Augalai patys yra menininkai

1940 m., Europoje kylant Antrojo pasaulinio karo bangai, lietuviškame mokslo populiarinimo žurnale „Kosmos“ botanikos profesorius Constantinas Andreas von Regelis (1890–1970) pristatė šveicarų augalų fiziologo Alexanderio Tschircho (1856–1939) darbą apie augalų sielą (vok. „Das Leben der Pflandze und ihre Seele“, 1939). „Gyvybės vienodumas reikalauja sielos buvimo augale. <…> tame augale, kuris savo biologiniu veikimu stovi visų gyvų organizmų pasaulio viršūnėje, nes jis sudaro milžinišką sintezį iš vandens, ugnies, oro ir žemės ir pasiaukodamas gamina maistą visiems kitiems gyviems organizmams.“ Teigiama, kad kiekvienas augalas, be automatinės gyvybės jėgos, turi ir tikslingai veikiančią, vadovaujančią, valią turinčią jėgą, kurią galima pavadinti siela. Augalų lapai turi asmens charakterį, o asmuo yra lygus sielai. Štai kodėl per „kvepiančias medžiagas“ bendraujančios augalų bendruomenės turėtų būti analizuojamos ne tik fiziologiniu, bet ir... psichologiniu aspektu. Medžiai miškuose, žolės pievose – kiekvienas individas su savo unikaliu veidu.

Šią vasarą Vilniaus universiteto Botanikos sode Kairėnuose meninį tyrimą vykdė fotografės Dovilė Dagienė-DoDA ir Emilija Petrauskienė. Vilniaus fotografijos meno centro „7:14“ projektas „Botanikos sodo studija ’21“ suteikė progą autorėms ieškoti įkvėpimo Vilniaus universiteto Botanikos sodo Kairėnų ir Vingio skyrių erdvėse bei eksperimentuoti su netradiciniais fotografijos metodais. Fotografės taikė šlapio kolodijaus, chlorofilo atspaudo, cianotipijos, antotipijos technikas.

Ne veltui šiam meniniam tyrimui pasirinktas VU Botanikos sodas. Botanika Vilniaus universitete turi ilgą istoriją, kurios pradžia siejama su prancūzo Jeano Emanuelio Gilibert’o atvykimu į Vilnių ir pirmojo botanikos sodo įkūrimu. Pasaulio pažinimui XVIII a. Vilniuje botanikos sodo kolekcijos vaidino reikšmingą vaidmenį. Dar ir dabar Vilniaus senamiesčio kiemeliai gali priminti augalų mokslų pradžią. Tereikia pasukti į Šiltadaržio gatvę. Nors J.E. Gilibert’as Vilniuje gyveno ir dirbo vos kelerius metus, jo atneštas evoliucijos idėjų kupinas gūsis nulėmė tolesnę gamtamokslių studijų plėtrą. Klasikinės botanikos studijos neprarado aktualumo ir Vilniaus universitete egzistuoja iki šių dienų.

Botaninio meno vaidmuo augalų moksluose taip pat nemažėja. Šiuolaikiniai mokslo žurnalai, monografijos, skirtingų teritorijų flora dažnai iliustruojama ne tik grafiniais piešiniais, žiedų diagramomis, bet ir mikro- ar makronuotraukomis, pabrėžiančiomis svarbius rūšies požymius. Jei nusikeltume į XIX a. pabaigą ar XX a. pirmuosius dešimtmečius, botaniką Vilniaus apylinkėse sutiktume su botanizire (metalinis lagaminėlis pavyzdžiams susidėti – aut. past.) ir lauko užrašų bloknotu. Šiame bloknote fitografiškai aprašomos pastebėtos rūšys: nurodomi jų požymiai, kartais, vaizdingumo dėlei, jie iliustruojami eskizais pieštuku. Šiandien augalus savo aplinkoje pastebintys žmonės dažniausiai dokumentuoja savo atradimus išmaniuoju telefonu ir tik retas kuris renka pavyzdžius herbariumui. Šiuolaikinė botanika neatsiejama nuo fotografijos ir socialinių medijų. Tokie moksliniai atradimai kaip naujos mokslui rūšys ar naujos saugomų rūšių radavietės atsiranda būtent dėl technologinės pažangos ir galimybės kiekvienam pastebėti ir pasidalinti atradimais socialiniuose tinkluose. Ir, žinoma, dėl herbariumo kolekcijų skaitmeninimo bei duomenų viešinimo tokiose duomenų bazėse kaip „Global Biodiversity Informatio Facility“ (GBIF; gbif.org).

