir žodžiai dažnai yra cenzūruojami, ji su savo požiūriu ir kiek kitokiu gyvenimo matymu, nei įprastas didžiajai visuomenės daliai, nesijaučia tarsi atvykėlė iš kitos planetos. „Taip, mes, meno / teatro bendruomenės žmonės, dažnai jaučiamės taip, lyg ne čia priklausytume, lyg svetimšaliai savo gimtinėje, – sako Vološina. – Gaila, bet iš tiesų dažnai jaučiuosi kitokia. Ne konkrečiai aš, bet mūsų bendruomenė. Manau, kad yra žmonių, negalinčių turėti tokios geros atmosferos ir aplinkos, kokią turime mes, menininkai. Bet tikrai yra žmonių, kurie jaučiasi taip pat, tik mano esantys vieni. Situacija Rusijoje dabar labai įtempta, niekas nežino, kaip bus toliau.“

 

Kita „Black Box“ vitrinoje pristatyta Vološinos pjesė – „Mama“. Vienos pirmųjų jos pjesių veikėjai kiekvienas gimtadienis sukelia skausmą ir įsiūtį. Kai merginai buvo vos keleri metai, nuo vėžio mirė jos motina, palikdama keletą laiškų, kuriuos duktė turės perskaityti per ateinančius gimtadienius. Juose – linkėjimai gimtadienio proga ir mamos vizijos, koks turėtų būti tolesnis dukters gyvenimas. Tačiau tai, apie ką mama svajojo ir ko tikėjosi, stipriai skiriasi nuo tikrovės... „Kai rašiau „Mamą“, buvau didžiausiame dugne per visą savo gyvenimą. Buvau visiškai palūžusi, daug verkiau – tai buvo labai depresyvus metas. Griebiausi už minties: kad ir kokie esame skirtingi, galime būti susivieniję ir reikalingi vieni kitiems. Ir spektaklyje tamsoje sėdinti mergina ne kaip kitaip, o per empatiją susieja save su žiūrovais“, – sako dramaturgė.

 

Teiraujuosi, ar ji sutiktų su teiginiu, kad tikras menas gali kilti tik iš tikro skausmo. Kiek šiame kūrinyje matome atvirumo, o kiek simbolių? „Manau, kad skausmas gali būti įrankis, – svarsto Vološina. – Kartais gali naudoti skausmą kaip medžiagą – ne aprašinėti savo skausmą, bet transformuoti tuos išgyvenimus ir patirtis. Simbolių yra labai daug. Tai istorija toli gražu ne apie mergaitę, o apie Rusiją. Mergaitė, kurios mama mirė, jautėsi vieniša ir gyveno su močiute (praeitimi), kuri tarsi Sovietų Sąjungos etalonas nieko daugiau nematė ir buvo įsprausta į savo pažinimo ribas. Rėmai ir sienos gniaužė jas abi, tiesa, skirtingai. Sunku, kai nėra randama jokio ryšio su aplinka, jautiesi sudužęs, menkas.“

 

Po sovietmečio prabėgo beveik trys dešimtys metų. Klausiu, ar Rusijoje vis dar jaučiama režimo įtaka. „Žinoma, SSRS būtent mums, kaip niekam kitam, paliko didžiausius randus, – neabejoja dramaturgė. – Mes norime turėti ryšį, jį kurti, tačiau – su kuo? Vyresnieji ieško jo su Rusija iki revoliucijos. Kokia Rusija galėtų būti, jei viskas tada būtų pasisukę kitaip? Bet nėra, „kas būtų, jeigu būtų“. Yra taip, kaip yra šiandien. Tačiau vis dar norisi tiesti tiltus į praėjusį laiką. „Mamos“ veikėja taip pat nešasi su savimi gilius randus, stengiasi suprasti save, bando vis iš naujo, iš skirtingų kampų, tačiau neįstengia. Mano, kad jau viską supranta, bet konfliktai aplink ją ir joje nesiliauja.“

 

