Beveik telegrafu iš Venecijos bienalės

1. Lenkija. Ukrainos menininkų grupė (Atvira grupė: Yuriy Biley, Pavlo Kovach, Anton Varga). Manau, turėjo gauti „auksinį liūtą“. Tai, kad žiuri niekaip neapdovanojo ir neatžymėjo šio paviljono, dar kartą primena mums, kad bienalėje (vis tiek) dominuojančios Vakarų valstybės, kartu su plačiausiai šiemet reprezentuojamais post-kolonijiniais Global South, nelaiko rytų Europos valstybių buvusiomis kolonijomis (nors jų išsilaisvinimas vyksta net iš šiandien). Kolonizatoriai atsiprašinėja tik savų kolonijų. Bet šiame paviljone gerai yra jau tai, kad Lenkijoje neperrinkus į valdžią ultra-dešiniųjų, lenkai skubiai nurašė jau išrinktą konservatyvų ir anti-europietišką savo šalies kandidatą į bienalę ir vietoj jo pasikvietė ukrainiečių menininkus. Jų kūrinys jaudina ir sukrečia ne vien tuo, kad matome karą išgyvenusius (vis dar išgyvenančius) ukrainiečius, pasakojančius savo patirtis per įvairių karo garsų pamėgdžiojimą balsu, bet ir tuo, kad menininkai priešais šias video projekcijas pristatė daugybę mikrofonų ir kviečia žiūrovus kartoti tuos garsus nelyg karaokėje. Niekas, žinokite, nekartoja. Nedrįsta. Tiesiog negali. Ir tuo akivaizdžiu negalėjimu sukuriamas dar didesnis kūrinio poveikis. Net nekilo ranka ten fotografuoti ar filmuoti. 

Verta paminėti ir Ukrainos paviljoną (į mano penketuką nepatenka), kurį, tiesą sakant, buvo sunku surasti, net ir atėjus į pastatą, nurodytą žemėlapyje. Manau, nemažai bienalės lankytojų į jį net neužėjo, nes nepastebėjo to siauro koridoriuko kažkur už Singapūro. Paviljonas atrodo keistai, visas išmuštas drobiniu audeklu, jame – kelių skirtingų menininkų ir labai skirtingų prieigų kūriniai, kurie tarsi vienas kitą paneigia, ar bent jau nepadeda vienas kitam. Ekspozicija atrodo taip, tarsi būtų rastas pigus būdas ją greitosiomis sumesti. O gal toks ir buvo tikslas? Gal jiems atrodo nepadoru išlaidauti karo metu? Kaip visiška priešingybė, pavyzdžiui, itin prašmatniai atrodančiam (nekariaujančios) Australijos paviljonui. Vis dėlto čia eksponuojamas menininkų poros Andrii Dostlievo ir Lia Dostlievos kūrinys „Paguodžiantis darbas“ (turbūt taip verstinas pavadinimas „Comfort Work“) labai stiprus, nes netiesmukas, daugiasluoksnis ir daugiaprasmis: eilėje TV ekranų matome aktorius, menininkų prašymu vaidinančius „vargšus ukrainiečių pabėgėlius Europoje“.

2. Egiptas. Į Egiptą neretai net neužsukama, nes „nieko gero ar šiuolaikinio ten nebus“. Šį kartą menininkas ir kuratorius Waelas Shawky sukūrė nuostabiai paveikią, tiesiog užburiančią ekspoziciją. Tema lyg ir ta pati kaip visos 60-sios bienalės – kolonializmas, – bet Egipto menininko požiūris nėra vienpusis, čia užklausiami ir nacionaliniai mitai, pasakojama ne tik apie Vakarų Europos imperijų darbelius kiršinant tautas ir mažumas, bet ir apie pačių egiptiečių kolaboravimą, melą ir korupciją. Bet svarbiausia, kad tai daroma gryniausia meno kalba – ne dokumentikos, kaip dabar dažnai įprasta meno projektuose, o vizualumo, dirbtinumo ir subjektyvumo kalba – nors kūrinys ir paremtas istoriniais faktais. Ritmiška choreografija, užburiantis operos vaizdo dirbtinumas (gerąja prasme) ir tobula produkcija kartu ir įtraukia, ir sukuria atstumą, ir taip sugeba visiškai įtikinti. Pasikartojantys, sulėtinti  ir sudekoratyvinti operos veikėjų judesiai šiek tiek primena Philipo Glasso „Achnateno“ pastatymą Metropoliteno operoje, tačiau čia dar yra ir papildomas ironijos dėmuo. Šis derinys užvaldo ir vizualiai, ir konceptualiai – taip, kad neprabėgi pro šalį su „viskas aišku“ mintyse, kaip pro labai daug ką šioje bienalėje, o tiesiog negali atsitraukti. Tamsioje erdvėje, kurioje rodoma operos „Drama 1882“ video projekcija, dar stūkso ir keisti mediniai objektai bei iškreiptų formų lentynos su kažkokiais artefaktais. Artifice kalba galinga kalba. 

