Svetimšaliai sau patiems

60-ojoje tarptautinėje Venecijos meno bienalėje, Estijos paviljone, eksponuojama Edith Karlson paroda „Hora lupi“, kuri veiks iki lapkričio 24 dienos.  Kaip teigiama paviljono pristatyme, menininkė „tyrinėja primityvius žmogaus potraukius, jų banalumą ir iškilmingumą, ir taip pat kvestionuoja atpirkimo galimybę pasaulyje, kuris to nevertas“. Paviljonas įsikūręs Cannaregio rajone, Santa Maria delle Penitenti bažnyčioje, pastatytoje 1725 m. architekto Giorgio Massari. Bažnyčia yra didesnio komplekso – prieglaudos, skirtos buvusioms prostitutėms, – dalis. Šiuo metu ji gana apleista, nors internete galima rasti informacijos, kad visas kompleksas 2015 m. buvo renovuotas ir pritaikytas Alzheimerio ligonių dienos centrui.

Edith Karlson molinių ir betono skulptūrų instaliacija išdėstyta visose pastato patalpose. Parodos pavadinimas „Hora lupi“ („Vilko valanda“) „nurodo į mitinį laiką prieš aušrą, kai viskas atsiranda ir išnyksta“ – tamsos ir virsmo laiką. Pasak parodos aprašymo, tai „nakties metas, kai gimsta ir miršta daugiausia žmonių“. Instaliacija sukelia įvairius jausmus, matome smurtaujančius barbarus, undines ir skambančią spintą, bendra instaliacijos atmosfera yra poetiška, melancholiška ir gana absurdiška.

Manau, jog Estijos paviljonas, įsikūręs kiek nuošaliau nuo pagrindinių bienalės takų, yra vertas žiūrovo dėmesio, juolab kad šalia galima aplankyti žydų Geto kvartalą, Madonna dellʼOrto bažnyčią, kurioje gausu Tintoretto darbų, ir Lietuvos paviljoną SantʼAntonin bažnyčioje.

Rokas Dovydėnas: Turiu prisipažinti, kad Estijos paviljonas Venecijos bienalėje man padarė didelį įspūdį. Žinoma, kiek užtruko, kol jį radau. Tad pradėdamas interviu ir norėčiau paklausti, kodėl pasirinkote šią vietą – Santa Maria delle Penitenti bažnyčią.

Edith Karlson: Tai gana ilga istorija. Kaip žinote, Estija neturi nuolatinio paviljono Venecijoje, tad kai buvau išrinkta atstovauti Estijai, pirmas dalykas, kurį turėjome padaryti – rasti vietą, kurioje galėtume įkurti paviljoną. Apėjome daugybę patalpų, kai kurios buvo netoli Giardini, bet, nuoširdžiai prisipažinsiu, iš pradžių nežinojau, ką norėčiau parodyti Venecijoje. Vienintelis kūrinys, kurį turėjau, – „Undinės“. Šis darbas tapo atspirties tašku sprendžiant, kokią erdvę pasirinkti. Žinoma, norėjome pasirinkti lengvai pasiekiamą erdvę prie Giardini, bet visos aplankytos vietos neatrodė tokios, kuriose norėčiau eksponuotis, kol neatradome vietos prie Sant Helena – apleisto baro. Šią vietą net užsakėme. Baras buvo apleistas, jame galėjai pajausti bėgantį laiką – tai, ką aš mėgstu. Puiki vieta, bet savininkai jau kelerius metus laukė leidimo atlikti rekonstrukciją. Venecijoje, norint ką nors pakeisti, reikia pildyti daugybę dokumentų ir ilgai laukti leidimų. Tad, nelaimei, kai tik nusprendžiau eksponuotis šioje vietoje, savininkai gavo leidimą imtis remonto. Žinoma, kad jie to iškart ir ėmėsi, laikas bėgo, aš buvau nusivylusi ir mes iš naujo turėjome pradėti paieškas.

