7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Režisierius Augustas Gornatkevičius: „Norėjau leisti medžiagai gyventi iš naujo“

Kotryna Paškevičiūtė
Nr. 20 (1299), 2019-05-17
Teatras Interviu
„Roberto Zucco“, nuotr. E. Krikčiūno
„Roberto Zucco“, nuotr. E. Krikčiūno

Su režisieriumi Augustu Gornatkevičiumi kalbamės apie naujausią kūrėjo spektaklį Roberto Zucco, pastatytą Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre.

 

Kaip pasirinkai šią pjesę ir apie ką kalbi savo spektaklyje? Į kokią problematiką koncentruojamasi?

Prie pjesės grįžau po kokių ketverių metų, kadaise tai buvo mano stojamasis darbas į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kol dar studijavau Vilniaus universitete. Kadangi baiginėjau režisūros studijas (2018 metais), norėjosi apsukti prasmingą ratą ir vėl grįžti prie tos pačios medžiagos. Atsižvelgiant į paties pirminį pastatymą, aišku, kad požiūris keitėsi. Spektaklis kalba apie šiuolaikinę visuomenę, apie tam tikrą kaltų ieškojimą, apie visuomenės teismą, kuris, kuomet vyko spektaklio premjera, buvo labai aktualus, tačiau ir dabar nepraranda savo svarbumo tiek socialiniuose tinkluose, tiek iškylančiuose reiškiniuose ar judėjimuose, kurie formuoja ir keičia mūsų visuomenės struktūrą bei nusistovėjusias normas. Kalbu apie sociumą, kuris bando nustatyti normas, keldamas klausimą – ar visuomenė pati normatyvi, ar visgi išeinanti už ribų.

Atėjus į spektaklį neįmanoma nepastebėti išskirtinės stilistikos (kalbu apie scenografiją ir kostiumus). Kokias reikšmes jos kuria?

Per vizualiąją pusę mes bandėme sukurti ir atrasti tam tikro sapno ar net košmaro estetiką. Pasakojimas gali egzistuoti kaip tam tikras sargybinio, kuris saugo kalėjimą, sapnas, o gal ir realybė, kuria jis gyvena. Šį aspektą, iš dalies, man atrodytų, ypatingai demonstruoja kostiumai bei ultravioletas, kuris buvo 2018-ųjų metų (kuomet vyko premjera) spalva. Kostiumai akcentavosi ir rėmėsi į šiuolaikines mados tendencijas. Mėginome siekti savotiško šizofreninio, fantasmagorinio dabarties sapno. Matomi du poliai – personažai ir kostiumai – abu labai ryškūs, bet viskas drauge paskęsta sapno būvyje.

O kaip su intermedialumu plačiąja prasme? Ar jis svarbus spektaklyje? Pasitelkiamos daugiamatės raiškos formos: video menas, muzika, minėti kostiumai. Kaip tai sąveikauja tarpusavyje?

Manau, kad buvo pakankamai skirtingi išeities taškai, kitokios užduotys dirbant su savitomis medijomis. Įvairių medijų derinimas yra svarbus spektaklyje, nes jis, vienaip ar kitaip, yra neatsiejama šiandienos dalis: televizija, internetas, radijas, ta pati muzika, visos bendravimo aplikacijos – tai irgi buvo bandoma atspindėti. Video mene atsiranda televizijos serialų struktūra, kuri yra ne tik dabarties, bet kelių dešimtmečių ženklas. Muzika taip pat šiuolaikinė, lyg atkeliavusi iš Vilniaus klubų. Medijos veikia kaip neatsiejama modernaus miesto dalis, kadangi spektaklis vis tiek šneka apie šiandieninio miesto problematiką – apie miesto žmogų ar apie šeimas jame. To neįmanoma natūraliai ištrinti iš miesto, kaip fenomeno, klausimo ar jo suvokimo.

„Roberto Zucco“, nuotr. E. Krikčiūno

Viskas susitelkia į miesto vitalumą ir modernybę?

Būtent. Pjesės autoriui Koltès’ui miesto figūra labai svarbi. Mes su spektaklio komanda labai ilgai svarstėme, ar smarkiai skiriasi 1980 metų Paryžius nuo šiuolaikinio Vilniaus ar Panevėžio. Vis tiek praėjome tam tikrą lūžį, dėl savaime suprantamų istorinių priežasčių vijomės vakarietiškus miestus. Pasirodė aktualus miesto gyvumas, jo paties agresyvumas, suplokštėjusi kultūra, kuri kažkodėl siejama su vieta. Ypač Panevėžyje, kur susiduriama su kitomis problemomis, tarkime, miesto tuštėjimu, tačiau vis tiek tai yra betono, didelių daugiabučių namų, alėjų ir, kartu, skersgatvių erdvė. Ši istorija ir spektaklis negali įvykti kitoje vietoje ar kitame laike.

Teko stebėti spektaklį Vilniuje, tačiau jo namai – Panevėžys. Pjesės epicentras yra minėtas miestas, jo ritmika, gaivališkumas. Ar rodant spektakPanevėžyje atsiranda savitų reikšmių, atsižvelgiant į paties miesto istoriją? Juolab tai, kad spektaklis vyksta dekoracijų ceche.