Tikriausiai esminis skirtumas tarp mokslinės botaninės iliustracijos ir meninio augalo atvaizdavimo yra tas, kad, pavyzdžiui, tapybos darbas, vaizduojantis gėles, yra nevykęs, jei juo neišeina perteikti pievos grožio, o iliustratoriaus darbas – nevykęs, jei jam trūksta tikslumo. Botaninės dailės darbų, kuriuose vaizduojamos Vilniaus apylinkių augalų rūšys, Lietuvoje nėra daug išlikusių. Vilniaus universiteto herbariume saugoma Stepono Batoro universiteto botanikos sodo inspektoriaus Konstantino Proszyńskio (1859–1938) daugiau nei 280 augalų piešinių kolekcija. Piešiniai vaizduoja sunkiai atskiriamas rūšis iš balandinių, gluosninių, gegužraibinių šeimų, taip pat išlikusi kepurėtųjų grybų piešinių kolekcija. Buvusio VU Gamtos mokslų fakulteto fonduose yra ir kitokių vizualaus botanikos meno eksponatų – įvairių mokomųjų priemonių, kuriose neretai naudojami herbarizuoti augalai, arba originalių mokomųjų plakatų ir modelių. Ankstyvųjų fotografijų kolekcijomis, deja, negalime pasigirti. Botaninės iliustracijos technika vystėsi paraleliai su to laikotarpio meno tendencijomis, žinoma, technologinė pažanga spaudos bei fotografijos srityse nulėmė ir botaninių iliustracijų progresą.

Seniausi žinomi piešti augalų atvaizdai susiję su vienuolynų soduose ir daržuose augintais augalais, jie daugiau nei tūkstantį metų buvo kopijuojami ir stilizuojami, kol galiausiai prarado tiesioginę vertę – tapo neįmanoma atpažinti rūšių. Kaip pavyzdį galėtume paminėti nežinomą IV a. metraštininką, šiuolaikinėje literatūroje vadinamą Pseudo-Apuleius Herbarius, kurio darbai reikšmės neprarado iki XII a. ir iki šių dienų yra išlikę nemažai tiek iliustracijų, tiek teksto kopijų. Pirmasis išsamus žolynas (knyga su augalų aprašymais – aut. past.), šiuolaikinės enciklopedijos pirmtakas, vadinamas „Grete Herball“, irgi pasirodė XVI amžiuje. Renesanso laikotarpiu su botaniniais Leonardo da Vinci (1452–1519) ir Albrechto Dürerio (1471–1528) darbais grįžo natūralizmo idėjos. Apskritai botaninių iliustracijų kūrimo aukso amžius tęsėsi nuo 1750 m. iki 1850 m. dėl Carlo von Linné’aus (1707–1778) sudarytos augalų sistemos. Šiuo laikotarpiu kūrę Francisas (1758–1840) ir Ferdinandas Baueriai (1760–1826), daugelio nuomone, yra ryškiausi ir reikšmingiausi visų laikų botaninių iliustracijų kūrėjai. Taip pat paminėtina Marianne North (1830–1890), kuri lankėsi naujose Didžiosios Britanijos kolonijose, fitografiškai dokumentavo naujas rūšis savo piešiniuose. Vartant jos darbų albumus galima keliauti nuo Šiaurės iki Pietų ašigalio.

Mene dažnai naudojamos augalinės medžiagos. Tapybos darbuose tai – pigmentai ir pati drobė. Ankstyvajame kine ir fotografijoje – celiulioidinė juosta ir plokštelės. Muzikoje – medinės instrumentų dalys. Anot Martino Heideggerio (1889–1976), tokiais atvejais augalo dalyvavimas mene yra daiktiškas, nes kūrybinė darbo dalis yra atsieta nuo augalinio kūrėjo. Bet augalas gali tapti kūrinio kūnu ir siela, būti tiek jo forma, tiek ir turinys.

„Botanikos studija ’21“ kūrinių atsiradime dalyvavo botanikos sodo gyventojai – augalai. Parodoje pristatytuose darbuose – tiek jų atvaizdai, tiek ir šešėliai. Nors mūsų ir augalų laiko skalės nesutampa, stebėti ir užfiksuoti augalus ir jų gyvenimo įvykius įmanoma. Augalinio pasaulio formų ir spalvų įvairovė traukia menininkus išbandyti vis naujas technologijas šiam pasauliui užfiksuoti. Augalų ir žmonių realybę suartinti gali padėti fotografija, ypač alternatyvūs metodai, leidžiantys pažvelgti giliau. Štai, pavyzdžiui, vienos Los Andželo ligoninės radiologas Dainas L. Taskeris (1872–1964) fotografavo žiedus naudodamas rentgeno spindulius – kūrė radiogramas. O skulptorius Karlas Blossfeldtas (1865–1932) pats konstravo iki 30 kartų gebančią padidinti kamerą, kuri leisdavo užfiksuoti nepastebimas augalo paviršiaus struktūras, atskleisti augalų formų įvairovę.

