7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kalbėti, kai niekas negirdi

8-oji Nacionalinė emancipacijos diena

Agnė Narušytė
Nr. 8 (1457), 2023-02-24
Tarp disciplinų Dailė
Nacionalinė emancipacijos diena. LNM nuotr.
Nacionalinė emancipacijos diena. LNM nuotr.

Dar visai neseniai, kai šventėme Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, Nacionalinės emancipacijos dienos dalyvės viešbutyje užsisakė kambarį, kad iš jo balkono paskelbtų savo deklaraciją. Į tikrąjį signatarų balkoną mūsų neįleido. Dabar jau atviras ne tik balkonas, bet ir Signatarų namai – tokia yra naujosios Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės Rūtos Kačkutės valia. Vasario 16-ąją iš balkono kalba profesorius Vytautas Landsbergis. Vasario 17-ąją – Laima Kreivytė, Rasa Navickaitė, Miglė Anušauskaitė ir Indrė Širvinskaitė. Abiejų kalbų tema ta pati – prieš metus Rusijos pradėtas karas, siekiant užgrobti žemes, griauti miestus, žudyti ir prievartauti. „Pernai metais išėjusios į šį balkoną sakėme, kad ateitis yra moteriškos giminės, – pradeda skaityti deklaraciją Laima Kreivytė. – Tik negalėjome numatyti, kad jos vardas – Ukraina.“ Ji cituoja ukrainiečių poetę Liubov Jakimčiuk: „Poezijos apie karą nėra, kare – tik irimas, tik raidės ir visos jos rrrrrr.“ Prisimenamas ir Rūtos Meilutytės plaukimas raudonai nudažytu tvenkiniu prie Rusijos ambasados, vaizdžiai parodęs pasauliui, kad „kraujo puta kyla ir grasina paskandinti visus“. Paskui Indrė Širvinskaitė vardija Ukrainoje kovojančių moterų vardus ir slapyvardžius.

 

Paremdamos mintimis, pinigais ir darbais Ukrainoje kovojančias moteris, turime su kuo ir už ką kovoti Lietuvoje. Kovoja menininkės – Miglės Anušauskaitės karikatūrų paroda „Signatarės pirmame plane“ užpildo ilgai puoselėtą istorijos spragą. Tarp seniai nutapytų signatarų portretų atsirado šmaikščiai nupieštos rašytojos, organizatorės, visuomenės veikėjos, direktorės, knygnešės, dalyvavusios atkuriant Lietuvos valstybę. „Mes TOKIE PAT ŽMONĖS, kaip ir vyrai, taip pat, kaip ir jie, norime pagerinti savo būvį; taigi IR MUMS SVARBU TURĖTI TEISES“, – karikatūroje sako viena iš Didžiojo Vilniaus Seimo organizatorių Ona Elžbieta Pleirytė-Puidienė, slapyvardžiu Vaidilutė. O Miglė Anušauskaitė pabrėžia, kad pakanka šauktuko ir Signatarų namai virsta Signatar!ų namais. Todėl klausimą „kodėl nebuvo svarbių veikėjų moterų“ dera nuolat performuluoti į teiginį, kad jų buvo – štai jos. Ir tęsti kovą – apie tai priminė Rasos Navickaitės skaitomo deklaracijos teksto dalis: „Už jūsų ir mūsų laisvę – toks buvo bundančios Lietuvos šūkis. Laisvės siekis jungia Lietuvos valstybės atkūrimo dieną ir Nacionalinę emancipacijos dieną. Neužtenka paskelbti nepriklausomybės, ją reikia kurti ir ginti kasdien. Mes kviečiame tiesti laisvės tiltą iš vasario 16-osios į vasario 17-ąją, iš XX į XXI amžių.“

 

Kurti ir ginti nepriklausomybę kasdien – toks buvo ir Emancipacijos dienai skirtos konferencijos šūkis. Tik naivuoliai tiki, kad Lietuvoje laisvės principas jau įtvirtintas. Naivumą užtikrina tikrovės matymas vien pro savo – daugumos atstovo – akinius. O suardo žvilgsnis iš lyties perspektyvos, kurį ir pasiūlė organizatorės. 

