Vila Manila ir dingęs Treigys

Manila. Pavadinimas suintrigavo. Artėjo ruduo. Vakarų danguje vėso ir vis ryškiau staipėsi žvaigždės. Baroti galerijoje taikiai sugyveno asociatyvusis konstruktyvizmas ir konkrečioji romantika. Apsilankiau nepaisydamas to, kad kūrybiniame Remigijaus Treigio ir Dano Aleksos kūrinių duete vargiai ar galėjai tikėtis vanilinio cukraus, kamerinio jaukumo ir holivudinės rudų akių šilumos. „Manila is calling my name“ – puikus bendradarbiavimo estetikos kūrinys, konceptualiausia kada nors apskritai Baroti galerijoje surengta paroda. Buvo įdomu patirti, kaip tradiciniu laikomas žanras (šiuo atveju Treigio fotografija) „mutuoja“ gerąja prasme į erdvinę / minties konstrukciją. Patirti, kaip galima sužaisti asociacijomis, kurias sukelia dabartinės aktualijos – t.y. tai, kas vyksta „už lango“, už žmogaus, už aplinkos kubo erdvės, kurią konstruoja algoritmas (Aleksos instaliacija).

Formaliai – tai labai skirtingi autoriai. Tačiau abiem svarbus laikas ir vieta. Abu šias dimensijas traktuoja gana abstrakčiai ir nesureikšmina detalių. Treigys gali nuosekliai dildinti laiką, pasirinktuose objektuose naudodamas tik fotografinę raišką, labai nuosekliai šlifuodamas vaizdinį. Aleksa – impulsyvesnis, atviresnis ieškojimams. Treigio fotografijų iš skirtingų miestų gatvių stebėsenos ciklų, susijusių su rezidenciniais meno projektais, iš karto nepastebėjau, nors tokių čia tikrai yra. Optiškai nustelbė Aleksos struktūros. Nors Klaipėdos publikai Aleksa mažiau žinomas, turbūt pamenate intriguojantį suolelį Mažvydo aikštėje, kur per Baroti galerijos projektą buvo įkurdintas kostiumuotas „bomžas“, sukišęs galvą į šiukšliadėžę (2010). Kaune, galerijoje „Post“ (2017), jis „Išpisa langus“ ir manipuliuodamas išdaužto lango vaizdu kaip reginiu praplečia verčių reikšmes tam, kas anksčiau priskirta išimtinai blogiui arba gėriui. Vėliau jis leidžia laiką laukdamas „Kanados vizos“ (galerija „Si:said“, 2019). Čia parodos akstinas buvo neįgyvendintos kelionės į Kanadą patirtis.

Ir šįkart Aleksa niekur nesiruošė vykti. Už ji viską jau planavo pats „viešbutis“, tiksliau, Booking.com algoritmas, kuris, autoriui surežisavus norą apsilankyti Maniloje, pateikė „tik jam“ viešbučio parengtus kelionės maršrutus Filipinų sostinėje. Taip menininkas nuo pat pradžių pateko į sandarias žaidimo taisykles. Lieka tik sekti specialiai paruoštus kelionių maršrutus Maniloje, arba dalyvauti nedalyvaujant. Kelionės naratyvą tenka sugalvoti pačiam.

Danas Aleksa labai įtaigiai papasakojo apie savo sukurtos Manilos labirintus, apie savo atrastą algoritmą, kuris pavirto 3D žemėlapiu, Manila (skamba kaip mistinė vieta, kurioje būtinai turi kažkas įvykti), todėl klausimas fotomenininkui – kur dingsta ir kaip atsiranda šiame labirinte Treigys ir jo kūrinys? Ši paroda – labirintas Treigiui, jo fotofiksacijos atminties archyve saugomas daugelį metų ir bet kada galintis būti ištrauktas į dienos šviesą. Tai įprasta autoriaus taktika. Kartais atrodo, kad objektas laukia menininko. O šioje parodoje autoriaus braižą pastebime tik papildomai apšvietę (galima ir mobiliuoju telefonu). Tuomet išryškėja fotografavimo garso takelis. Ar Treigys nereiškia tik laiko dimensijos „viešbutiniame labirinte“, kur laikas išnyksta, o lieka tik maršrutas? Paklausiu.

Remigijus Treigys: Treigys nedingo, tik laikinai perėjo į dvimatę erdvę. Galerijoje mes visi tarsi kino salėje, gali būti žiūrovas ir gali būti stebėtojas už ekrano arba gali būti priešais projektorių ir tapti parodos dalyviu, pagauti ant veido ar viso kūno mano fotografijų projekcijas. Tradicinis fotografinis vaizdas persikėlė į kitą medžiagą, ją apšvietus vaizdas tampa dvimatis ar trimatis, keičiasi mastelis, galima įeiti į pačios fotografijos vidų. Tačiau mane, manau, vis dar galima atpažinti.