Cianotipija – mėlynasis atspaudas

Fotoobjektyvo nereikalaujančio fotografijos metodo, kuris leidžia fiksuoti objektus ant chemiškai paruošto popieriaus saulės šviesa, atradimas ir pirmoji cianotipijomis iliustruota botanikės Anos Atkins (1799–1871) knyga atvėrė naujas knygų iliustravimo, spaudos galimybes. Dėl ryškiai mėlynos fono spalvos šie atspaudai dažnai pavadinami mėlynaisiais. A. Atkins savo botaninius veikalus iliustravo makroskopinių dumblių ir sporinių induočių atspaudais. Ji pažinojo fotografijos pradininką Williamą Henry Fox Talbotą ir Johną Herschelį, kuris sukūrė cianotipijos techniką. Popierius (arba audinys) įjautrinamas amonio geležies citrato ir raudonosios kraujo druskos mišiniu (santykiu 1:1), sudėliojama kompozicija ir prispaudžiama stiklu, padedama saulėkaitoje arba apšviečiama UV lempa. Gautas atspaudas nuskalaujamas ir išdžiovinamas. Šis, bene paprasčiausias technologine prasme, procesas ypač tinkamas pradedantiesiems, nes rezultatas gaunamas greitai ir yra ilgai išliekantis, kokybiškas.

Šlapio kolodijaus technika – amžina fotografija

E. Petrauskienė tyrimo metu eksperimentuodama su šia technika fotografavo miežių (lot. Hordeum vulgare L.) mutantus, kurių kolekcija botanikos sode pradėta kaupti dar 7-ajame dešimtmetyje, tyrimų iniciatorius – prof. emeritas Vytautas Rančelis (1938–2021). VU augalų genetikų mokslinės grupės mutagenezės tyrimai yra itin vertingi ir sulaukia tarptautinės mokslinės bendruomenės dėmesio. Iš pirmo žvilgsnio neišvaizdžios miežių varpos su kūrinio stebėtoju žaidžia pastabumo žaidimą. Kaip dėl klaidų genetiniame kode keičiasi žiedyno požymiai? Jo forma, žiedų skaičius, akuotų ilgis? Šalia – karališko grožio lietuviškų veislių – Jūros perlas, Šventaragis, Progresas, Vytautas Didysis, Mopsas, Ritos brolis – vilkdalgių (Iris x germanica L.) portretai.

Šlapio kolodijaus procesas pradedamas nupoliruotą plokštelę padengiant fotografiniu kolodijumi (celiuliozės nitratu), tuomet plokštelė yra mirkoma sidabro nitrato tirpale, į kurį sureagavusios medžiagos tampa jautrios šviesai. Šlapia plokštelė dedama į fotoaparatą ir fotografuojama su gana ilga ekspozicija – 8–20 sekundžių ar net keleto minučių.

Šlapio kolodijaus procesu vaizdą galima kurti ant stiklinės plokštelės (gautas vaizdas – ambrotipas), metalinės plokštelės (ferotipas) arba akrilinės plokštelės. Šlapio kolodijaus procesu gautos nuotraukos neblunka, todėl neretai tai vadinama amžina fotografija. Sidabro atspaudų technika buvo gana dažnai naudojama botanikos mene. Tik nebūtinai fotografuojami žiedai. Čia galėtume paminėti Charlesą Jonesą (1866–1959) – profesionalų sodininką, dirbusį ne viename dvare Anglijoje. Jis sukūrė daržovių, vaisių ir žiedų sidabro atspaudų serijas. Jam, akivaizdu, svarbu buvo parodyti sodininkavimo rezultatus. Objektai nuotraukose buvo izoliuoti neutraliame fone, taip išryškinant jų morfologines savybes, o ne abstrakčią estetiką. Kolekcionierius Seanas Sextonas įsigijo apie 500 jo fotografijų senienų turguje 1981 m. ir, supratęs jų vertę, išgarsino C. Jonesą, 1998 m. išleido monografiją apie jo darbus.