3. Olandijos paviljonas taip pat labai įtaigiai sprendžia visuotinę šios bienalės temą. Į paviljoną pakviesta buvusios Olandijos kolonijos – Kongo – menininkų grupė CATPC, kuri iš savo meninės veiklos pajamų įsigijo buvusią kolonijinę plantaciją ir jau eilę metų stengiasi atversti išnaudojimo nualintą jos žemę atgal į dosnią gamtos turtų oazę (post-plantaciją): „Šventąjį mišką“. Pavadinta „Tarptautiniu šventvagystės ir šventųjų šventimu“ paviljono erdvė pilna ne tik objektų – skulptūrų, vaizduojančių tikras, simbolines ir mitines figūras bei pasakojančių kolonijinio išnaudojimo ir pasipriešinimo jam istorijas – bet ir stipraus kvapo. Iš pradžių net neaišku, iš kur tas kvapas, bet pasirodo, kad molinėmis atrodančios skulptūros atlietos iš plantacijų išnaudojimo produktų – kakavos ir palmių aliejaus. Svarbu ir tai, kad menininkai, kritikuodami muziejinį „baltą kubą“ kaip eksploatacijos įrankį, išreiškia abejonę taip pat ir savo vaidmeniu, reflektuoja savo dalyvavimo šiame paviljone ir šioje bienalėje situacijos konfliktiškumą bei savo atsakomybę už gautas privilegijas, kai kiti jų bendruomenės nariai vos išsiverčia. „Mes nežinome, ar geros intencijos pasieks trokštamą rezultatą“, sako vienas iš menininkų.

4. Estija. „Vilko valanda“. Labai verta keliauti į tolimiausią Venecijos kampą, Cannaregio rajoną (XVI–XVIII a. Venecijos žydų getą), pamatyti ir patirti Estijos paviljono. Menininkė Edith Karlson pasirinko savo instaliacijos ekspozicijai šią apleistą Švč. Mergelės Marijos Atgailautojų bažnyčią (kažkada buvusią buvusių prostitučių prieglauda) pirmiausia dėl ten jau buvusios didelės duobės grindyse, į kurią sunkiasi vanduo. Ji instaliavo toje duobėje siurbliuką, kuris siurbia, iškelia ir po to vėl atgal varvina kanalo vandenį, kurdamas vieną parodos garso takelio dalį (yra ir kiti garsai, yra ir muzika). Šalia duobės – keistos gipsinės undinės žuvų galvomis. Toliau esančiuose kambarėliuose – gipsinė dvigalvė katė, katės pėdutės, įspaustos keramikinėse grindų plytelėse (kada?), didžiulė gipsinių veidų galerija, keisti pusiau daiktai pusiau gyviai spintelėje stiklinėmis durelėmis, kurioje ir vėl garsas – kažkas dunksi ir zirzia. Bet pagrindinė parodos dalis yra pagrindinėje didžiojoje bažnyčios erdvėje, kur trys milžiniškos gipsinės figūros labai įtikinamai perteikia buką agresiją prieš nesuprantamą „kažką“: you kill what you fear, and you fear what you donʼt understand, – kažkada paauglystėje man labai įstrigo grupės „Genesis“ dainos žodžiai. Agnė Narušytė labai taikliai aprašė šias figūras – jų bruožai kažkokie užmuilinti, tarsi negalime gerai jų įžiūrėti „vilko valandos“ prietemoje. Būtent tuo neaiškumu šios figūros taip stipriai veikia. To, deja, nelabai galima pasakyti apie kai kurias kitas instaliacijos figūras ir objektus: trys „atgailaujančios“ moterys, daugybė gandrų, molinės žvakidės ir pan. savo estetika gerokai skiriasi nuo trijų didžiųjų. Ar savo realistiškumu (nors ir tyčia dirbtiniu – matosi atliejų siūlės) jos nepaneigia tos „vilko valandos“ neaiškumo? Man tai pasirodė silpnoji visos ekspozicijos vieta. Kažko čia vis dėlto atrodo per daug. Kažkas per daug teatriška, butaforiška. Be to, muša vyrai, o atgailauja moterys. Ar dėl to, kad taip iš tiesų ir yra? Tačiau kai erdve keliauja geltonas spindulys, kartais nušviečiantis kurią nors instaliacijos dalį, ir kai jis krenta ant vieno iš agresorių veido, tai iš tiesų labai paveiku.

