7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Laimė, vienaragiai vis dar egzistuoja (II dalis)

Meno knygų apžvalga

Apžvelgiamų knygų viršeliai
Apžvelgiamų knygų viršeliai

Atskirai norisi patyrinėti parodų katalogus ir parodų knygas bei spektrą tarp jų. Brandžiose Europos šalyse su sena elitinio meno tradicija parodų katalogai dažnai primena knygas, nes dirbama siekiant gylio, vengiama nepritekliaus provokuojamos kiekybės. Manoma, kad parodų katalogai turėtų būti ne mažiau rimti tyrimai, išsamiai pristatantys ir savo objektą, ir parodos idėją, ir net kontekstą, plačiau arba prasmingai papildantys ekspoziciją. O, ko gero, svarbiausia – katalogai turi tapti laiko kapsule kūriniams, ekspozicijai ir svarbiausioms jos idėjoms, kai šių nebelieka. Tokių parodų knygų Lietuvoje dažniau pasitaiko solidžiose institucijose, kur ir parodos veikia ilgiau, ir užmojai ambicingesni. Lekiančiame galerijų gyvenime puikus albumas retai pasitaiko, bet būna išimčių.

 

„Petras Repšys. Piešiniai“, sud. Kristina Kleponytė-Šemeškienė, Jurga Minčinauskienė, dizaineris Gedas Čiuželis. Vilniaus grafikos meno centras

Tai labai profesionaliai parengtas dvikalbis (ir anglų kalba) Petro Repšio piešinių nuo pačių ankstyviausių, įtraukiant svarbiausius etapus ir projektus, parodos katalogas, kuris veidrodiniu būdu atspindi parodos kūną ir tekstus. Tai klasikinis parodos dokumentas. Gedo Čiuželio nepriekaištingai sutvarkytas knygos vidus, rastas patrauklus link kvadrato artėjantis formatas, viršeliui parinktas piešinys tušinuku, o tai suteikia lengvumo. Justi Repšio kūrybinis gaivalas, jaunatviška energija; spalvos mėlynumas atpažįstamas kone fiziškai, nes susijęs su rašymo patirtimi – tai mums žada tekstą. Ne tik žada, gerus tekstus randame viduje, per juos piešinių ir eskizų pluoštai (per kuriuos Repšys vaikščiojo, o Gudaitis liepė saugot – skaičiau knygoje apie Gudaitį) virto grupėmis, etapais, pasakojimais. Katalogas-knyga žavi ne ypatingu naujumu, o tobulu atlikimu.

 

Gintautas Trimakas, „Išėjimai / Exits, fotoalbumas“, sud. Ugnė Marija Makauskaitė, dizaineris Gedas Čiuželis. Šiuolaikinio meno asociacija

Tai vienos nuotraukų serijos albumas su išsamesniu analitiniu tekstu ir pokalbiu su autoriumi knygos gale. Atrodytų, viskas čia aišku, paprasta, gal net nieko ypatingo. Bet daugybė subtilybių ir niuansų daro šį albumą ypatingą. Pradedant atspalviais. Sidabro mėlyna suskamba su vieninteliu (vandenyno gelmės mėlynumo) spalvotu puslapiu, perkelia į nuotaiką ir spalvinę gamą, būdingą pajūriui. O tada mes perduodami nespalvotiems, bet tarsi žalsvai rusvo tono turintiems Juodkrantės išėjimams prie jūros. Ar kas dar nežinojo, kad Trimakas yra spalvų, atspalvių ir jų pavadinimų maniakas?