 

Pirmoji konferencijos dalis buvo skirta diskusijai apie lyčių santykius sovietmečiu. „Šių metų renginio tema mums tapo aiški dar vasarą, tuomet kilus ažiotažui, kad per valstybinį istorijos egzaminą nebuvo paminėta nė viena moteris istorinė asmenybė, – sakė moderatorė Rasa Navickaitė. – Man pačiai, kaip lyčių istorikei, buvo aišku, jog taip yra ne todėl, kad moterys Lietuvos istorijoje neturėjo svarbaus vaidmens, o todėl, kad patys mūsų istorinės svarbos kriterijai sukonstruoti taip, jog iš esmės matome tik vyrus ir jų veiklas. Moterys mūsų nacionalinėje istorijoje iki šiol yra tik žmonos, savotiški vyrų priedai.“ Tuos kriterijus panarstyti, taip pat paminėti bent keletą istorinių asmenybių buvo pakviestos istorikės ir istorikai: Ieva Balčiūnė, Valdemaras Klumbys, Laima Kreivytė ir aš.

 

Ieva Balčiūnė, parašiusi disertaciją „Atsikratymas vaikais sovietmečio Lietuvoje: tėvai, valstybė ir nereikalingi vaikai“, analizavo antiabortų kampaniją ties 7–8-ojo dešimtmečių sandūra – atkalbinėjimus, tyrimus, propagandą. Anketomis tiriant noro atsikratyti vaikais priežastis, aiškėja tikroji moterų padėtis sovietmečiu. „Neklauskit, ar moterys pavargusios, – jos visada pavargusios“, – sakė anketos iniciatoriai. Pavargusios, nes formaliai įtvirtinus lyčių lygybę moterims teko dirbti keliomis pamainomis, o patriarchalinėse šeimose užaugę vyrai nė neketino pajudinti piršto namie. Neprisimenu, ar Balčiūnė, ar Klumbys tai įvardijo kaip sofos patriarchalizmą – degradavusį tradicinio patriarchalizmo variantą, kai vyrus valstybė nusavina gamybai ar karui ir jiems belieka svaigintis galios iliuzija. Visa, ką jie dar gali, tai nuo sofos komanduoti moteriai: atnešk man šakutę, įjunk televizorių, pasidaryk abortą, o jei pasidarei – esi vaikų žudikė. Pervargusios, materialinių sąlygų vaikus auginti neturinčios ir dar privalančios apšokinėti tingius, be saiko geriančius vyrus moterys ne tik ryždavosi abortui, bet ir atiduodavo vaikus į globos namus – ten jie bent turės ką pavalgyti ir bus apsaugoti nuo tėvo smurto. O antiabortų propaganda paprasčiausiai kaltino moteris savanaudiškumu.

 

Valdemaras Klumbys, kartu su Tomu Vaiseta parašęs knygą „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“ (Baltos lankos, 2022), toliau analizavo lyčių (ne)lygybės paradoksą. Kairuoliškus marksizmo principus deklaravusi valstybė moterų emancipaciją laikė aksioma tada, kai Vakarų Europoje jos neturėjo balsavimo teisės ir ištekėjusios likdavo namų šeimininkėmis. Sovietinės moterys tarsi galėjo tapti kuo norėjo, net kosmonautėmis. Tačiau „nepaisant to, po 70 metų yrančios SSRS visuomenė buvo patriarchališka, moters privilegijos virto jos išnaudojimo priemone, o lyčių lygybė buvo tiek pat toli, kiek ir komunizmas“. Emancipacija tebuvo fasadas – toks pat maskuojantis tikrovę kaip sovietinė demokratija. Ir padėtis netgi blogėjo: pirmaisiais dešimtmečiais po revoliucijos dar buvo rimčiau prižiūrima, kad moterų atsirastų visur, net vadovaujamose pozicijose, bet prasidėjus vadinamajam atlydžiui tas rūpestis išdilo. O 9-ojo dešimtmečio Lietuvoje net sustiprėjo romantinis senovinių vyro ir moters vaidmenų garbinimas, susietas su tautiškumo šaknimis.