Ignas Kazakevičius: Kaip jautiesi „Dano kambaryje“? Ar pavyksta atitrūkti nuo savęs kaip fotografo ir kaip menininko (beje, atsargiai vertinančio eksperimentą)? Ar gali pabūti tik paprastu žiūrovu, išjungti šviesą ir atrasti maršrutą pagal Danui pasiūlytą maršrutą Maniloje? 

R. T.: Emociškai jaučiuosi labai gerai, ir garsas, ir vaizdas mane veikia teigiamai. Išjungti šviesą tarsi eiliniame kambaryje reikštų uždaryti parodą. Šviesa šiuo atveju besąlygiškai būtina. Taškinė, koncentruota šviesa, kuri kaip tik atlieka tarpininko vaidmenį tarp manęs ir Dano, fragmentuoja arba keičia mastelį, bet kartu išsaugo mano autorinį autentiškumą.

Treigys pirmą kartą turi rinktis. Iki tol bendradarbiaujant su kitais menininkais, rengiant duetus kiekvieną kartą jo fotografijos patirdavo nedidelius žiūros pokyčius. Dažniausia „dialogo linija“, „pokalbio kampas“ atsirasdavo stilistiškai, kompoziciškai, vizualiai derinant savo ir kitų kūrybą su projektuose bendradarbiaujančiais autoriais. Prisiminkime bendrą projektą su tapytoja Agne Jonkute. Arba Treigio – Gintauto Trimako – Alvydo Lukio grupę (projektą „TTL požiūris“), kurios parodos prašosi būti pavadinamos kūrybinių sesijų partneryste. Šį kartą eksperimentas reikalauja daugiau nei pasiderinti.

R. T.: Turbūt pirmą kartą dalyvauju tokiame „hibride“. TTL atveju – iki atidarymo nežinodavome, ką eksponuosime susitikę, niekada iš anksto to neaptardavom. Tik suėję kartu ir išpakavę darbus pamatydavome, ką turime, tada prasidėdavo eksponavimo improvizacija esamoje erdvėje. Dar ankstesni „Doooooris“ laikotarpio kūriniai buvo žaidimas pačiu kūrybos procesu. Ant mano darbų jie nepaišydavo, neleisdavau arba neprašė. „Doooooris“ buvo pokštas ir kartu mano fotografijos kitame kontekste patikrinimas. Su Danu apie šią instaliaciją esame daug kalbėję, mąstę, kaip ji galėtų atrodyti. Pradžioje tebuvo Dano idėja ir pusę metų intensyviai galvojome, siūlėme vienas kitam daugybę galimų eksponavimo, pateikimo, kūrybinio santykio variantų, ir tai vyko beveik iki paskutinės akimirkos.

Pastaruoju metu Aleksa projektuose naudoja braižybos programų animaciją, kuria fiktyvius tikrovės karkasus. Parodoje Treigio nuotraukos apvelka tuos karkasus medžiaga, tarsi kompiuterio stumtelėta idėja pakyla nuo popieriaus lapo, projektas tampa vizualus. 

Danas Aleksa: Galvodamas apie parodos koncepciją pirmiausiai išsikėliau klausimą, koks emocinis ryšys mane sieja su galerija, su Klaipėda, uostu. Save suvokiau kaip stebėtoją, trumpam atvyksiantį iš kitur. Gal tada ir prisiminiau Treigio nuotraukas, pastatus be adresų. Remigijaus nuotraukų integravimas į parodą tapo raktu tolesnei eigai. Rengdamiesi parodai aptikome, kad labai panašiai patiriame aplinką. Remigijaus kūryboje adresai ir datos yra kažkur užstrigę laike ir erdvėje, o mano brėžiniuose gatvės ir pastatai galiausiai tampa linijomis, geometrinėmis figūromis beribėje virtualybėje. Manila buvo atsitiktinis pasirinkimas, tiesiog dūriau pirštu žemėlapyje į vietą, kuri nutolusi nuo mūsų tiek, kad jos realumas mums tampa nesuvokiamas. Viešbučio kambarys, jo paieška asocijuojasi su būdu išmesti inkarą toje geografinėje abstrakcijoje. Jei kalbėtume tik apie Remigijaus fotografijas, šios parodos kontekste man labai norėjosi jas pateikti taip, kad būtų sulaužytas stereotipinis „Treigiškas“ fotografijų suvokimas, norėjosi iš nuotraukų išrėminti esmę. Pas jį studijoje išbandėme negatyvų projektavimą ant sienos. Nuotraukose užfiksuoti pastatai, buities detalės tarytum atgijo, įgavo realius mastelius. Daugelis per atidarymą klausė, kur čia Treigys, tik po kurio laiko suvokdavo pakliuvę į jo fotografijose užfiksuotą realybę.

Tokia ši istorija apie kelionę laike. Apie laiką ir istorijas, kurios galėjo nutikti tik tą dieną ir tuo metu, kai nebuvo klaidingų nuorodų, idėjų ir nuomonių transliacijos vyko sklandžiai, o vertimo klaidų nebuvo.

Ciklas finansuojamas Klaipėdos miesto savivaldybės