Dvinariai vaizdai – jūros vaizdas ir laiptų, kuriais ateita, vaizdas – veikia tarsi geba pasukti galvą, o tai suteikia jausmą, kad gali aprėpti daugiau, bet tas daugiau tampa kukliai menkas leidžiant mintims aprėpti aplinkos kismą ir net prie jūros puikiai jaučiamą laiko struktūrą. „Northern Gallery Robinson“ direktoriaus Alistairo Robinsono tekste Trimako „Išėjimų“ ciklas peržvelgtas, regis, visais įmanomais aspektais: kaip filosofinės erdvės, fotografijos be įvykių, fotografijos kaip įvykio savaime, romantinio konceptualizmo, laiko įspaudų, laiko ir tylos sampratų ir t.t. Nacionalinės dailės galerijos vadovė, menotyrininkė Lolita Jablonskienė apklausdama menininką atliko kitą skaitytojui svarbų vaidmenį, platesniais klausimais suteikė konteksto: užsiminė apie ankstesnius darbus, serijas. Trimako atsakymai rodo, kad menininkas nori galvoti ir nupasakoti apie save kaip apie labai vientisą reiškinį, kurio „fotografijų istorija yra tam tikra sukibusi grandinė“. Man patinka Trimako istorijos ir jų jungties taškai, bet patinka ir kadro rėmai atspaustose nuotraukose, ir atsitiktinumai, kuriais pats autorius džiaugiasi. Pokalbis labai vertingas dar ir tuo, kad galima sužinoti svarbių detalių, rasti atsakymų į įsisenėjusius klausimus, pavyzdžiui, kodėl jis rodo rėmelius, nes tai garantas, kad buvo panaudotas visas kadras, o ne kokia nors jo dalis. Ir tai iš esmės reiškia, kad viskas buvo numatyta, išjausta, laiku paspausta, – meistrystė.

 

„Gyvūnas – žmogus – robotas“, parodos katalogas, sud. Erika Grigoravičienė, Ugnė Paberžytė, dizainerės KlimaiteKlimaite. MO muziejus

Šis leidinys yra labiau klasikinis katalogas, atkartojantis parodos skirsnius, tačiau jis papildytas įvairių sričių autorių tekstais (savo temomis rašo Agnė Narušytė, Eglė Rindzevičiūtė, Audronė Žukauskaitė, Lukas Brašiškis, Rūta Sargautytė, Ursula Damm, Jonas Kubilius), kurie gyvūno ir žmogaus, žmogaus ir dirbtinio intelekto santykius papildo aspektais, tiesiogiai gal ir nesusijusiais su parodos vaizdais. Vaizdotyra susidomėjusios menotyrininkės Erikos Grigoravičienės sumanyta parodos struktūra remiasi motyvo atsikartojimu, plėtote bei telkinio galimybe, vaizdai provokuoja temas, todėl ir knygos struktūra tapo artima minčių žemėlapiui ar idėjų medžiui. Kitaip tariant, klasikinę knygos struktūrą perdengia nukrypimai-išplėtimai. Dizaineres Klimaites galima buvo iškart pažinti iš leidinio viršelio – joms būdinga iš šrifto / teksto kurti vaizdą, mėgautis raidžių kuriamomis struktūromis. Šį kartą raidės virto ažūriniu ornamentu ir langu į kūrinio reprodukciją. Viršelis labai šiuolaikiškas, ryškus, traukiantis keliais gyliais ir labai daug žadantis, tačiau rasčiau ką prikišti vidiniams puslapiams – jie atrodo kaip iš kitos knygos, kalbant apie santykį su viršeliu ir skirtingų skyrių apipavidalinimą.

 

„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“, parodos katalogas, sud. Danguolė Butkienė, Vaidas Jauniškis, Miglė Survilaitė, dizaineris Liudas Parulski., MO muziejus

Šio katalogo pirmas tiražas buvo kaipmat išpirktas, žmonės tarė savo žodį. Žmonės apskritai labai susijaudino pamatę tai, ką gali atpažinti kaip savo gyvenimo dalį. Tai psichologiškai paaiškinama. Sužibo viltis, kad Gariūnų tema atves visą naują sluoksnį meno žiūrovų. Betgi tuomet turguje dirbo medikai, fizikai, chemikai, kibernetikai (ir daug kitų aukštųjų mokslų atstovų), jie gali ne ateiti, o tik sugrįžti. Be abejo, žiūrovai šiek tiek susivaidijo dėl to, kokie tie atsiminimai turėtų būti (kurgi ta svaigi laisvė, vien Gariūnai), kur akcentai (serialas „Giminės“ ir Lynchas, vajė), ko nėra (meno irgi buvo!! https://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2019-12-20/Meno-irgi-buvo), ko negalima (kas čia per žmonių rūšys?). Menininkui pakliūti į MO tapo nebe taip solidu, juk ten rodo net džinsus ir beretes, tai nebe išrinktųjų Olimpas.

