Mėlyni jaunikiai

Grįžę iš karo, negyvi mėlyni jaunikiai iš Rusijos amžiams atgula į savo jaunųjų lovas. Jie guli švariuose pataluose kaip karste, ir moterys greta jų, dar gyvos, guli kaip karste, ir visi žmonės iš kiekvieno blokinio daugiabučio guli kaip karste. Liaudyje net užgimė priežodis „namie ir kare kaip karste“. Baisu dabar gyventi, o mirti dar baisiau. 

Ir jaunikiai dabar baisūs. Ne tik mėlyni ir dvokia kaip skerdykloje, kiekvienas dar ir luošas savaip: vienų žarnos išvirtusios, kitų pusė veido sukepė ir ištižo, dar kiti neturi abiejų kojų. Sunku tokius mylėti, bet ir laidoti ne ką lengviau. Moterys dūsauja ir gulasi su jais, stengdamosi neparodyti šleikštulio, gaila jų. Neliko jau nei jėgų, nei ašarų, už ką žuvo – neaišku, ar mylėjo – nepaklausi, neprisiminsi. Jaunikiai dabar nekalbūs, kas dar turi pirštus – gali tik tyliai rodyti jais kažką. Neseniai vienas toks sėdėjo prasižiojęs ir į burną sau kaišiojo. Jaunoji pamanė, kad valgyti prašo, padėjo jam po išpurtusiu liežuviu piene išmirkytos duonos gabaliuką, o nekramtyta duona ėmė ir iškrito iš burnos. 

Anam sviete ypatingai neužsidirbsi, todėl vestuvėms dabar taupo iš šalpos pakasynoms. Kažkokios išmokos, kompensacijos laša po truputį, gyventi galima. Dar viena pora – miręs ir gyva – greitai sušoks sykiu vestuves ir šermenis, kad nereikėtų dukart mokėti. Pirma reikia jaunikį apraudoti, o tada jau galima ir jaunuosius sveikinti. Jaunoji – kartu ir našlė, todėl jos rūbas ypatingas: suknelė balta, o nuometas juodas. O jaunikiui tiks tėvo kostiumas, tėvas dar Čečėnijoje ant minos užmynė, o dabar ir sūnui kostiumas kaip tik, visa šeima didžiuojasi.

Tiesa, pirmą vestuvių naktį jaunosioms baisu likti su savo jaunikiais. Žmogus silpnas, sunku gyvam geisti negyvo. Tarsi jam, kadaise gyvam, būtum neištikima su juo pačiu, dabar mirusiu. Lyg du skirtingi žmonės – gyvas ir negyvas. Ir rinktis iš jų nebegalima.

Žinoma, moterys norėtų gyvų. Su jais būtų taip gera bučiuotis po žydinčia obelimi gegužės pradžioje. Arba taupyti kelionei prie jūros. Arba, grįžtant iš darbo, gerti arbatą su bandelėmis prie kiosko. Arba, per pirmą nėštumą, išsiųsti juos į naktinę krautuvę kilkių su pomidorų padažu. Naktimis, gulėdamos šalia savo nerangių negyvėlių, jos svajoja apie gyvus. Dievas joms teisėjas.

Darja Serenko, g. 1993 m., poetė, menininkė, aktyvistė. Nuo 2016 m. reguliariai rengia menines protesto akcijas. Karui prasidėjus kartu su bendramintėmis sukūrė ir koordinuoja „Feministinio antikarinio pasipriešinimo“ tinklą. Buvo priversta išvykti iš Rusijos.

Pasiūlė ir išvertė Natalija Arlauskaitė