Juodoje dėžutėje kalba jaunieji

Lapkričio 5–9 d. Jaunimo teatre vyko jaunųjų menininkų spektaklių bei skaitymų / eskizų vitrina „Black Box“. Žiūrovai išvydo Ievos Kaniušaitės bei Eglės Švedkauskaitės režisuotas Asios Vološinos pjeses „Mama“ ir „Žmogus iš žuvies“, Arturo Bumšteino „Kalkwerką. Skaitymo grupę“ pagal Thomo Bernhardo romaną „Kalkverkas“ ir Adomo Juškos „Miego brolį“ pagal Roberto Schneiderio to paties pavadinimo romaną.

Kaniušaitės režisuotame eskize „Mama“ matome merginą (Gabrielė Ladygaitė), kiekvieną gimtadienį gaunančią laišką nuo savo mirusios motinos. Pjesės laikas – 28-asis merginos gimtadienis, kurį ji leidžia atsisėdusi prieš mažą medinę dėžutę, padėtą ant grindų, joje – paskutinis laiškas. Mergina neskuba jo skaityti, pasineria į gyvenimo apmąstymus, o savo monologą kartais pertraukia nueidama į kitą kambario galą prie monitoriaus sudainuoti karaokės. Ji tempia laiką nenorėdama padėti taško – perskaityti paskutinių motinos žodžių. Mergina pasakoja apie savo gyvenimą, tačiau sulig kiekviena istorija neišvengia prisiminimų apie motiną, ir ši nejučia tampa istorijos centru. Pjesėje kartu su merginos gyvenimu atsiskleidžia gilus artimojo netekties paliktas rėžis ir pyktis dėl dalykų, kurių neįmanoma pakeisti.

Švedkauskaitės eskize „Žmogus iš žuvies“ narpliojami vieno buto gyventojų tarpusavio santykiai. Veikėjai kasdieniškai kalbasi, tačiau tarp eilučių pilna neišsipildžiusių, užslėptų jausmų, šeimos problemų. Sveta (Viktorija Kuodytė) kalbasi su savo ir fiziškai, ir morališkai nutolusiu vyru kompiuterio ekrane, Julka (Asta Zacharovaitė) apie savo nepasisekusią meilę (kurios objektas, beje, gyvena gretimame kambaryje) lieja širdį nelabai ją suprantančiam prancūzui. Atskirtį tarp žmonių, negebėjimą vienas kito pasiekti, susikalbėti, suprasti parodanti pjesė pilna juokingų, absurdiškų ir kasdieniškai siurrealių dalykų. Šie besipindami su veikėjų dramomis verčia į jas žvelgti ironiškai, o į save, kaip į su veikėjais besitapatinantį (ir greičiausiai panašias dramas išgyvenusį ar išgyvenantį) žiūrovą, – saviironiškai.

Per „Žmogaus iš žuvies“ skaitymą aktoriai nebuvo visą laiką įnikę į tekstą – jie vaidino ir skaitydami, ir per pauzes, taip pat judėjo, keitėsi vietomis. Alekso Kazanavičiaus veikėjas – kaimynas Stasikas, į sceną iš žiūrovų salės įsilieja, nors gal tiksliau būtų sakyti „įsirauna“, tik pjesei artėjant prie pabaigos. Sukaitęs, ant kaktos sušukuotais nuo prakaito sudrėkusiais plaukais, „naminėmis“, greičiausiai purvinomis treninginėmis kelnėmis, išsipešusiais marškiniais ir guminėmis šlepetėmis – vizualiai tiesiog trenkiantis alkoholiu, Kazanavičius sukūrė labai ryškų ir dėmesį prikaustantį veikėją.

Absurdiškumo ar bent komiškumo efektą sustiprino ir pjesės supratimą lengvino kairiame scenos kampe ant sienos pakabinta lentelė. Joje projektuojamas lygtimis paverstas pjesės veiksmas bei veikėjų tarpusavio santykiai: „Griša – Katia = Liza“, „Uma = Audrey?“, „Liza + Griša + Sveta + Benua + Julka – Stasik (zzzzz)“.