„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ atveju yra labiau knyga nei katalogas, nes ji neatkartoja parodos, o pildo atsiminimus kitų autorių tekstais, mėgina pabrėžti kuratorių sumanytus akcentus – pavyzdžiui, klastotės svarbą 10-ajame dešimtmetyje išreiškia leidinio nugarėlėje suklastoti pagyrimai, kurie atrodo „kaip užsienietiški“. Mane, kaip ir Pukytę, trikdo, kad į meno pokyčius pažiūrėta pro pirštus, nes jie buvo ryškūs, esminiai ir kupini velniškai gerų istorijų, ir jos tikrai nėra visos surašytos į „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijas“, du tomus (sud. Vytautas Michelkevičius, Kęstutis Šapoka. LTMKS, 2011, 2015), jie toliau pūva garažuose ir laukia neapsikentusiųjų iniciatyvų. Knygoje atsirado vietos ir menotyrininkams, todėl dailės gedėtojų liūdesys kiek apmalšintas. Šitas leidinys – labiau kaip atsiminimų ir minčių sprogimas, dėmesys metamas tai ten, tai kitur, vyrauja emocijos, jos ir kurstomos. Tai anaiptol ne tyrimas, ne apibendrinimas, o tarsi didžiulės grupinės terapijos seansas, kuris, tikiuosi, primins visiems dabartinių rūšių aukštuomenės naujadarams, kad šaknys buvo jei ne bendros, tai labai arti viena kitos.

 

Karolina Jakaitė, „Šaltojo karo kapsulė. Lietuvių dizainas Londone 1968“, dizaineriai Laura Grigaliūnaitė ir Julijus Balčikonis. Leidykla „Lapas“

Ši knyga taip pat Kultūros ministerijos apdovanota, dizainas išskirtas „už skirtingų objektų visumos suvaldymą“. Knygos turinys irgi susijęs su Nacionalinėje dailės galerijoje vykusia paroda „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ (kuravo Jakaitė, Balčikonis), o visa tai – su kantriai keletą metų brandinta menotyros moksline disertacija, temos tyrimas truko 10 metų. Vartant šią knygą mane keri keli dalykai. Pirmiausia, tai šiais laikais retas gylis. Antra, bet ne mažiau svaigu – kad atsiranda nepriklausoma leidykla, kuri užsiima aukšto intelektinio lygio leidyba. Galima pradėti tikėti vienaragių egzistavimu. Kai mokslines disertacijas ir monografijas patraukliomis knygomis verčia tam skirtos institucijos, tai yra viena, tačiau kai šia nišine, galimai ne itin pelninga veikla užsiima nieko neįpareigojama leidykla, tai jau visuomenės brandos požymis. Su tuo sveikinu ir leidyklą, ir visuomenę, ir puikius autorius.

Kitas dalykas, kuris keri, yra Karolinos Jakaitės geba per praktiškai vieną ir gana siaurą įvykį atskleisti visą klodą. Knygos objektas yra Londone 1968 m. vykusi Sovietų Sąjungos pramonės ir prekybos paroda, kurioje „šalia pagrindinės, Šaltojo karo varžybų nuotaiką atspindinčios, kosmoso temos tais metais dėmesys buvo sutelktas į Pabaltijo respublikų pristatymą“. Pirma reakcija – „nieko apie tai neišmanau, tai su manim nesusiję, ko gero, nuobodu“. Jakaitė įtraukiančiais sakiniais tokią nuostatą be gailesčio nužudo dar įžangoje. Skaitytojas tampa tyrinėtojos partneriu, jam patikimos detalės, kurios ilgainiui susijungia į išvadas. Procesas patiriamas kaip šnipų detektyvas, kai per daiktus, pasakymus, iškarpas, kūrėjų portretus prieini ten, kur matosi didesnis Šaltojo karo vaizdas, valstybinės vizijos ir kūrėjo galimybės. Tai nėra specialisto knyga specialistui. Tai puikaus dizaino pasakojimas apie laiką, žmones, skirtingas aplinkybes, įvykius ir netikėtas sąsajas.

