Viešoji sfera intelektualui svarbi

Gegužę ispanų dienraštis „El Pais“ išspausdino pokalbį su vokiečių filosofu ir sociologu Jürgenu Habermasu. Jis gimė 1929 m. birželio 18 dieną. Habermasas – garsiosios Frankfurto mokyklos atstovas, Theodoro Adorno mokinys ir asistentas. Vienas svarbiausių šiuolaikinių mąstytojų, filosofas pasisako visais pagrindiniais socialinių ir politinių mokslų klausimais, daug dėmesio skiria komunikacijos teorijai ir analizuoja kliūtis, trukdančias susikalbėti. Pateikiame Borjos Hermoso pokalbio, kuris vyko Starnberge, netoli Miuncheno, fragmentus.

 

Daug kalbama apie intelektualų angažuotumo atoslūgį. Bet ar ši tema žinoma už jų sluoksnio ribų?

Paremta prancūzišku modeliu – nuo Zola iki Sartre’o ir Bourdieu, jie visada buvo įsitikinę, kad viešoji sfera intelektualui nepaprastai svarbi ir lemiama. Dabar trapi jos struktūra vis greičiau yra. Nostalgiškas klausimas „Kur dingo visi intelektualai?“ prarado prasmę. Sunku kalbėti apie intelektualus, jei stinga skaitytojų, kuriems jie galėtų perduoti savo idėjas.

 

Ar internetas atskiedė viešąją sferą, kurią rėmė stiprios tradicinės medijos, ir ar tai kažkaip paveikė filosofų ir mąstytojų reakciją?

Taip. Nuo Heine’s laikų, kartu su stiprėjančia klasikinės konfigūracijos liberaliąja viešąja sfera, intelektualo statusas išaugo. Tačiau šis statusas gali išsilaikyti tik tam tikrose sunkiai pasiekiamose socialinėse kultūrinėse sąlygose – jis priklausomas nuo budrios žurnalistikos egzistavimo, nuomonę formuojančių laikraščių bei medijų, kurios sugeba nukreipti visuomenės susidomėjimą į svarbias temas, formuojančias politines pažiūras. Taip pat ir nuo to, ar egzistuoja skaitanti, politika besidominti populiacija, kuri yra išsilavinusi, įpratusi prie nuomonių susidūrimo ir linkusi skirti laiko nepriklausomos, geros spaudos skaitymui. Šiais laikais vis sunkiau rasti tokio pobūdžio infrastruktūrą, nors, kiek žinau, ji vis dar egzistuoja Ispanijoje, Prancūzijoje ar Vokietijoje. Tačiau net ir ten interneto poveikis pakeitė tradicinių informacijos priemonių vaidmenį, ypač jų poveikį jaunesnei kartai. Tačiau dar prieš tai, kol sustiprėjo skaldančios naujųjų medijų tendencijos, viešosios sferos dezintegracija jau vyko – ją pradėjo žiūrovų ir skaitytojų dėmesio komercializavimo procesas. Pavyzdys – JAV ir privatūs televizijos kanalai. Dabar naujosios informacijos priemonės naudojasi daug piktybiškesniu komercializavimo modeliu – tiesioginis tikslas yra ne vartotojo dėmesys, o ekonomiškas jo asmeninio profilio panaudojimas. Jos savinasi klientų asmeninius duomenis be jų žinios, kad galėtų sėkmingai jais manipuliuoti. Atsitinka, kad taip vyksta turint klastingus politinius planus, kaip kad neseno FB skandalo atveju.

 

Ar, nepaisant akivaizdžių interneto privalumų, nemanote, kad jis veda prie antrinio analfabetizmo?

Turite omenyje nuožmias kontroversijas, gyvenimą informaciniuose burbuluose ir Donaldo Trumpo melagystes tviteryje? Sunku būtų net tvirtinti, kad tas žmogus yra žemiau savo šalies politinės kultūros lygio. Jis tą kultūrą naikina negrįžtamai. Nuo tos akimirkos, kai atsirado spausdintas žodis, kiekvieną žmogų pavertęs potencialiu skaitytoju, užtruko kelis amžius, kol žmonija įvaldė gebėjimą skaityti. Tačiau internetas mus paverčia potencialiais autoriais, nors tai trunka vos kelis dešimtmečius.

 

Gal bėgant laikui išmoksime valdyti socialinius tinklus civilizuotai. Internetas sukūrė milijonus naudingų nišų, kur vyksta pasikeitimas patikrinta informacija ir išmintingomis nuomonėmis – turiu galvoje ne tik mokslinius tinklalapius, kur internetu platinami akademiniai pasiekimai, bet ir, pavyzdžiui, forumus retomis ligomis sergantiems pacientams, kurie tokiu būdu gali bendrauti su panašioje situacijoje atsidūrusiais žmonėmis iš kito žemyno, dalytis patarimais ir patirtimi.