Be abejo. Visų pirma, yra keli galimai netyčia atsiradę ženklai – metaforos, susijusios su Panevžiu, kurios gana įdomiai rezonavo. Panevėžys vadinamas lietuviškąja Čikaga, o pjesės veiksmas vyksta Mažojoje Čikagoje. Taip pat žinomo nusikaltėlio Romo Zamolskio, kilusio iš Panevėžio, inicialai yra tokie patys, kaip Roberto Zucco. Kėliau klausimą sau – kaip tą nusikaltėlį vaizduoti ir kaip jis reiškiasi šiandien. Dekoracijų cechas buvo savotiškas pokytis, naujovė Juozo Miltinio teatre. „Roberto Zucco“ buvo pirmasis spektaklis toje salėje (dabar ji naudojama dažniau). Šis posūkis buvo įsiveržimas į svetimą erdvę. Kabantis žiūrovams virš galvos tiltas, laipiojantys sienomis aktoriai – tarsi nieko naujo, bet minėtame kontekste tai gali suskambėti kitaip, turint omenyje santykį su vieta ir erdve. Cechas veikia kaip miesto salė, kuri stūkso ten keliasdešimt metų nekeičiama, nejudinama. Galima sakyti, steigiamas savotiškas santykis su atsinaujinimu, apie kurį šneka Zucco, savirefleksija.

„Roberto Zucco“ ne pirmą kartą išvysta Lietuvos teatro scenos šviesą. 1998 metais Koršunovas pristato savąją interpretaciją, tad, tikriausiai, natūralus tam tikras lyginimas. Tačiau ar pats kuri dialogą su prieš tai buvusiu pastatymu?

Kažkada minėjau, kad šis klausimas labai dažnas. Nežinau. Pirmiausia, asmeniškai, tai yra bandymas grąžinti medžiagą į rampos šviesą. Be jokios abejonės, tuo metu pjesė turėjo didelę reikšmę, žymėjo ryškų lūžį Lietuvos teatre. Visų pirma, man norėjosi grąžinti medžiagą, kelti klausimą, kaip ją galime traktuoti šiandien. Panašumų pradėjau ieškoti po premjeros, kuomet teko lyginti darbus teorinio svarstymo lygmenyje (akademijoje gavau tokią užduotį). Jų esama: saviti jauno režisieriaus bandymai ar sprendimai, spektaklio fiziškumas, tos pačios miesto temos ar šiuolaikinė muzika. Žiūrint į rezultatą, galima pastebėti daug giminiškumo, bet sąmoningo dialogo kurti nesiekiau. Norėjau leisti medžiagai vėl gyventi, būti išgirstai jaunosios kartos.

Skaičiusiems pjesę nesunku atpažinti visišką ištikimybę tekstui, t. y. nėra iškarpytų scenų ar replikų. Transformacija vykdoma tik su sargybinio personažu. Keliant diskusiją tarp dramaturgijos, kaip teksto, ir teatro, kaip reprezentacijos, koks tavo, kaip režisieriaus, požiūris į draminį tekstą?

Požiūris keičiasi. Labai sunku vienareikšmiškai atsakyti. „Roberto Zucco“ atveju, Koltès’o tekstas man atrodo pakankamai vertas dėmesio. Jis specifiškas, pasižymintis ypatinga poetine raiška, kurią keičiant galima sunaikinti dramaturgo stilistiką, dėl to žanriškai spektaklis pavadintas poetiniu trileriu. Iš kitos pusės, yra visokių priėjimo prie teksto būdų, kurių Lietuvos režisieriai, matyt, nemėgsta ar kažkodėl neišbando. Mūsų teatro tradicijoje vyrauja tekstiniai spektakliai. Iš tikrųjų pats stengiuosi ieškoti naujų prieigų, bet Koltès’o tekstą, kaip ir minėjau, norėjosi prikelti naujam gyvenimui, vadinasi, jį keisti būtų truputį keista.

Mano galva, poetinis trileris yra labai taiklus pavadinimas. „Roberto Zucco“ įneša naujų spalvų į dabartinę Juozo Miltinio teatro eigą. Kokia yra padėtis tavo akimis, kaip sekasi surinkti žiūrovus ir kokia tai publika?

Publika labai įvairi. Kiek teko girdėti atsiliepimų – didžioji dauguma spektaklį priima teigiamai. Nėra taip, kad medžiaga būtų šokiruojanti ar nemaloni. Žinoma, yra inovacijos: naujos kalbinės raiškos, gal neįprasta vietiniams vaidyba, bet, dažniausiai, kas ateina – tas džiaugiasi. Kaip pritraukti žiūrovą, aš nežinau. Pokyčiams reikia laiko, teatras savaime keičiasi. Juozo Miltinio teatre tradiciškai atkeliauja nauji vardai (bent iš režisierių pusės), pradeda įsigalėti nauja sceninė kalba. Žiūrovui paprasčiausiai reikia laiko prisitaikyti, priimti naujoves ir suprasti, kad jauni žmonės ateina ne griauti, o kažką pasakyti nuo savęs. Laikas parodys.

Kaip suprantu, Panevėžys tampa puikia erdve startuoti jauniesiems kūrėjams?

Šiuo metu – taip.

„Roberto Zucco“, nuotr. E. Krikčiūno
„Roberto Zucco“, nuotr. E. Krikčiūno