Turėjome nuostabius agentus Piero ir Valerią, kuriuos dabar galiu pavadinti draugais. Vieną vakarą, sėdint kartu ir jiems matant, kad nesirenku nė vieno iš jų pasiūlymų, Valeria paprašė apibūdinti savo darbus. Papasakojau apie „Undines“, apleistumą ir liūdesį. Valeria iškart prisiminė vieną bažnyčią su duobe grindyse. Aplankėme bažnyčią, nors mane iškart įspėjo, kad ji bus toliau nuo pagrindinių erdvių. Bet eidami nuo Giardini iki bažnyčios užtrukome tik 40 minučių. Tad supratau, kad tolimas atstumas yra tik iliuzija žmogaus sąmonėje. Įėjus į bažnyčią įvyko kažkas nuostabaus – pirma patalpa, į kurią įėjome, buvo su duobe grindyse, supratau, kad vieta puikiai tiks mano darbams. Eidama per kambarius pamačiau, kokius darbus čia norėčiau eksponuoti. Tai beprotiška, bet mane užvaldė stiprios emocijos, viskas čia buvo puiku – šviesa, garsas. Įgavau pasitikėjimo, nes, žinot, neturint vietos, nėra ir ko eksponuoti. Bet tada supratau, kad net ir be kitų darbų vien „Undinės“ čia puikiai tiks. Apžiūrėdama erdvę tarsi įsirašiau vietos jausmą į save, grįžus namo teko kurti, išlaikant šį vietos jausmą.

R. D.: Lankytojas, įeidamas į paviljoną, pirmiausia pamato didžiąsias skulptūras, bet kažkaip atrandu, kad iškart pasukus kairėn ir išvydus „Undines“, vandens sklidiną duobę bažnyčioje, einant per kambarius ir grįžtant į pagrindinę erdvę, šios skulptūros pribloškia antrą kartą. Kodėl nepadarėte įėjimo šia tvarka?

E. K.: Ši bažnyčia itin trapi, saugoma, ir buvo super, super, supersudėtinga gauti leidimus čia eksponuotis. Kambarys su vandeniu, kuris mane privertė pamilti šią vietą, iš pradžių apskritai neturėjo būti atviras lankytojams. Bet Piero ir Valeria padarė viską, kad mes galėtume įgyvendinti visus sumanymus. Visi susitarimai su savininkais buvo sunkiai pasiekti.

R. D.: Eidamas per instaliaciją atradau puikiai apgalvotų detalių, kurios man padarė didelį įspūdį. Pirmiausia muzika, sukurta šiai instaliacijai, autoportretų kambarys, sukurtas sekant paminklu maro aukoms Šv. Jono bažnyčioje Tartu mieste, Murano stiklo gandras. Man būnant paviljone, saulės spindulys, perėjęs per šį gandrą, raudona šviesa apšvietė Jėzaus veidą. Manau, šios nedidelės detalės puikiai kuria bendrą atmosferą. Ir norėčiau paklausti apie pagrindines figūras. Vyresnio amžiaus žmonės prisimena plastikines, žaislines laukinių žmonių figūrėles, gamintas Ukrainoje. Ar šis panašumas atsitiktinis, ar jas tyčia kūrėte panašias?

E. K.: Žinoma, vaikystėje turėjau šiuos žaislus ir sukūriau skulptūras juos naudodama. Kiek anksčiau esu sukūrusi vieną mažesnę, apie dviejų metrų, iš akmens. Jau anksčiau žinojau, kad norėsiu perkurti tuos piktus žaislus. Jie kelia tamsias emocijas, ir šioms skulptūroms atsirado puiki erdvė bei laikas. Žinot, kaip menininkė esu labai emocionali ir sėkmė bei jautrumas šioje, pavadinkim, Venecijos kelionėje atsiskleidžia. Kuriant ir išgyvenant kartu.

