Paleidžiant būtąjį laiką

Pastaruoju metu ne kartą teko susidurti su situacijomis, kai bandomas apginti tikrasis à la aukštasis menas. Klasikinės formos, nors daugeliu atvejų jau pasenusios ir nebepaveikios, yra iškeliamos aukščiau eksperimentų. Kartais tenka stebėti, kaip grandai tikina, kad jaunieji kūrėjai griauna profesionalųjį meną ir sceną netrukus užkariaus mėgėjiškumas. Neseniai vykusioje konferencijoje teko klausytis diskusijos, kurioje buvo kalbama apie tai, kaip pamažu nyksta tikrasis teatras. Pavyzdžiui, interaktyvūs ar už įprastinės teatrinės erdvės išeinantys kūrybiniai ieškojimai jau nėra tas teatras, nes nebeturi tokio poveikio, kokį sukeldavo spektakliai, statyti prieš kelias dešimtis metų. Ne tik valstybės, bet ir teatro šimtmečio fone mintys nostalgiškai nuklysta į buvusį laiką. Thomaso Bernhardo pjesėje „Teatralas“ kaip tik susiduriame su praėjusiame laike įstrigusiu, tradicinėmis formomis bei teatro magija labiau už viską tikinčiu Bruskonu, atvykusiu rodyti savo spektaklio į mažo miestelio smuklę. Tad nenuostabu, kad eksperimentams atviram režisieriui Jonui Terteliui, kaip jis sako interviu, iš pradžių pjesė labai nepatiko.

Tertelio pasirinkta interpretacija įkvėpta noro parodyti, kaip iš šono atrodo senųjų formų įsikibęs kūrėjas, abejotinomis priemonėmis bandantis savo šeimos narius sustatyti spektakliui. Albino Kėlerio kuriamas Bruskonas kelia asociacijas su tikrais kūrėjais, iš jų nuotrupų, atrodo, ir dėliojamas personažas. Jo darbo metodai – lyg iš aplinkoje sklandančių pasakojimų apie režisierius, visiškai netausojančius savo aktorių nei fiziškai, nei psichologiškai. Kaip sakė kolegė Aušra Kaminskaitė, Bruskonas ima panašėti į Juozą Miltinį – jo retorika turi miltiniškumo, o ilgais monologais išsakomos idėjos primena užfiksuotas knygoje „Juozo Miltinio repeticijos“.

Taip pat šis personažas primena Valentiną Masalskį – ne tik dėl to, kad Masalskis atlieka vieną pagrindinių vaidmenų „Didvyrių aikštėje“ (rež. Krystianas Lupa) pagal kitą Bernhardo pjesę. Kaip ir Masalskis, Bruskonas scenoje sugeba sutelkti visą dėmesį į save, nepaisant to, kad aplink esama ir kitų asmenų, – jie tik antraplaniai aktoriai netyčia mono virtusiame spektaklyje.

Bertos ir Paulės Bocullaičių sukurta scenografija – bandymas atidengti teatro mechanizmą. Juozo Miltinio dramos teatro dekoratyvinę erdvę matome tokią, kokia ji yra, – su apsilaupiusiomis sienomis, seną, nepridengtą butaforijos. Aplinkoje tik keičiasi įvairus rekvizitas, kuris turėtų tapti Bruskono statomo spektaklio dalimi: susenęs medinis stalas, kėdės, paveikslų rėmai bei efektams kurti skirti daiktai. Aplink kalbantį Bruskoną vyksta visa teatrinė virtuvė: sūnus (Balys Ivanauskas), duktė (Ieva Savickaitė) ir žmona (Toma Razmislavičiūtė-Juodė) vis ką nors matuoja ir nešioja daiktus. Kol pasipiktinęs savo meto genijus sako monologą, aplink jį pasirodo muziejinė skulptūrinių biustų eilė (tarsi savotiška duoklė klasikiniam menui), išbandomi įvairiausi mechaniniai scenos efektai: vis pasikartojantys miltų fejerverkai, beriamas ir sūkurį formuojantis smėlis (pats gražiausias spektaklio epizodas), lipdomos kaukės ir pan. Kad ir kaip Bruskonas trauktų dėmesį, aplink jį vyksta kitas, vietoje nestovintis teatras.

Nors sausio 24 d. rodyto „Teatralo“ žiūrovai gyvai reagavo į veiksmą, vis dėlto kūrėjai nesuvaldė laiko tėkmės – dvi valandas trunkantis spektaklis prailgo. Jau ties viduriu ima atrodyti, kad štai čia Bruskono piktinimaisi galėtų ir pasibaigti, tačiau jų vis daugėja, nors, regis, viskas jau pasakyta. Atrodo, kad taip dramaturgo tekstas priešinasi režisieriaus interpretacijai, bandančiai išlaikyti ironišką žvilgsnį.

Su tokio tipažo kaip Bruskonas asmenimis susiduriama dažnai, ir nebūtinai tik pokalbiuose apie meną, o Tertelio pasirinktas žvilgsnis leidžia į tokias situacijas pažvelgti iš šalies, nepriimant jų pernelyg rimtai. Vienintelė rimta problema – sutrikusi laiko tėkmė, neleidžianti iki galo atsiskleisti kūrinio potencialui. Paradoksalu, tačiau „Teatralą“ skandina tie dalykai, kuriuos jame bandoma kritikuoti.