7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kad būtų išsaugota

Pokalbis apie skaitmeninimo procesus su Nacionalinės bibliotekos generaliniu direktoriumi Renaldu Gudausku

Monika Krikštopaitytė
Nr. 27 (1348), 2020-07-10
Tarp disciplinų
Prof. dr. Renaldas Gudauskas. A. Repšio nuotr.
Prof. dr. Renaldas Gudauskas. A. Repšio nuotr.

Žodis „skaitmeninimas“ kiekvienai sričiai ir net organizacijai gali reikšti labai skirtingus dalykus. Pavyzdžiui, teatrui tai yra net nauja spektaklio statymo forma, kino ir teatro menų sąjunga, nes nepakanka užfiksuoti statišką vaizdą. Ką skaitmeninimas reiškia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kontekste?

Paprastai tariant, skaitmeninimas – tai procesas, kurio metu, naudojant techninę ir programinę įrangą, sukuriama fizinio, pavyzdžiui, popierinio ar garsinio, objekto skaitmeninė kopija ir jos metaduomenys. Skaitmeninimas Nacionalinei bibliotekai pirmiausia yra naujo santykio su vartotoju kūrimas, naujos galimybės ir naujos veiklos kryptys. Ką turiu omenyje? Sukurdami kultūros paveldo objekto skaitmeninį originalą mes ne tik nuskenuojame popierinį daiktą ir sukuriame jo metaduomenis, bet taip pat jį paženkliname viena iš skaitmeninio turinio ženklinimo licencijų, kad vartotojas aiškiai žinotų, ką su kiekvienu konkrečiu objektu galima daryti. Tikiu, jog šis žinojimas atriša rankas plačiam ir įvairiapusiam kultūros paveldo objektų naudojimui: nuo skaitymo iki mokymo, nuo atviruko iki kompiuterinio žaidimo kūrimo. Kuo daugiau skirtingo skaitmeninio turinio pasiekia visuomenę, tuo labiau jis gali padėti išlaisvinti vaizduotę.

 

Kokie prioritetai ir artimiausi planai šioje plotmėje?

Nuo 2018 m. birželio 18 d. Lietuvos nacionalinė biblioteka kartu su partneriais – 24 atminties, kultūros ir švietimo įstaigomis – įgyvendina projektą „Visuomenės poreikius atitinkančios virtualios kultūrinės erdvės vystymas“ (jo trukmė 36 mėn.), kurio tikslas yra vartų į skaitmeninį kultūros paveldą plėtra. Projekto metu suplanuota: modernizuoti Virtualią elektroninio paveldo informacinę sistemą (toliau – VEPIS), sukurti naujas paslaugas vartotojams, kurios užtikrintų interaktyvesnį informacijos apie kultūros turinį pateikimą, lengvesnę paiešką, parengti naują skaitmeninį turinį ir jį aktualizuoti, didinant jo sklaidą, kokybę, taip pat plėsti skaitmenintų kultūros paveldo objektų fondą.  

 

Esate minėjęs skaitmeninį kompleksiškumą, kitaip tariant, leidinių pavertimas elektroniniu dokumentu yra tik vienas etapas, o daug sudėtingesnis ir kur kas daugiau intelektinių išteklių reikalauja kitas darbas – paversti viską veikiančia, susieta ir filtruojama sistema. Kokia padėtis bibliotekoje šiuo požiūriu?

 

Lietuvos skaitmeninėje darbotvarkėje pažymima, kad Lietuvoje per mažai dėmesio skiriama skaitmeninio kultūros paveldo objektų naudojimui. Tai aktualu ir VEPIS saugomo bei per portalą www.epaveldas.lt prieinamo skaitmeninto kultūrinio paveldo atveju. Pagrindinė problema – nepakankamas VEPIS ir portalo www.epaveldas.lt išnaudojimas skaitmeninto kultūrinio paveldo sklaidai.

 

Šią problemą ir jai įtakos turinčius veiksnius galima išskirti į kelias kategorijas. Pirmiausia tai VEPIS infrastruktūros problemos, trukdančios konsoliduotai teikti skaitmeninimo paslaugas, taip pat skaitmeninių kultūrinio paveldo turiniu grįstų el. paslaugų trūkumas, ribotas kultūrinio paveldo turinio prieinamumas, ribotos suskaitmeninto turinio panaudojimo švietimo ir pan. tikslams galimybės. Visa tai jau yra sprendžiama projekte „Visuomenės poreikius atitinkančios virtualios kultūrinės erdvės vystymas“.

 

Kaip leidinių virsmas elektroniniais veikia autorių teisių klausimus? Ar kyla kokių naujų dilemų ir kaip jas sprendžiate?

Autorių teisių apsaugą Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, kurio nuostatos yra suderintos su Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos, Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos autorių teisių sutartimi bei Europos Sąjungos teisės aktais. Atsižvelgiant į tai, skaitmeninamas ir publikuojamas yra tik tas dokumentinis paveldas, kuriam nebegalioja autorių teisės, arba yra pasirašomos autorinės licencinės sutartys su autoriais ar autorių teisių paveldėtojais.

 

Siekiant užtikrinti deramą autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugą Europos Sąjungoje, direktyvoje numatytas kruopščios paieškos metodas ir jos rezultatų registravimas bendroje viešai prieinamoje duomenų bazėje, kurioje visuomenė gali susipažinti su informacija apie nenustatytų teisių turėtojų kūrinius, saugomus Europos Sąjungos valstybių viešųjų bibliotekų, švietimo įstaigų ar muziejų kolekcijose, taip pat archyvuose, kino arba garso paveldo institucijose ir viešosiose transliuojančiose organizacijose. Nacionalinė biblioteka yra atsakinga už nenustatytų teisių turėtojų paieškos rezultatų surinkimą ir registravimą bendroje viešai prieinamoje Europos Komisijos Vidaus rinkos derinimo duomenų bazėje.