Be abejo, internetas atneša daug komunikacinės naudos. Esu per senas, kad įvertinčiau kultūrinį impulsą, kurį duoda naujosios medijos, bet mane erzina, kad dabar vykstanti medijų revoliucija yra pirmoji žmonijos istorijoje, daugiausia tarnaujanti ekonominiams, o ne kultūros tikslams.

 

Kokia ateitis laukia filosofijos dabartiniame pasaulyje, kur dominuoja technika?

Laikausi seno požiūrio, kad filosofija turi toliau bandyti atsakyti į Kanto klausimus: „Ką galiu pažinti?“, „Ką privalau pažinti?“, „Ko laukti?“, „Ką reiškia būti žmogumi?“, tačiau nesu įsitikinęs, ar tokia filosofija, kokią ją dabar suprantame, turi ateitį, nes ji pasuko visų kitų disciplinų takeliu link vis siauresnės specializacijos. Bet tai – akligatvis, nes filosofija privalo bandyti aiškinti didesnes visumas, prisidėti prie racionalaus būdo suprasti save ir pasaulį.

 

Iki šiol likote kairiųjų pažiūrų?

Per 65 darbo aukštosiose mokyklose ir viešojoje sferoje metus rūpinausi ir kovojau už kairiuosius postulatus. Jei ketvirtį amžiaus dirbau didesnės politinės Europos Sąjungos integracijos labui, dariau tai įsitikinęs, kad tik ši visą žemyną apimanti organizacija yra pajėgi suvaldyti laukinį kapitalizmą. Niekad nesilioviau jo kritikavęs, bet taip pat visada suvokiau, kad banalios diagnozės neužtenka. Nesu iš tų intelektualų, kurie šaudo nesitaikydami.

 

1986 metais pasiūlėte vieną politinę koncepciją – konstitucinį patriotizmą. Dabar tai skamba beveik kaip vaistas nuo visų kitų tariamų patriotizmų, tokių, kurie su himnais ir vėliavomis. Ko gero, Jūsų pasiūlytasis variantas yra daug sunkesnis?

1984-aisiais buvau paprašytas pasakyti kalbą Ispanijos kongreso deputatams. Paskui ėjome pavakarieniauti į vieną seną, garsų restoraną. Jei gerai prisimenu, jis buvo iš kairės einant nuo Kongreso iki Madrido aikštės Puerta del Sol. Gyvai diskutuojant su gerbiamais šeimininkais, iš kurių dauguma priklausė socialdemokratų partijai ir dalyvavo kuriant naują ispanų konstituciją, man ir mano žmonai buvo pasakyta, kad būtent toje vietoje prasidėjo sąmokslas, turėjęs tikslą paskelbti Pirmąją Ispanijos respubliką 1873 metais. Mums tai buvo svarbu. Konstitucinis patriotizmas privalo turėti atitinkamą istorijos kontekstą, kad visada prisimintume, jog konstitucija yra tautos pasiekimas.

 

Ar laikote save patriotu?

Jaučiuosi patriotu šalies, kurioje po Antrojo pasaulinio karo galiausiai gimė stabili demokratija, o po vėlesnių politinio susipriešinimo dešimtmečių – liberali politinė kultūra. Ko gero, sakau tai pirmą kartą, bet taip, šia prasme esu ir vokiečių patriotas, ir vokiečių kultūros produktas.

 

Ar po imigrantų antplūdžio Vokietija vis dar turi tik vieną kultūrą?

Didžiuojuosi kultūra, kuri sugeba apgaubti antrą ar trečią išeivių iš Turkijos, Irano, Graikijos kartą. Tarp jų yra puikių kinematografininkų, žurnalistų, televizijos asmenybių, bet taip pat ir įmonių direktorių, kompetetingiausių gydytojų, geriausių rašytojų, politikų, muzikų ir mokytojų. Tai tiesiog apčiuopiamas mūsų kultūros galios ir jos sugebėjimo regeneruotis įrodymas. Populistinis, agresyvus dešiniųjų požiūris, atstumiantis žmones, be kurių tiek daug prarastume, yra absurdiškas.

 

Prašom trumpai papasakoti apie savo naują knygą, skirtą religijai ir jos simboliškai galiai kaip vaistui nuo kai kurių šiuolaikinių problemų.

Joje kalbu ne tiek apie religiją, kiek apie filosofiją. Tikiuosi, kad postmetafizinės minties palikimas, tikėjimu ir žinojimu paremti daugelio amžių argumentai vieną dieną primins filosofijai, kuri vis labiau užleidžia vietą mokslui, apie jos užduotį šviesti žmones.