5. Australija. Gavo „auksinį liūtą“. Įspūdinga ir paveiki menininko Archie Mooreʼo instaliacija, bet yra joje kažkas labai šalto, stabdančio emocijas. Galbūt tai tam tikras „persistengimas“, tai, ką anglai vadina overproduced: per gerai, per didingai, per tvarkingai. Pavyzdžiui, baltos „dokumentų“ krūvos ant didžiulio balto stalo tokios kietos ir taisyklingos, kad atrodo (o gal ir yra?) tiesiog medinės. O gal emocionalesniam kūrinio patyrimui trukdo ir tai, kad prieš įeinant į paviljoną kiekvienam lankytojui paaiškinama, jog viduje yra rašalu nudažytas vanduo ir kad į jį reikia neįlipti. Man atrodo, būtų geriau to nežinoti. Nepakenktų truputį neaiškumo, netikrumo, netikėtumo. Gal netyčinis vieno kito žiūrovo atsistojimas ant negilaus netvirto paviršiaus galėtų virsti kūrinio dalimi? Kita vertus, „baseinas“ su juodu vandeniu tiesiog galėtų būti instaliuotas tokiu būdu (pavyzdžiui, mažesnio perimetro arba šiek tiek aukščiau), kad nereikėtų tų nuolatinių perspėjimų.

Beje, perspėjimai „nesiartinti“ prie performanso dalyvių (nors niekas ir neketino artintis) šiek tiek sumenkino ir Pierreʼo Huygheʼo parodos poveikį Punta della Dogana erdvėje (kuri nėra Venecijos meno bienalės dalis).

Labiausiai nuvylė Austrijos paviljonas. Nesuprantama, kodėl, vykstant neišprovokuotai Rusijos agresijai prieš kitą valstybę, trečia valstybė nusprendžia pasikviesti į savo paviljoną būtent rusę menininkę, nors ir seniai gyvenančią Austrijoje. Taip, ji išvyko iš Rusijos, bet dar 1989 m., iškart po to kai griuvo Geležinė uždanga, taigi ne dėl karo, o dėl to kad galėjo. Tai ta pati menininkė Anna Jermolajeva, kuri savo 2015 m. video filme „Leninopad“ („Leninokrytis“) rodė, kaip visiems be išimties jos kalbintiems Ukrainos gyventojams gaila, kad jų miestelyje nebeliko Lenino paminklo. (Po 2014 m. Rusijos agresijos Ukrainoje buvo pradėti masiškai versti iki tol dar daug kur mažuose miesteliuose stovėję Leninai). Būtent taip sumontuota rusės keliaujant po Ukrainą nufilmuota medžiaga, tačiau tikrai sunku patikėti, kad nebuvo manančių ir kitaip. Panašiau į minkštąją propagandą. Keista yra ir tai, ką ši menininkė rodo Austrijos paviljone. Jos kūrinyje ukrainietė yra mokoma šokti „Gulbių ežerą“. O kas moko? Rusė. Šių metų bienalės kontekste tai turėtų atrodyti labai ne vietoje: kolonizatorius ir toliau neša kultūrą kolonizuotajam. Ar čia yra tokios situacijos kritika? Aš jos nepastebėjau. Suprasčiau, jei būtų atvirkščiai: jei Anna Jermolaewa, pakviesta atstovauti Austrijai, būtų pasikvietusi ukrainietę, kad ją, rusę, mokytų šokti „Gulbių ežerą“. Toks galėtų būti nusilenkimas, užkalbėjimas, tarsi ilgai laukto lietaus šaukimas per sausrą. Nes juk visi laukiame nesulaukiame to „Gulbių ežero“ būtent per Rusijos televiziją.

Apskritai įdomu pastebėti tam tikras tendencijas, pavyzdžiui, centrinių įėjimų į didžiųjų Vakarų valstybių nacionalines ekspozicijas atsisakymą. Įspūdingiausiai tai atrodo Vokietijos paviljone, kurio didžiulis neoklasikinis fasadas užpiltas milžinišku žemių kalnu. Tokios išorinės instaliacijos, mano galva, net ir būtų pakakę, nes tai, kas viduje, jau kalba apie kažką kita ir man pasirodė nelabai įdomu. Pro šonines duris įėjome ir į JAV, ir į Prancūzijos, ir regis dar į kažkurį paviljoną.

Kita ypač išryškėjusi tendencija – kviestis kitų šalių menininkus eksponuotis nacionaliniuose paviljonuose. Tokį ėjimą siūliau Lietuvai dar 2011 metais – mano (be abejo, neoficiali) idėja buvo Lietuvos paviljone rodyti vieno Baltarusijos menininko kūrinį, kuriame jis buvo pakvietęs penkiasdešimties Baltarusijos dailininkų chorą dainuoti dainas apie fiziką (Paulina Pukytė, „Gelbėjimosi ratas Lietuvos paviljonui Venecijoje“, 7 meno dienos, 2011 02 10https://archyvas.7md.lt//lt/2011-02-11/laisvoji_tribuna/gelbejimosi_ratas.html). Nuo to laiko labai daug kas pasikeitė. Įdomu pasvarstyti, kaip toks ėjimas atrodytų ir ką reikštų šiandieninės geopolitinės situacijos ir šiandieninio Lietuvos savivaizdžio kontekste.

Venecijos bienalė veikia iki lapkričio 24 d.