R. D.: Šiųmetės Venecijos bienalės dėmesio centre yra LGBTQ+ ir Globalių Pietų problemos. Kai kurie nacionaliniai paviljonai atliepė šias temas. Bet, pavyzdžiui, mano akimis, bulgarų paviljone pasirinkimas eksponuoti sovietmečio traumą nėra labai sėkmingas. O jūsų darbai yra arti pagrindinės parodos temos, bet labai autentiški ir jautrūs. Koks jūsų santykis su didžiąja Venecijos paroda?  

E. K.: Žinojau parodos temą „Svetimšaliai visur“. Žinoma, tai politinė tema, bet aš nematau visko juodai ir baltai, man patinka niuansai. Man nepatinka poliarizacija, manau, visi dalykai yra susiję. Nesiruošiu iliustruoti parodos pavadinimo, tai būtų tiesiog primityvu. „Svetimšaliai visur“ yra plati tema ir ją galima įvairiai interpretuoti. Tai ne tik apie politiką – juk gali būti svetimas pats sau ar gėdytis savęs. To negali išsakyti keliais žodžiais. Mano paroda „Hora lupi“ sudėta iš daugybės sluoksnių. Žinoma, man patinka, kai parodos turi savo temą. Kurdama savo darbus, parodos temą žinojau, ją prisiminiau, bet nesiekiau jos iliustruoti.

R. D.: Žvelgiant į jūsų darbus galima pajausti, kad nekuriate satelitinio pagrindinės parodos paviljono, – kuriate savo paviljoną. Viename interviu esate sakiusi, kad „pasaulis yra supistas ir mes, žmonės, tai padarėme“. Ar galėtumėte šį teiginį pakomentuoti plačiau?

E. K.:  Na (juokiasi), galiu tai paaiškinti paprastai. Jei būtum didelis bioradikalas, tau būtų puiku, jei nebūtų žmonių. Žinote, visi gyvūnai nori išlikti, mes taip pat, bet mes juk turėtume būti geresni už gyvūnus darydami logiškus pasirinkimus. Juk mes, žmonės, galėtume būti išties geri elgdamiesi su gamta, gyvūnais, tačiau paradoksas, kad mes, žmonės, to nedarome. Nesimokome iš istorijos ir, atrodo, nekeičiame savo elgesio. Manau, kad turėtume labiau mylėti aplinką ir analizuoti, ką darome blogai. Gaila, kad kiekvienas asmeniškai galime būti jautrus ir geras, bet visi kartu – ne.

R. D.: Tikiu, kad daug dirbote įgyvendindama savo kūrinį Venecijoje, bet norėčiau paklausti, kokius paviljonus siūlytumėte pamatyti.

E. K.: Man įstrigo Graikijos ir Austrijos paviljonai. Tačiau prisipažinsiu, kad dar nesu mačiusi visų. Tad man taip pat galite ką nors parekomenduoti.

R. D.: Ar yra tikimybė jūsų darbus pamatyti Lietuvoje?

E. K.: Taip, rugsėjį būsiu Vilniuje, esu pakviesta dalyvauti parodoje Sapiegų rūmuose, tad atvažiuosiu apžiūrėti patalpų. Aš kuriu objektus, bet man visada norisi šio to daugiau. Žinodama erdves, jausdama jas, galiu sukurti įtaigesnius darbus.

R. D.: Gal ko nors jūsų nepaklausiau? Gal ką nors norėtumėte pridėti?

E. K.: Norėčiau pasakyti, kad kurdama projektą turėjau daug pagalbininkų, komandą. Išties mes dirbome kaip komanda, be vertikalios hierarchijos. Tai buvo ilgas procesas ir man pati sunkiausia dalis buvo, kaip išlaikyti bendrą kūrybinę komandos atmosferą. Tad tai, kaip mums pavyko išlaikyti visą šį procesą taikoje ir harmonijoje, yra vienas svarbiausių dalykų. Susitelkiant į tai, ką kiekvienas gali padaryti geriausiai. Esu labai dėkinga visiems buvusiems kartu šioje kelionėje.

R. D.: Ačiū, kad radote laiko pasikalbėti!