Bumšteino režisuotas eskizas „Kalkwerkas. Skaitymo grupė“ pasakoja apie niekaip nepradedamą rašyti knygą. Garso įrašai su aktorių balsais, gyvai skaitomas tekstas, muzikiniai instrumentai scenoje kuria romano veikėjo realybę, yra naudojami mąstymo procesui pavaizduoti. Eskizo pradžioje iš chaotiškų, abstrakčių garsų iškylantis melodingas, darnus motyvas netrukus vėl pavirsta chaosu – tai perteikia išblaškomos, pasimesti linkusios minties ir tinkamo žodžio paieškas. Aktoriai, skaitydami romano fragmentus, savo balsams akomponuoja muzikos instrumentais. Taip paryškinamos intonacijos, o garsai prisideda kuriant veikėjų portretus. Emilija Jaujininkaitė, savo balsui akomponuojanti bosinės gitaros garsais, šalia savo, kaip atlikėjos, portreto kuria ir garsinę veikėją – piktą, žemu balsu burbančią vyresnio amžiaus kaimynę, be kurios neapsieina nė viena laiptinė. Sergejus Ivanovas, grojantis būgnais, kuria aukštabalsį, taupiais, aštriais ir aiškiais žodžiais kalbantį vyriškį. Mantas Zemleckas savo žodžius įkalba dainoje, prieš kurią aktoriai pasinaudoja jau seniai kliše tapusia ir dėl to gana juokinga prisistatymo forma: „Šį vakarą su jumis esame mes – Kalwerko skaitymo grupė.“

Juškos eskizo „Miego brolis“ centre – Johanesas Elijas Alderis (Džiugas Grinys), kaip sako režisierius, „žmogus, kuris gyvena, jaučia ir galiausiai miršta be jokių kompromisų“. Spektaklyje, pasakojančiame apie nepaprastai jautrią asmenybę, beveik nesinaudojama žodžiais. Jie tampa nereikšmingi – nugula murmesiuose, automatiškai kartojamose maldose. Kaip ir kituose Juškos spektakliuose, čia susiduriama su lėtu, tačiau ne tuščiu, o žaidimų teksto prasmėmis ir simboliais pripildytu laiku. Eskizas muzikalus, pilnas garsų: žeme spardomas akmuo, į grindis krinta kaštonai, sulig kiekvienu žingsniu žvanga ant Johaneso draugo (Aurelijus Pocius) kaklo kabantys raktai, skamba vargonai ir ritmą diktuojančio metronomo (kartais nervingai greito, kartais primenančio ramų, monotonišką laikrodį) tiksėjimas. Taip sukuriama už žodžių egzistuojanti teatrinė realybė.

Tai ne pirmi metai, kai Jaunimo teatras rengia būsimų spektaklių eskizų pristatymus. Pernai buvo galima išvysti Olgos Lapinos „Namų“ (pagal Mindaugo Nastaravičiaus pjesę) bei dabar jau spektakliais tapusių Kamilės Gudmonaitės „Sapnavau sapnavau“ ir Juškos „Fikcijų“ eskizus. Šiais metais skaitymai rado prieglobstį po vitrinos idėja ir vietoj pavienių renginių tapo erdve jauniesiems kūrėjams pristatyti esamus ir būsimus spektaklius. „Black Box“ vitrinos eskizai pasižymėjo tiek kūrinių pasirinkimo, tiek savito jų pristatymo bei režisūrinio mąstymo įvairove: vieni režisieriai telkėsi į teksto skaitymą ir atlikimą, kiti – į eksperimentavimą, treti skaitymo beveik atsisakė ir rodė gryną spektaklio eskizą. Įdomu bus pažiūrėti galutinius spektaklius ir pamatyti, kiek kelio nueita nuo skaitymo iki premjeros.