Gegužės mėnesį į Nidos meno koloniją iš Taivano atvyko menininkė Chia-Yun Wu. Ši meno rezidencija yra tarptautinio fotografijos simpoziumo „NIDA. Sutikti fotografiją“ dalis. Iš 102 kandidatų menininkė komisijos buvo atrinkta vienbalsiai. Chia-Yun Wu koncentruojasi į meno tarpdiscipliniškumą ir savo darbuose jungia kino kalbą, fotografiją, kitas medijas bei meno formas.
Kaip pasikeitė vaizdo supratimas? Kas jums yra vaizdas, kas – fotografija?
Iš pradžių mane domino fotografija kaip visuma, taip pat ir filmai. Dabar mane labiausiai traukia vaizdo fenomenas. Jei prisiriščiau tik prie vienos disciplinos, pavyzdžiui, fotografijos ar filmų kūrimo, tai galbūt pavirstų tik technikos ar temos apmąstymais. Tiek kino menas, tiek fotografija paremti pasakojimu ir reikalauja daug dėmesio technikai. Kurdama dažniausiai naudoju daugiau nei vieną mediją, nes noriu sukoncentruoti daugiau dėmesio į idėjas ir pačią medžiagą. Manau, kad ir fotografija ilgainiui man tapo viena iš kūrybos medžiagų. Mano kūryba daugiau kalba ne apie pačią fotografiją, o apie vaizdą.
Taip pat pastebėjau, kad labai mažėja fotomenininkų, kurie tik fotografuoja. Vis daugiau atsisukama į koncepciją ir jų darbai perlipa tik vizualinės reprezentacijos ar pasakojimo ribą, kūriniai apima ne tik simbolius, įvairius kontekstus ir kažką uždaro, bet ir gilumą.
O kokie menininkai paskatino, įkvėpė žiūrėti į fotografiją taip, kaip jūs ją suprantate ir naudojate dabar? Kodėl?
Man patinka Shirin Neshat – Niujorke gyvenanti menininkė iš Irano. Iš pradžių fotografija buvo jos pagrindinė naudojama medija, bet paskui jos darbai tapo abstraktesni ir labiau sutelkti į idėją. Taip pat ji pradėjo kurti videomeną ir net vaidybinius filmus. Dabar ji yra ir režisierė, ir mane žavi jos mintys bei jų raiška, jos kūrybos plėtotė.
O kokias temas ruošiatės tyrinėti savo naujausiuose kūriniuose čia, Nidoje? Kas jus labiausiai domina šiuo metu?
Kadangi dar neseniai atvažiavau, neturiu konkrečios idėjos. Man Nida primena salą, nors žinau, jog ji yra Neringos dalis, kuri iš tikrųjų yra plonas žemės ruožas vandenyje kaip pusiasalis, prasidedantis Rusijoje. Mano gimtinė Taivanas – maža sala, ir dabar čia aš jaučiuosi taip, lyg iš vienos salos trumpam būčiau persikėlusi į kitą.
Todėl manau, kad mano kūrinys bus apie šalies idėją, naudojant salos simbolį. Dažnai kūryboje diskutuoju apie santykius tarp savęs ir šeimos, savęs ir šalies bei savęs ir pasaulio. Tai mane domina, nes šiuo metu situacija Taivane yra labai neapibrėžta ir neaiški, esame izoliuoti nuo pasaulio. Tapatybė tampa prieštaringa tema kiekvienam taivaniečiui.
Atvykusi čia bandau suprasti ir Lietuvos istoriją. Lietuva nepriklausoma kiek daugiau nei trisdešimt metų. Ir Taivane buvo įsigalėję nedemokratiški suvaržantys įstatymai, kol vos prieš 35 metus atsirado demokratija, nors vis tiek jai koją kiša autokratinė kaimynė. Tiek Taivanas, tiek Lietuva turi istorijos panašumų, mes visi kovojome už laisvę. Todėl dabar renku vaizdinę medžiagą Nidoje ir mąstau apie salas, šalis ir laisvę.
Kaip taivanietiška kilmė daro įtaką jūsų kūrybai, net kai ne visada kuriate Taivane? Kaip svarbu menui būti politiškam? Kaip svarbu, kad jūsų kūriniai būtų politiški, kai vien jūsų tapatybė vis dar dažnai interpretuojama kaip politiška ar prieštaringa tema?
