Gal tikrai po gyvenimo – vėl gyvenimas?

Rašydama apie šių metų Kauno bienalę nenoriu būti skeptiška. Tai motyvuoja bendras gyvybingas ir raiškus įspūdis, prasidedantis nuo pat pradžių – laiptų iš pastolių konstrukcijos per „Stumbro“ gamyklą juosiančią tvorą. Negudrauta pasirenkant įeiti vingiuotai ir mandagiai, pro vartelius, – smūgiuojama iš esmės ir nuo pat pirmo žingsnio.

Kauno bienalei dėl ekspozicinių erdvių anksčiau nesisekdavo, nors užmojo būta. Vyravo nugyventi interjerai, kurie bylote bylojo apie sudėtingą praeitį, nepatogumus, tremtinystę ir gal net paslėptas traumas, maskuojamas tarptautine kūrybine gerove. Šįkart konteksto baimė padėta į šalį ir drąsiai žengiama į pramoninę aplinką, kuri šių metų versijoje yra centrinė. Gal tai įpareigojo ir kraštutinė, patosiška kuratoriaus Adomo Narkevičiaus idėja / pavadinimas / lozungas „Gyvenimas po gyvenimo“, kuri yra tiek pat skambi, kiek ir banali, visa aprėpianti ir sauganti po savo skėčiu visokiausias temas bei potemes.

Šiame gamyklos priglaustame kūne daug mėsos, geležų ir konstrukcijų, riebios medžiagos, nuo kurios dar laša prakaitas, ir šiurkščių pakulinių patalų. Taip, Lietuvos mastu tai dvelkia devyniasdešimtiniais, arba jaunąja nepriklausomybe. „Tiesos“ spaustuvės fabriku, kuriame vėliau įsikūrė „Titanikas“, pirmąja menininkų delegacija Venecijos bienalėje, Soroso Šiuolaikinio meno centro metinėmis parodomis ir menine tų metų kūryba apskritai. Tai akivaizdžiai suvokia ir kuratorius, nes esama ir sakralių aklinai užrakintų durelių su užrašu „the 1990s“, kurių liesti, kaip perspėja užrašas, nevalia. Tiesiog raida sukasi spirale, kartodama vingius ir paklusdama tai estetikai, kuri yra organiška šiurkščių pramoninių paviršių ir struktūrų aplinkai. Legendinė praeitis lai būna užrakinta, o mes jau esame pakankamai brandūs kaskart pradėti iš naujo, tegul ir kartojant boisiškas pamokas. O tai, kad nuo paskutinio XX a. dešimtmečio esame gerokai nutolę brandos požiūriu, liudija ir nieko nebestebinantis platus dalyvaujančių autorių spektras, aprėpiantis ir europinius centrus, ir JAV, Meksiką, ir tolimąją Aziją, ir Lietuvą, o labai dažnai geografinė autorių priklausomybė nėra vienatinė.

Stipri ir procentiškai pakankama lietuviškoji dalis. Tiesa, čia sutiksi tuos, kuriuos sutinki visur: tai Anastasia Sosunova, Paulius Janušonis, Gediminas G. Akstinas, Gerda Paliušytė. Bet yra ir Patricija Baronaitė, Liudmila (Milda Januševičiūtė ir Miša Skalskis), Meno darbuotojų profesinė sąjunga, Paveldo institutas, liaudies meno entuziastė Violeta Dabrilienė – jų darbuose šmėžuoja dabarties tapatybės klausimai. Tai trapūs patriotiniai Baronaitės megzti votai Lietuvai. Tai įspūdinga dueto Liudmila biuro baldų transformacija į barokinį altorių, prabylanti komedijos artistų balsais. Tai Kauno menininkų namuose eksponuotas Meno darbuotojų profesinės sąjungos idėjinis indėlis, kai nebeaišku, kur prasideda mimikrinis kūrinys, o kur KMN skaityklos turinys. Čia pat – ir Paveldo instituto (kartu su Marianna Maruyama, Hesseliu Veldmanu ir Jurgiu Lietunovu) hipnotizuojanti ir pavojumi dvelkianti poetinė dokumentika apie apleistumą. Visa tai aprašinėju bandydama įteisinti vietos autorių indėlį bendrame multikultūriniame fone.

O jei grįžtume į „Stumbro“ gamyklą – patektume į stiprų, artikuliuotai girdimą tarptautinės bendruomenės chorą, kuriame vienu solinių, pirmųjų balsų skamba Rouru Mou (gyvenančios tarp Londono ir Amsterdamo) organinė instaliacija iš želatinos, restoranų riebalų, gliukozės, kukurūzų krakmolo, sojų padažo, aliuminio gegnių. Atlikimo medžiagų grandinėlė čia atstoja kalbas apie kūrinio temas. Panašiai funkcionuoja ir Briannos Leatherbury (gyvenančios Amsterdame) stambiagabaritė „Našta“ (2024), kurioje varinė paveldo objekto atlieja, užkonservuota šaldymo agregatuose, taip pat teigia medžiaginį svorį. Max Göran (gyvenančios tarp Berlyno ir Švedijos) videofilme „Berniukas suriko vilkas“ (2025) vilkai slampinėja mistiniame tunelyje netoli filmavimo kameros, lyg įrodydami, kad nėra pavojingi žmogui, o žiūrovas negali atplėšti akių nuo kerinčio laukinio vaizdo civilizacijos užkulisiuose. Turbūt vyriausias bienalės dalyvis Johnas Smithas (gimęs 1952 m., gyvenantis Londone) taip pat kuria videofilmus. „Ką reiškia būti Johnu Smithu“ (2024, kartu su Kate MacGarry ir Benu Westoby) komiškai sprendžia tapatybės, fikcijos, socialinių tinklų bei dirbtinio intelekto miksą ir žaismingumu kelia ūpą rimtai nusiteikusiems lankytojams.