 

Jei jau kalbame apie religiją bei religinius ir kultūros karus, ar tikite, kad mūsų laukia civilizacijų susidūrimas?

Tai visiškai klaidinga idėja. Seniausios, galingiausios civilizacijos sukūrė metafiziką ir didžiąsias religijas, kurias tyrinėjo Maxas Weberis. Visos jos turėjo universalų potencialą – klestėjo, nes buvo atviros ir visa apimančios. Bet religinis fundamentalizmas yra visiškai modernus reiškinys. Jis užaugo kolonializmo, jo pabaigos ir globalinio kapitalizmo atėjimo išpurentoje socialinės atskirties dirvoje.

 

Esate sakęs, kad Europa turi sukurti europietišką islamo versiją. Ar tai jau vyksta?

Vokietijos Federacinėje Respublikoje dedame pastangų, kad universitetuose būtų dėstoma islamo teologija, todėl galime religijos mokytojus rengti pas mus, užuot kvietę juos iš Turkijos ar kitų šalių. Tačiau iš esmės viskas priklausys nuo to, ar sugebėsime pasiekti tikrą imigrantų šeimų ir mūsų visuomenės integraciją. Vis dėlto net ir tai neišspręs globalių migracijos bangų problemos. Kad su ja susidorotume, reikia išspręsti ją sukeliančias ekonomines problemas išeivių kilmės šalyse.

 

Kaip tai padaryti?

Jei nepakeisime globalios kapitalistinės sistemos, neturiu supratimo. Ši problema trunka amžius. Nesu specialistas, bet iš sociologo Stephano Lessenicho darbo „Die Externalisierungsgesellschaft“ („Eksternalizuota visuomenė“) akivaizdu, kad tų Europą ir Vakarų pasaulį skalaujančių bangų priežastys glūdi pačiuose Vakaruose.

 

Ką manote apie Katalonijos nepriklausomybę?

Nesuprantu, kodėl tokia pažangi ir kultūriškai išsivysčiusi visuomenė siekia vienatvės Europoje. Man atrodo, kad esmė – ekonomika. Nežinau, kas atsitiks. O jūs ką manote?

 

Manau, kad politinė dviejų milijonų žmonių, turinčių nepriklausomybės siekių, izoliacija yra nerealistiška. Ir nelengva.

Be abejo, tai didelė problema.

 

Ar manote, kad nacionalinės valstybės dabar vaidina ypač svarbų vaidmenį?

Gal ir nereikėtų to sakyti, bet manau, kad nacionalinių valstybių atsiradimo laikotarpiu niekas nenorėjo jomis tikėti, tačiau dėl grynai pragmatinių priežasčių vis tiek būtų reikėję jas išrasti.

 

Ar Vokietija kartais nepainioja lyderystės ir hegemonijos? Kur šioje situacijoje yra Prancūzija?

Vokietijos federalinė valdžia neturi nei talento, nei patirties, kaip būti hegemone. Jei būtų kitaip, žinotų, kad neįmanoma išsaugoti Europos vienybės, nekreipiant dėmesio į kitų šalių interesus. Pastaruosius dvidešimt metų Federacinė Respublika ekonomikos klausimuose vis labiau vaidino nacionalinės valstybės vaidmenį. Bet Macronas vis bando įtikinti Merkel, kad ji privalo galvoti, kas apie ją bus parašyta istorinėse knygose.

 

Kokia yra Ispanijos funkcija Europos statyboje?

Ispanija tiesiog turi remti Macroną.

 

Macronas, kaip ir Jūs, yra filosofas. Ar manote, kad politika ir filosofija žengia koja kojon?

Teapsaugo mus Dievas nuo filosofų valdžioje! Tačiau Macronas žadina pagarbą, nes dabartiniame politiniame peizaže niekas kitas neturi drąsos pamatyti platesnę perspektyvą. Tik jis, intelektualas ir įtikinantis kalbėtojas, juda link Europos tikslų įgyvendinimo. Beveik beviltiškomis rinkimų aplinkybėmis jis parodė drąsą ir būdamas prezidentu visada elgėsi taip, kaip žadėjo. Paralyžiuojančios politinių tapatybių krizės laikais, nors esu marksistinių įsitikinimų, išmokau vertinti tokius bruožus.

 

Tačiau iki šiol nežinoma, kokią ideologiją jis išpažįsta, jei apskritai ją išpažįsta.

Tai tiesa. Iki šiol nematau, kokiomis Europos politikos vertybėmis vadovaujasi Prancūzijos prezidentas. Norėčiau bent jau žinoti, ar jis yra kairuoliškas liberalas. Turiu tokią viltį.

 

Parengė Kora Ročkienė