Keri padėkų skyrelis, išvardintų žmonių kiekis rodo ne tik darbo apimtį, bet ir autorės visapusišką dėmesingumą. Autorė keliskart akcentuoja empatijos svarbą siekiant suprasti dizaino istoriją, žmonių sprendimus, kalba apie gebą įsijausti. Be to, kad mums papasakojama beveik nežinoma konkreti (eksportinė) istorija, knyga yra ir apie Istoriją konceptualiuoju aspektu, apie pasakojimus, kurie mus lemia. Papasakojamos paviljono rengimo, eksponavimo detalės, pateikti atsiliepimai, Tado Baginsko nuotraukos ir įspūdžiai iš Londono, sugrįžimo nuotaikos. Tai atskira visata, kuri byloja apie fantastišką įsijautimą. Man knyga atrodo stulbinanti. Gal pagrindinio teksto šriftas galėtų būti vos vos didesnis.

 

Rasa Antanavičiūtė, „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“, monografija, dizainerės Jonė Miškinytė, Laura Varžgalytė. Leidykla „Lapas“

Leidykla „Lapas“ pernai išleido knygą, kurią reikėtų dovanoti kiekvienam Kauno merui ir jo komandai, kad gerai suprastų, iš ko padarytas Kaunas (sud. Marija Drėmaitė, „Optimizmo architektūra, Kauno fenomenas 1918–1940“), o šiemet pasirodė Rasos Antanavičiūtės monografija, kuri turėtų būti privaloma Vilniaus savivaldybės darbuotojams. Pirmoje minėtoje knygoje Kauno architektūra kelia pasididžiavimą, rodo staigų valstybei reikalingiausių pastatų atsiradimą, modernaus miesto gimimą, o Antanavičiūtės knygoje tiek džiugesio nerasime – Vilnius nuolat buvo varginamas įvairių režimų noro pažymėti teritoriją. Tiesa, dėl abiejų miestų šiomis dienomis vienodai liūdna, nes paveldosaugos, viešojo intereso, estetines, gamtosaugines ir bendruomenių vertybes buldozeriu šluoja medžių pjovėjų-sodintojų ir trinkelių klojikų poreikiai, kartais leidžiama šiek tiek pasireikšti ir ideologinėms aspiracijoms ką nors įamžinti, bet tik tuomet, jei projektą apjuosia trinkelių aikštė su „kvadratiniais“ sodinukais. Antanavičiūtės knyga leidžia pajusti, kad valdžių pageidavimų, propagandinių programų vietą uždominavo verslo interesai. Nepaisant to, autorės disertacija ir kaip jos rezultatas paroda („Paminklai, kurių nėra. Pasivaikščiojimas po Vilnių“, NDG, 2011) bei ši monografija prieina išvadą, kad paminklų gyvenimas Vilniuje ne ilgesnis nei žmogaus.

Kita iš viltingų išvadų sako, kad „kuo svarbesnis įamžinamasis objektas, kuo laisvesnė santvarka, kuo atkakliau bandoma rasti visiems balso teisę (...), tuo sunkiau įgyvendinti įamžinimo sumanymus“. Tuomet reikėtų manyti, kad ilgalaikis Lukiškių aikštės projekto strigimas savotiškai reiškia valstybės ir visuomenės demokratiškėjimą, tačiau ką apie tuos pačius veikėjus sako ūkiškas daugelio miesto centrinių ir necentrinių aikščių skubus „patvarkymas“ trinkeliniu stiliumi?

Knyga nepaprastai įdomi pasakojimais, kurių kitaip ir nesužinotume (pvz., kaip poetui Adomui Mickevičiui skirtą laikiną skulptūrą nusinešė ledonešis), ir vaizdine medžiaga, kurią sudaro Vilnių mylėjusių fotografijos klasikų nuotraukos, miesto planai, konkursų eskizai, proginės nuotraukos, atvirukai ir kt. Miestas atsiveria kaip pulsuojanti, kintanti erdvė, kaip politinių žaidimų arena. Keista stebėti vietas, kurias tarsi žinai, bet supranti, kad pusė vaizdo atstovauja visai kitam ideologiniam kontekstui, kurio jau nebėra. Visiškai logiška, kad knyga sulaukė Vilniaus klubo premijos.