Kuratorius tikrina, ar išties bienalės kaip parodos modelio formatas yra sustabarėjęs ir jau „išsisėmęs“. Ir galima sakyti, kad laimi savo entuziazmu, karščiu, tuo, kad neminimizuoja, kad jausmingai neria į Kauno erdves, jas atvirai atskleisdamas ir sujudindamas. Taip bienalės mechanizmas atliepia publikos ir miesto receptorius. Istorinė „Stumbro“ gamykla, į kurią įsibrauname ne visai geranoriškai ir svetingai, viduje priima draugiškai, priešingai nei daug kitų Kauno ekspozicinių erdvių ligi šiol. Čia sotu didelių mastelių, masyvių konstrukcijų ir grubios medžiagos, kuri sudaro komfortabilų foną rupiam kalbėjimui apie dabarties gyvenimą.

Kitose bienalės patalpose – Pelėdų kalno laikinojoje M.K. Čiurlionio galerijoje ir Menininkų namuose – meno kūrinių kalba kita. Kauno menininkų namai grąžina į jaukiai nudėvėtą kultūros įstaigų realybę, kurioje tarpsta gilūs minčių židiniai, pradedant ilga kelione po užmirštas vietas ir baigiant vizualiai įspūdinga įvykių Gazoje refleksija. Trečioji lokacija Laikinojoje M.K. Čiurlionio dailės galerijoje liudija istorinį bienalės pamatą: galerija šiemet mini savo gyvavimo šimtmetį, o pastatyta ji po nepriklausomos Lietuvos iškilių kūrėjų 1923 m. streiko, po kurio nuspręsta ją skirti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūriniams eksponuoti. Tai patraukliai rezonuoja su šių dienų įvykiais. Bienalės kūrinių dalis šiose šviesiose baltų kubų erdvėse daug sterilesnė bei santūresnė vizualiais užmojais ir įkūnija vertybinę istorinę dimensiją, besidriekiančią nuo pirmojo lietuvių profesionalaus kuratoriaus ir buvusio galerijos vadovo Pauliaus Galaunės laikų. Tai patvirtina ir jauno kuratoriaus Adomo Narkevičiaus inicijuotas, o būrio menininkų pagal Violetos Dabrilienės instrukcijas įgyvendintas liaudiškas sodas, parodoje atsisklendžiantis jam pagarbiai skirtoje atskiroje salėje.

Kauno miestą lyg aštuonkojis savo čiuptuvais apglėbusi bienalė dar kartą patvirtina, kad jos raida nuo tekstilės meno iki atviro šiuolaikinio meno festivalio buvo dėsninga, logiška ir progresyvi. Tačiau kartu ne vien tai. Pagal jauno kuratoriaus versiją ši jos motininė dailės šaka vis dar gyva ir teikia renginiui savitumo kitų bienalių kontekste. Tekstilė ir medžiagiškumas svarbūs didžiojoje „Stumbro“ gamyklos ekspozicijoje, kur netgi esama klasikinėmis technikomis nertų ir austų audinių. Šiuo aspektu 15-oji Kauno bienalė prasmingai giminiuojasi su 10-ąja Gardenos bienale, rengiama Dolomitinių Alpių (UNESCO pasaulio paveldo) aplinkoje ir regiono medžio drožybos tradicijomis siekiančia XVII amžių. Šių dviejų bienalių draugystę įkūnija kūrybiniai italų ir lietuvių menininkų mainai, eksponuojami kaip lydinčios parodos galerijoje „Meno parkas“ (italų autoriai) ir Kauno miesto muziejuje Rotušėje (lietuvių autoriai) bendru pavadinimu „Aidai tarp miškų ir kalnų“, kuris simbolizuoja dviejų tautų menininkų pokalbį.

Pradedant pažintį su 15-ąja Kauno bienale gali pasirodyti, kad kūrinių neaprėpiamai gausu ir visko vienu ypu neapeisi. Bet tai nevisiškai tiesa. Jie turi kuo kvėpuoti – eksponavimo kultūroje daug oro, daug deguonies, kurį skleidžia ir plati paskirų kūrinių refleksija, ir erdvus išdėstymas. Todėl lankytojui neankšta ir gaivu, ypač jei jis kantrus bei nuoseklus.

Parodos veikia iki lapkričio 23 d.

Istorinė „Stumbro“ gamykla (K. Būgos g. 7, Kaunas)

Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Laikinoji M.K. Čiurlionio dailės galerija (A. Mackevičiaus g. 27, Kaunas)

Kauno menininkų namai (V. Putvinskio g. 56, Kaunas)