Nemanau, kad visas menas turi būtinai būti politiškas. Bet mano kūryboje politinės problemos atsiranda natūraliai. Dirbant su menu, gyvenimas tampa įkvėpimu, o mano gyvenimas negali būti atskirtas nuo vietos, kurioje gimiau, iš kurios esu. Taigi tai, kad esu iš Taivano, smarkiai veikia ir mano darbus.
Kas jums svarbiau – vieta, kurioje menas yra kuriamas, ar vieta, kuriai menas yra kuriamas (kur jis eksponuojamas)?
Tai priklauso nuo aplinkybių. Savo karjeros pradžioje daugiausia dalyvavau grupinėse parodose. Ekspozicinė erdvė kiekvienam menininkui buvo ribota, kartais darbui ar serijai buvo skiriama tik viena siena. Dabar atsiranda vis daugiau galimybių personalinėms parodoms, todėl bandau pirmiausia apmąstyti parodos erdvę ir sujungti ją su savo idėjomis, kurias noriu išsakyti. Erdvė tapo vienu svarbiausių mano darbų dėmeniu. Ne visada aiškiai žinau, kaip atrodys kūrinys, bet jei turiu galvoje konkrečią vietą, žinau, kad galėsiu prisitaikyti ir vizualizuoti idėjas būtent pasinaudodama erdve. Kalbant apie erdviškumo svarbą, manau, kad man instaliacijos dažnai yra geriausias būdas išreikšti mintis.
Nors dirbate su skirtingomis medijomis ir disciplinomis bei jų elementais, ar galėtumėte pasirinkti vieną, kuri būtų artimiausia jūsų meninei praktikai? Ar visgi tvirtai tikite, jog įvairios medijos ir disciplinos visada persipina ir susijungia?
Taip, mano mąstymas dar paremtas filmų kūryba. Kartais, kai galvoju apie personalines parodas, bandau sukonstruoti scenas. Ruošimasis parodoms gali tapti labai panašiu procesu į filmo atsiradimą. Filmai sudėlioti iš scenų, kurios išrikiuojamos ir paremtos laiku. Paroda remiasi erdve ir struktūrišku kūrinių išdėstymo, žiūrėjimo būdo ar skirtingų medijų jungties organizavimu. Ir menininkas, ir režisierius kontroliuoja žmones (veikėjus ar žiūrovus), dalykus (istorijas ar temas), laiką, erdvę ir materijas (kino rekvizitus ar objektus) savo darbuose (parodose ar filmuose). Todėl parodos struktūra man labai svarbi kaip būdas perkelti vaizdinius iš filmų į vizualųjį šiuolaikinį meną.
Pradėjote nuo kino meno, o kas paskatino pereiti ir prie kitų meno formų (fotografijos, instaliacijų, grafikos, skulptūros)?
Kai studijavau kiną universitete, dauguma studentų rinkosi arba dokumentinius, arba vaidybinius filmus. Abu yra geri, bet kartais jaučiau, jog dalykai, kurie gimsta mano galvoje, negali būti išreikšti tik kinu, nes ne visada noriu papasakoti konkretų pasakojimą. Labiau domina būsenos, situacijos ar emocijos, kurioms nebūtinai reikia labai dramatiškos išraiškos. Taip pat mėgstu kurti ir rankomis, tyrinėti įvairias medžiagas, objektus ir kūrybos būdus, tokius kaip vaizdas, instaliacijos, skulptūra, grafika ir dar daugiau. Todėl po truputį pradėjau kurti darbus, nesusijusius su kinu. Bet filmų nemetu, vis dar juos kuriu. Viskas visada priklauso nuo temos, apie kurią kalbu, tik vėliau pasirenku, kaip ją išreikšti – kinu ar kitomis medijomis.
Kurią meno formą sunkiau kurti?
Kinui gerokai sunkiau gauti finansavimą, galbūt dėl to ir praleidžiu daugiau laiko su įvairiais vizualiniais menais. Tačiau vis tiek myliu filmus, nesustosiu jų kurti. Bandau sukurti filmą kas keleri metai, o kitų medijų kūrinius kuriu nuolat, jie atsiranda kasmet.