 

Klausydamasi Klumbio supratau, kad šį regresą lygiagrečiai, nežinodama apie kolegų istorikų tyrimus, aptikau ir meno kontekste. Mudvi su Laima Kreivyte pristatėme knygą „Lietuvos menininkės. Vizualiųjų menų kūrėjos nuo XX a. pradžios iki šių dienų“ (Kitos knygos, 2022). Tai buvo mūsų būdas neutralizuoti klausimą „kodėl nebuvo žymių moterų menininkių?“. Jų buvo, ir labai įdomių, išskirtinių asmenybių, ne tik sukūrusių įsimintinus darbus, bet ir kovojusių – tebekovojančių – už savo ir kitų laisvę. Tačiau pranešimą pavadinome „Naujas kanonas ar ledkalnių viršūnės?“, nes kartu su Ieva Burbaite tyrinėdamos istorines aplinkybes matėme ir daugybę kliūčių, sutrukdžiusių moterims įgyvendinti savo ambicijas. Matėme talentus, paaukotus senstančių tėvų ir vaikų priežiūrai, genialaus vyro palaikymui. Matėme patriarchalines nuostatas, sistemingai menkinusias menininkių pasiekimus. Matėme ir apribotas galimybes moterims studijuoti prestižines specialybes vienintelėje aukštojoje mokykloje. O atkūrus Lietuvos nepriklausomybę teko kovoti ir su smetoniniais naratyvais apie „natūraliai“ menkesnes moterų galias. 10-ajame dešimtmetyje tai darė Viktorija Daujotytė, Erika Grigoravičienė, Karla Gruodis, grupės „1“ menininkės. O naujajame tūkstantmetyje – „Cooltūristės“ ir Laima Kreivytė, savo akcijomis ir kuruotomis parodomis iškėlusi dabar jau nebenuslepiamas kūrėjas.

 

Antrosios konferencijos dalies pranešėjos nagrinėjo dabarties problemas, kurios irgi pastebimos tik žvelgiant iš lyties perspektyvos. Tai seksualinis smurtas, translyčių moterų ir moterų su negalia, gimdyvių teisės. „Individualiu lygmeniu šie klausimai itin reikšmingi. Deja, jie retai prasimuša kelią į politinę darbotvarkę, ypač kai kalbama apie konkrečias priemones, kurių reikia šioms sritims sureguliuoti“, – sakė šios dalies moderatorė Indrė Širvinskaitė.

 

Kaip sunkiai tokie klausimai prasimuša į politinę darbotvarkę, liudijo Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės Jūratės Juškaitės pasisakymas apie „problemą, kurios nėra“. „Kodėl net ir po 2017–2018 m. garsiai nuvilnijusios #MeToo bangos Lietuvoje seksualinio smurto reglamentavimas vis dar beviltiškai pasenęs ir palankesnis smurtautojams?“ – klausė ji. Atsakymą turbūt pasiūlo pranešimo pavadinimas: kai problemos nėra, kam keisti įstatymus? Juk seksualinio smurto bylų būna labai mažai. Bet ar skaičius tikras? Gal jį sumažina patys įstatymai? Dabar smurto aukai užkraunama pareiga įrodyti, kad ji tikrai priešinosi (ar jau nusipirkai tušinuką su įtaisyta slapta kamera?). O reikia pasiekti, kad būtent smurtautojas turėtų pareigą įrodinėti sutikimą dėl seksualinių santykių. Ką jau kalbėti apie tai, kad tiesos ieškojimą apsunkina minėtas degradavusio (sofos) patriarchalizmo kontekstas, kuriame smurto auka visada „pati prašėsi“, „provokavo“ ir „norėjo“, nes „tylėjo“ (greičiausiai bijodama įsiutinti smurtautoją, kad tas jos neužmuštų).

 

Dar labiau sukrečiantis buvo Lietuvos negalios organizacijų forumo komunikacijos ir advokacijos ekspertės Simonos Aginskaitės pranešimas apie moterų su negalia patiriamą smurtą. Žmonės su negalia pas mus apskritai beveik beteisiai, o moterims kliūva ir dėl jau minėtų įsisenėjusių nuostatų. Jos priklausomos nuo šeimos narių, kurie nebūtinai tik tauriai rūpinasi negalinčia judėti, nematančia ar dar kitų galių stokojančia moterimi. Už uždarų durų daug moterų su negalia yra žeminamos, net mušamos, bet negali niekam pasiskųsti. Ne tik todėl, kad jų mažai kas klausysis. „Kas kitas man padės kasdienybėje?“ – klausia jos. Ir iš tiesų – kas? Juk nei institucijos, nei socialiniai darbuotojai tų funkcijų neatliks. Gal tik atneš valgyti porą kartų per savaitę. 