Antotipija

Antotipijos procese gėlių žiedlapiai arba lapai sutrinami ir maišomi su distiliuotu vandeniu ar alkoholiu, perkošus gautas skystis kurį laiką savyje turi pigmentus. Jis užtepamas ant popieriaus, tada ant viršaus dedamas gėlės žiedas, prispaudžiamas stiklu ir eksponuojamas saulės šviesoje lauke. Laikui bėgant, neuždengtos popieriaus vietos pradeda blukti, o uždengtos išlaiko spalvą, nes saulės UV spindulių patekimas ant popieriaus tose vietose yra sumažėjęs.

Chlorofilo procesas

Chlorofilo procesas gali būti vadinamas organine antotipijos alternatyva, kai atspaudas gaunamas saulės šviesoje tiesiai ant augalo lapo. Chlorofilo procesas ir antotipija veikia dėl augalų audiniuose esančių šviesai jautrių pigmentų: lapuose – chlorofilo, žieduose ir vaisiuose – flavonoidų. Metų laikas ir šviesos intensyvumas nulemia šių pigmentų kiekio svyravimus. Praktiškai neįmanoma gauti tokio paties rezultato, jis nulemtas ne tik augalo pasirinkimo, bet ir saulės radiacijos kiekio – metų laiko, pigmentų kiekio lape. Kūrėjui reikia daug kantrybės ir ne vieno bandymo su skirtingų augalų lapais, apšvietimo trukme. D. Dagienės darbuose, kurie yra ir fotografijų ciklo „Augalų atmintis“ dalis, augalų lapai buvo naudojami kaip medžiaga, ant kurios perkeliamas atvaizdas. Iš įrėmintų lapų į mus žvelgia skaudžios Vilniaus praeities šešėliai, neišsipildę likimai ir svajonės. Tai – vaikystės atspindžiai, rasti Vilniaus geto teritorijoje po jo likvidavimo.

Chlorofilas yra ypatingas pigmentas. Jis padeda lapuose vykti gyvybiškai svarbiems fotosintezės procesams, kurių fizika labai domina mokslininkus. Ir čia, vėlgi, yra daugiau, nei galime matyti plika akimi. Chlorofilo atspaudų procese negatyvai gali visiškai išblukti per ilgai apšviečiant lapą. O tam, kad gautas atvaizdas ilgiau neišbluktų, rekomenduojama jį padengti dervos sluoksniu. Gyvame augale, kai saulės radiacija yra per intensyvi, chlorofilas padeda atsikratyti energijos pertekliaus fluorescuodamas. Fluorescencijos intensyvumas kinta, kaip ir saulės radiacijos intensyvumas. Dažniausiai fluorescencijos intensyvumas yra naudojamas augalo patiriamo streso lygiui įvertinti, tam naudojami chlorofilo fluorometrai, kurie nematomą augalų audinių švytėjimą paverčia suprantamu tyrėjui. Pastaruoju metu chlorofilo fluorescencija atveria naujus kelius augalų selekcijoje, įvertinant ir lyginant sukurtų veislių fotosintetinį aktyvumą ir bioproduktyvumą.

Chlorofilo procesas leidžia sukurti skirtingo masto darbus, nebūtina apsiriboti vienu lapu. Britų menininkai Heather Ackroyd ir Danas Harvey sukūrė metodą, kaip projektuoti vaizdą ant žolės, naudojant negatyvą ir projektoriaus lemputės skleidžiamą šviesą. Taip sukuriami monumentalūs didelio formato darbai, kuriems reikia erdvės ir specifinio pasirengimo.

Augalai patys yra menininkai. Jų augimas niekada nėra baigtinis. Jie nuolat kuria save, savo aplinką ir patys yra jos veikiami. Jie lipdo save gerdami iš žemės lietaus vandenį ir medžiagas, kurios kadaise buvo kitų organizmų struktūrinės dalys. Nežinome kaip, bet galbūt jų lapuose ir stiebuose galime pamatyti žmogaus gyvenimo liūdesio pėdsakus. Ir nepamatuojamą džiaugsmą. Fotografinis meninis tyrimas „Botanikos sodo studija ’21“ leido užfiksuoti šių įvykių nuojautą.

Vilniaus fotografijos meno centras „7:14“ – nepriklausoma fotografijos ir vizualinės kultūros tyrimų platforma, skirta apmąstyti vietos fotografiją ir vaizdinę kultūrą per meninius tyrimus, interviu ir kuratorinę veiklą. Vilniaus fotografijos meno centras „7:14“ siekia supažindinti su alternatyviais fotografijos procesais bei jų pritaikymu meninėje praktikoje.

Projektą „Botanikos sodo studija ’21“ remia Lietuvos kultūros taryba. Vilniaus fotografijos meno centras „7:14“, pristatęs šį projektą, pripažintas viena iš 7 geriausių „ArtVilnius’21“ galerijų.