Jūsų kūriniai labai dažnai koncentruojasi į tarpdisciplinišką eksperimentavimą ir įvairių medijų jungtį, bet jūsų darbai, gimę per šią rezidenciją, bus išleisti spausdinto leidinio forma. Ar manote, kad tokia dokumentacija ribos jūsų kūrinių suvokimą, ar kaip tik jį praplės ir sukurs kitų būdų juos pamatyti?
Leidinys bus atviras mano kūrybai. Aš parengsiu vaizdinių dokumentacijų iš savo viešnagės čia ir paties kūrybinio proceso. Nesijaudinu, kad leidinio forma ribos mano idėjas dėl mano naudojamų įvairių medijų. Rasime būdų sukurti kalbą tarp knygos ir vizualiojo meno, be to, tekstas naudingas.
Kai kalbėjote apie filmus, paminėjote dokumentiką ir vaidybą. Ar dokumentika ir vaidyba jungiasi jūsų darbuose, ar jums artimesnė viena iš dviejų?
Mano darbai artimesni vaidybiniam kinui, nes jam reikia stipresnės konstrukcijos, kurios idėja padėjo suformuoti supratimą apie parodas. Dokumentika dažniau kalba apie problemas ir turi pasakojimuose paslėptų ketinimų. Aš noriu pristatyti žmonių būkles ir iškelti klausimus, o ne formuoti žiūrovo požiūrį ar apibrėžti vertybes. Nė vienas iš būdų nėra prastesnis už kitą, tai tik mano pasirinkimas.
Vienas iš pagrindinių šios meninės rezidencijos ir fotografijos simpoziumo tikslų, kaip teigiama jos aprašyme, yra aktualizuoti fotografiją kaip mediją ir išraiškos priemonę. Ar manote, kad fotografija vieną dieną gali būti kuo nors pakeista?
Žinoma, kad ne. Fotografija turi savo pačios filosofiją, teoriją ir estetiką, ji visada unikali ir vis kitokia. Pavyzdžiui, kinas ir videomenas niekada vienas kito nepakeitė. Kiekviena meno forma turi savo kalbą. Žmonės išmoksta naujus suvokimo ir pasakojimo būdus iš įvairių meno formų skirtinguose istoriniuose kontekstuose. Net ir tarpdisciplininis menas gali tapti atskira meno ir išraiškos forma.
Anksčiau minėjote, kad vieta ir erdvė jums yra labai svarbi. O kaip jaučiatės Nidoje? Kuo ji skiriasi nuo kitų vietų, kuriose dirbote ar gyvenote? Kokią įtaką šie skirtumai daro jūsų kūrybiniam procesui?
Nidoje aš vis dar jaučiuosi lyg susipažįstanti su nauja erdve, ją atrandanti. Labai ilgai gyvenau miestuose, net ir prieš persikeldama į Taipėjų, Taivano sostinę. Taipėjuje visos medžiagos ir technika ranka pasiekiamos. Nidos meno kolonijoje yra daug naudingos įrangos, bet čia aš turiu apmąstyti ribotas medžiagas ir išteklius kuriant. Ir tai nieko blogo, netgi labai gerai. Galiu sau leisti labiau įsigilinti į idėjas, o ne tik į formą.
Kaip radote kvietimą į rezidenciją? Kaip nusprendėte dalyvauti?
Lietuva man buvo mįslė. Žinojau tik tiek, kad ji yra prie Baltijos jūros, kuri dažnai atsirasdavo Ingmaro Bergmano filmuose. Tačiau praėjusiais metais, kai Taivanui dėl Kinijos priespaudos buvo iškilę problemų įsigyti vakcinų nuo koronaviruso, buvome nustebinti, jog atsirado drąsi šalis Lietuva, kuri mums su tokia šiluma padėjo. Taigi kai pamačiau atvirą kvietimą į šią rezidenciją, nusprendžiau atsiųsti savo projektą, kad turėčiau galimybę atrasti stipresnį ryšį su žmonėmis, kurie myli laisvę ir niekada nepasiduoda autokratams. Kaip taivanietė, būsiu amžinai dėkinga už mūsų draugystę.
Ačiū už pokalbį!
Daugiau apie menininkę čia