„Mama“ – vienas populiariausių dramaturgės kūrinių, ne kartą statytas Rusijoje, taip pat Rygos bei Talino teatruose. Teiraujuosi, ką jai reiškia rašyti ir atiduoti savo kūrinius į kitų rankas, kai toliau niekas nuo tavęs nepriklauso. „Parašyta pjesė – tarsi tavo kūdikis, bet iš karto suaugęs. Laukiuosi, laukiuosi, o tada... ji išteka! Dažnai girdžiu, kad kūrėjams jų darbai – lyg vaikai. Tai mano pjesė – kaip ką tik gimęs kūdikis, tik iš karto galintis funkcionuoti vienas, jau be manęs. Man tai labai įdomu, stengiuosi nieko nesitikėti, o tiesiog žiūrėti, kas vyksta, ir priimti visas galimybes. Klausydamasi savo pjesių lietuviškai – nustebau. Ne dėl kalbos barjero, bet dėl skambesio. Intonacijos, muzikalumas ir ritmiškumas man labai patiko“, – prisipažįsta Vološina. 

 

Noriu sužinoti, ar kūrėja turi savo darbo kampelį, kuriame pasislėpusi rašo tekstus, ar renkasi viešąsias erdves, tarkim, bibliotekas. Ar šiomis dienomis, rodos, nenutylantis aplinkos triukšmas jai trukdo? „Gyvenau bendrabutyje – man nereikia tylos, kad galėčiau susikaupti, – sako ji. – Kai darbas reikalauja ekstremalaus susikaupimo, kartais einu rašyti į nuostabaus grožio Sankt Peterburgo biblioteką. Vienas tokių atvejų buvo, kai rašiau „Žmogų iš žuvies“. Vieną dieną pasakiau sau, kad šiandien turiu padaryti tiek ir tiek, antraip pjesės iš viso nebus.“

 

Dramaturgė sako, kad rašydama negalvoja apie garsinį kūrinio skambesį. Ritmas ir tonai, pasak jos, išeina natūraliai, tačiau iki tokio rezultato tekę eiti beveik dešimtmetį: „Kai prieš aštuonerius metus pradėjau rašyti, turėjau didelių sunkumų dėl dialogų. Jie buvo tokie literatūriški... Pamenu, kai per perklausą aktoriai pradėjo skaityti tekstą, nustebau – negi tikrai aš tai parašiau? Turiu keletą mėgstamų rašytojų, iš kurių mokausi. Vienas jų – Josifas Brodskis. Jis yra sakęs, kad rašytojas yra kalbos instrumentas, o ne priešingai. Kartais iš tiesų pavyksta pajusti save kaip kalbos instrumentą.“

 

Vološina, kaip dramaturgė, taip pat bendradarbiauja su didelį tarptautinį atgarsį sukėlusiu režisieriaus Iljos Chržanovskio megaprojektu „DAU“ Londone. „Tai projektas apie pasimatymus... su savimi, – sako ji. –  Nuo pornofilmų aktorių iki kasdien sutinkamų valstybės tarnautojų. Yra 700 valandų nufilmuotos medžiagos. Tai tarsi gyvenimas ekrane.“

 

Nors šiuo metu kūrėjai veriasi įdomių projektų durys, klausiu, ar ji rinktųsi gyventi kur nors kitur, ne Rusijoje. „Nebijočiau persikelti iš didmiesčio į mažą miestelį ir kurti ten. Bet tai darytų kitokią įtaką. Kol kas mano kūryba yra Rusija ir apie Rusiją, nes tai didžiausias mano įkvėpimo šaltinis, o Sankt Peterburgas šiuo metu vienintelis miestas, kuriame galiu gyventi su savo pažiūromis ir būti labai arti savo įkvėpimo šaltinio. Negaliu net prisiminti, kaip gyvenau seniau, visada jaučiau skausmą dėl savo šalies, todėl negaliu įsivaizduoti savęs kitokioje situacijoje. Tai mano įkvėpimas, tai skausminga, bet neprisimenu, kada rašiau ar galvojau apie ką nors kita“, – teigia Vološina.

Asia Vološina. Asmeninio archyvo nuotr.
Asia Vološina. Asmeninio archyvo nuotr.