Aptariant knygą kaip objektą, pažymėtina daug privalumų: patogiai ir išvaizdžiai sutvarkytas tekstas bei vaizdinė medžiaga, išradingas, iškalbingas ir turiniui adekvatus viršelis, skirtukas su skulptūros figūros fragmentu, kuris byloja net priešiškų režimų memorialinių skulptūrų supanašėjimą nepriklausomai nuo laiko (pelnytas akmuo dabarties paminklų statytojams). Nelemtingus trūkumus paminėčiau du. Atrodo, nėra iki galo aišku, ar knyga turėjo tapti patrauklesne plačiam skaitytojų ratui disertacijos versija, ar likti moksliniu įrankiu. Kitas atsiliepimas dizainerėms: tekstas ant gana tamsios pilkos – kančia akims, gerai, kad jo ten ne per daugiausia. Nepaisant nieko, džiūgauju dėl reikšmingų kolegės praėjusių metų pasiekimų (Lietuvos paviljono, laimėjusio „Aukso liūtą“ Venecijos meno bienalėje komisarė, Vyriausybinės premijos laureatė, nauja Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja, asmuo, reikšmingai prisidėjęs prie Vilniaus miesto muziejaus kūrimo), žaviuosi jos įžvalga ir gebėjimu dirbti aktualiai dar nuo 2010-ųjų. Kitaip tariant, knyga be galo aktuali ir dėl destruktyviai aktualaus objekto, ir dėl pelnytos sėkmės

Apžvelgiamų knygų viršeliai
Apžvelgiamų knygų viršeliai
„Petras Repšys. Piešiniai“, sud. Kristina Kleponytė-Šemeškienė, Jurga Minčinauskienė, dizaineris Gedas Čiuželis. Vilniaus grafikos meno centras
„Petras Repšys. Piešiniai“, sud. Kristina Kleponytė-Šemeškienė, Jurga Minčinauskienė, dizaineris Gedas Čiuželis. Vilniaus grafikos meno centras
Gintautas Trimakas, „Išėjimai / Exits, fotoalbumas“, sud. Ugnė Marija Makauskaitė, dizaineris Gedas Čiuželis. Šiuolaikinio meno asociacija
Gintautas Trimakas, „Išėjimai / Exits, fotoalbumas“, sud. Ugnė Marija Makauskaitė, dizaineris Gedas Čiuželis. Šiuolaikinio meno asociacija
„Gyvūnas – žmogus – robotas“, parodos katalogas, sud. Erika Grigoravičienė, Ugnė Paberžytė, dizainerės KlimaiteKlimaite. MO muziejus
„Gyvūnas – žmogus – robotas“, parodos katalogas, sud. Erika Grigoravičienė, Ugnė Paberžytė, dizainerės KlimaiteKlimaite. MO muziejus
„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“, parodos katalogas, sud. Danguolė Butkienė, Vaidas Jauniškis, Miglė Survilaitė, dizaineris Liudas Parulski., MO muziejus
„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“, parodos katalogas, sud. Danguolė Butkienė, Vaidas Jauniškis, Miglė Survilaitė, dizaineris Liudas Parulski., MO muziejus
Karolina Jakaitė, „Šaltojo karo kapsulė. Lietuvių dizainas Londone 1968“, dizaineriai Laura Grigaliūnaitė ir Julijus Balčikonis. Leidykla „Lapas“
Karolina Jakaitė, „Šaltojo karo kapsulė. Lietuvių dizainas Londone 1968“, dizaineriai Laura Grigaliūnaitė ir Julijus Balčikonis. Leidykla „Lapas“
Rasa Antanavičiūtė, „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“, monografija, dizainerės Jonė Miškinytė, Laura Varžgalytė. Leidykla „Lapas“
Rasa Antanavičiūtė, „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“, monografija, dizainerės Jonė Miškinytė, Laura Varžgalytė. Leidykla „Lapas“