 

Pasikeitus skaitymo, o kartais labiau informacijos vartojimo kultūrai atrodo, kad mokymai skaitytojams reikalingesni nei bet kada. Gal esate jų numatę?

Nacionalinė biblioteka savo skaitytojams ir lankytojams siūlo visą puokštę mokymų – kaip naudotis suskaitmenintu kultūros paveldo portalu www.epaveldas.lt, interaktyvia biblioteka www.ibiblioteka.lt, kaip ieškoti informacijos duomenų bazėse. Į šiuos ir daugelį kitų mokymų gali užsiregistruoti visi norintys, jie yra nemokami ir kiekvienas lankytojas juose yra laukiamas. Taip pat visada galima kreiptis pagalbos į bibliotekos darbuotojus. Mes daug dėmesio skiriame skaitytojų poreikiams, todėl juos įvertinę nuolatos organizuojame mokymus.

 

Ar į jūsų skaitmeninimo padalinį, kaip kad į garsųjį restauravimo, gali kreiptis interesantai iš išorės? Pavyzdžiui, jei norėtume suskaitmeninti ikiinternetinio laikotarpio laikraštį?

Nacionalinė biblioteka yra sukaupusį visą Lietuvoje leistos spaudos archyvą, kurio dokumentus, tarp jų ir laikraščius, skaitmeniname. Būtina pažymėti, kad esame Skaitmeninimo kompetencijų centras ir kuruojame dokumentų skaitmeninimo procesus visame bibliotekų sektoriuje. Visose apskričių bibliotekose yra skaitmeninimo centrai, kurie vykdo ar koordinuoja savo regiono dokumentinio ir kraštotyrinio paveldo skaitmeninimą. Tad nusprendę išsaugotą laikraštį skaitmeninti, būtinai patyrinėkite www.epaveldas.lt kolekcijas, ten greičiausiai jis jau yra. Jei nėra, tai greitai bus. Kitokių asmeninių užsakymų skaitmeninti dokumentus Nacionalinės bibliotekos skaitmeninimo skyrius nepriima, tačiau bibliotekoje yra galimybės dokumentus kopijuoti ir skaitmeninti. Ir tai yra kita paslauga. Beje, Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyrius taip pat tokių paslaugų neteikia.

 

Hipotetiškai įsivaizduokime, kad jau viską suskaitmeninome, ar dėl to nekyla grėsmė fiziniams leidiniams? O labiau realistiškai galvojant, ar remiantis korektiškais oficialiais kriterijais tai nereikš, kad bent jau dalį leidinių galima perduoti arba sunaikinti? Kaip manote, ar fizinis kontaktas svarbus?

Dokumentų nurašymas – natūrali bibliotekos darbo proceso dalis, kuri vyksta dar nuo tų laikų, kai apie skaitmeninimą nebuvo kalbama. Visgi reikėtų atkreipti dėmesį, kad fiziniams leidiniams didesnė grėsmė kyla jų neskaitmeninant. Popierius dyla, plyšta, ypač kai juo naudojasi nemaži srautai žmonių. Jei pamenate, panaši situacija buvo vos pasirodžius pirmosioms elektroninėms knygoms, užvirė diskusija, ar jos neišstums tradicinių knygų. Metai ėjo, elektroninių knygų daugėjo, tačiau popierinės išliko lygiai tokios pat populiarios. Panaši situacija ir su skaitmeniniais objektais. Be to, visi popierinių bei garsinių objektų pavyzdžiai yra saugomi Nacionaliniame publikuotų dokumentų archyviniame fonde. Lietuva yra palyginti maža šalis, leidybos skaičiai nėra tokie dideli, tad valstybė geba pasirūpinti tinkama šio fondo saugojimo infrastruktūra ir kol kas užtikrina ilgalaikį popierinių, audiovizualinių dokumentų išsaugojimą. Tačiau vis didėjanti problema yra elektroniniai dokumentai ir elektroninė informacija. Dėl įstatyminės bazės nepakankamumo leidėjai nėra įpareigoti pristatyti tokių leidinių privalomojo egzemplioriaus. Elektroninės knygos, kompiuteriniai žaidimai, garsinės knygos, išleistos Lietuvoje, ir visa tai, kas yra dabar publikuojama lietuviškuose portaluose, nėra niekur fiksuojama ir saugoma, todėl jau dabar turime didžiulius praradimus. Nacionalinė biblioteka deda visas pastangas, kad įstatyminiai dokumentai būtų papildyti, bet vienų mūsų pastangų neužtenka. Norėtųsi ir didesnės leidėjų paramos, o pirmiausia supratimo, kad tai, kas yra ir bus išleidžiama Lietuvoje, privalo būti išsaugota kaip šalies kultūros, intelektinio, dokumentinio paveldo dalis.

 

Kalbant apie fizinį kontaktą, skaitytojui svarbiausia informacija, o kokią formą jis renkasi, skaitmeninę ar popierinę, yra labai individualu. Kita vertus, įvertinus popieriaus, kaip medžiagos, gyvavimo laikotarpį, vertėtų apeliuoti į skaitytojų sąmoningumą ir skatinti pirmenybę teikti skaitmeninei versijai, jei popierinis variantas „yra daug išgyvenęs“.

 

Ačiū už pokalbį.

 

Kalbino Monika Krikštopaitytė

Prof. dr. Renaldas Gudauskas. A. Repšio nuotr.
Prof. dr. Renaldas Gudauskas. A. Repšio nuotr.
Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos centrinė erdvė. V. Juozaičio nuotr.
Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos centrinė erdvė. V. Juozaičio nuotr.