 

Bejėgiškumo jausmas svarbus ir kalbant apie gimdyvių teises. Motinystę globojančių iniciatyvų sąjungos (MGIS) vadovė ir trijų vaikų mama Marina Pukelienė teigia, kad „nėštumo ar gimdymo diskusijos vis neranda sau vietos viešajame diskurse. Tai jos labai privačios ir šiukštu dalintis, tai jos toks viešas reikalas, kad moteris net neturėtų spręsti.“ Ir nors dabar labiau atsižvelgiama į gimdyvės poreikius nei prieš tris dešimtmečius, MGIS atliekamos apklausos „Mano gimdymas“ rezultatai piešia ne tokį dailų paveikslą. Į anketos klausimus atsakė 2019, 2020 ir 2021 m. gimdžiusios moterys. Tik viena iš dešimties galėjo pasirinkti gimdymo pozą. Net 16 procentų moterų teigė patyrusios patyčias, gąsdinimus ir prievartą, nors trys ketvirtadaliai buvo patenkintos ligoninės priežiūra. 83 procentai moterų galėjo pasirinkti lydintįjį asmenį, o 60 procentų gavo pakankamai informacijos apie siūlomas intervencijas. Ir nors šis skaičius atrodo neblogai, ką išgyveno likusios 40 procentų gimdyvių, tos informacijos negavusių ir turėjusių rinktis aklai?

 

Itin maža beteisių žmonių grupė – translytės moterys. Koučerė, mentorė ir aukščiausio lygio vadovė Katya Felicia Martens savo pranešimą pradėjo teiginiu: „Aš esu moteris.“ Ir iškart pajunti, kad tas esu yra svarbiau už gimimo aplinkybes, biologiją ir taisykles bei įstatymus. „Translyčių žmonių padėtis Lietuvoje iliustruoja, kad mūsų visuomenė, mūsų valstybė dar dešimtmečiais atsilieka nuo modernios ir tolerantiškos kultūros“, – sakė Katya. 

 

Diskriminuojantis yra jau pats įstatymas, pagal kurį translytis asmuo turi prisipažinti esąs „psichas“. Katyos parodyta lyčiai pakeisti reikalingų procedūrų gausa ir kainos – geriausias įrodymas, kad „tos operacijos“ nedarysi vien dėl išsigalvojimo. Ar kas nors iš mūsų, daugumos atstovų, įsivaizduoja, ką reiškia jaustis esant kitos lyties, nei rodo tavo kūnas? Turbūt ne. Bet dauguma diktuoja, kaip jiems būti, „o valstybė iki šiol neužtikrina mums esminių žmogaus teisių į padorų gyvenimą, kūno autonomiją, netgi teisės į darbą“. Prie to prisideda ir Rusijos gausiai finansuojama propaganda. „Mes esame Lietuvos dalis“, – baigia Katya rodydama trispalvę ir salė nuščiūva. Supranta, kad pats šios kalbos aktas yra kova „už jūsų ir mūsų laisvę“, kurią turime tęsti. Katyai baigus kalbėti, publika ploja ilgai.

 

Todėl pabaigoje grįžtu į balkoną. Ten Laima Kreivytė baigia deklaracijos skaitymą šiais žodžiais: „ir visų mūsų atsakomybė yra kalbėti ir šaukti, jei mūsų negirdi. Žodžiais ir darbais kovoti už laisvę. Kaip rašė ukrainiečių poetė Julija Musakovska: mūsų žodžiai kieti ir išsipūtę nuo įsiūčio, pajuodę nuo sielvarto kaip betoninės senos slėptuvės perdangos. Nėra nieko už juos ištvermingesnio, nieko amžinesnio.“

Nacionalinė emancipacijos diena. LNM nuotr.
Nacionalinė emancipacijos diena. LNM nuotr.
Nacionalinė emancipacijos diena. LNM nuotr.
Nacionalinė emancipacijos diena. LNM nuotr.
Miglės Anušauskaitės iliustracija, Signatarės pirmame plane
Miglės Anušauskaitės iliustracija, Signatarės pirmame plane
Miglės Anušauskaitės iliustracija, Signatarės pirmame plane
Miglės Anušauskaitės iliustracija, Signatarės pirmame plane