Nejutau, kad ką nors aukoju dėl baleto

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) scenoje Victoras Coffy šoka jau aštuntą sezoną. Studijų metus šokėjas praleido Paryžiuje – mokėsi Paryžiaus operos baleto mokykloje ir Prancūzijos aukštojoje nacionalinėje muzikos ir šokio konservatorijoje. Per savo karjeros metus Lietuvoje šoko daugelyje LNOBT repertuaro spektaklių.

Kodėl pasirinkote baletą?

Nesinori atsakyti banaliai. Pirmiau už mane šokti baletą pradėjo vyresnė sesuo, tačiau jai tai buvo laiko praleidimo būdas, o ne ateities karjera. Tarp mudviejų vienuolikos metų skirtumas, todėl šokti pradėjau gerokai vėliau ir nemanau, kad ji mane paskatino tapti šokėju. Aštuonerių pradėjęs šokti, tvirtai apsisprendžiau, kad noriu tapti profesionalu. Tuo metu dar nesupratau, koks tai gyvenimo būdas, bet nujaučiau, kad tai gali tapti mano ateities karjera. Tėvai niekada manęs nevertė šokti. Esu jiems dėkingas, kad manęs nesustabdė, visad palaikė ir nemanė, jog baletas – tik hobis. Dar visai vaikas apsisprendžiau, kad nenoriu jokios kitos šokio krypties, išskyrus baletą. Iš pradžių mane užrašė į baletą vienoje popamokinių mokyklų, tačiau baleto mokytoja taip ir nepasirodė, todėl buvau perkeltas į džiazo ir modernaus šokio klasę, kurioje praleidęs metus nusprendžiau, kad noriu ko nors sudėtingo ir preciziško. Taip dar kartą pasiprašiau perkeliamas į baleto klasę.

Baletas – itin sudėtingas, kūną reikia lavinti nuo mažumės, taip pat priprasti prie disciplinos ir rutinos, todėl svarbu, kas vaiką supažindins su baletu, nes tai gali būti lemtingas momentas. Mieste, kuriame augau, buvo dvi baleto mokyklos. Mama užrašė mane į kitą mokyklą, nei lankė sesuo, nes nenorėjau, kad tai būtų tik popamokinė veikla. Mano pasirinktoje mokykloje mokė griežta mokytoja, kuri itin mylėjo baletą ir padėjo man išmokti visko, ko reikia.

Kada pajutote polėkį šokti?

Buvau drovus vaikas. Turiu vyresnius seserį ir brolį, tačiau šeima dar pagausėjo, kai tėvai įsivaikino keturis mūsų pusbrolius ir pusseseres, mirus vienam jų tėvų. Iš penkių tapome devynių asmenų šeima, kurioje buvau pats jauniausias ir droviausias. Didelių pokyčių metu gyvenau nedideliame savo burbule. Pradinėse klasėse viena iš mokytojų pastebėjo, kad natūraliai išreiškiu save per šokį, ir pasiūlė pamėginti. Prisidėjo ir tuo metu per televiziją matytas filmas „Bilis Eliotas“, kuris išties inspiravo.

Baleto šokėjui svarbi disciplina ir dienotvarkė. Ar jums tai buvo artima nuo vaikystės?

Aštuonerių dar nelabai supratau, kiek reikės disciplinos. Paauglystėje, kai jau reikėjo rinktis gyvenimo kelią, nusprendęs būti šokėju, rimtai žiūrėjau į discipliną ir pritaikiau ją savo kasdienybėje. Mylėjau baletą nuo pat pirmos pamokos: iš pradžių lankiau po vieną, antrą, trečią užsiėmimą per savaitę, o būdamas vienuolikos baleto pamokas lankiau kiekvieną dieną. Niekada nejaučiau, kad ką nors aukoju dėl baleto. Jis buvo manyje. Nesijaučiau praradęs dalį vaikystės, nes jaučiau malonumą. Vyresnėse klasėse jau baleto mokyklose Paryžiuje mokėmės išlaikyti discipliną. Dėl visų šių priežasčių ji į mano kasdienį gyvenimą atėjo natūraliai. Buvau geras, organizuotas vaikas, todėl nebuvo itin sudėtinga. Supratau, kad mylėti baleto neužteks, reikės įdėti daug darbo. Baletas ir disciplina eina koja kojon. Be disciplinos baleto paprasčiausiai nepašoksi. Ir nekalbu apie ją blogąja prasme – ji suteikia gyvenimui struktūriškumo.

Koks požiūris į baletą vyrauja Prancūzijoje?

Manau, požiūris priklauso ne nuo šalies, bet nuo konkrečios aplinkos. Vieni žmonės jau nuo mažumės susipažįsta su baletu, kiti tai padaro vėliau. Vieniems jis įdomus, kitiems ne. Žinoma, Prancūzijoje visi žino Paryžiaus „Grand Opéra“. Ji turi ilgą istoriją ir vieną stipriausių trupių pasaulyje. Paryžiaus opera reprezentuoja tobulumą tiek operoje, tiek balete. Daug ką lemia ir geografinė padėtis: Paryžiaus opera yra ne tik trupė, bet ir architektūrinis monumentas. Kitose Prancūzijos dalyse žmonės neturės tokio pat santykio su Paryžiaus opera, kokį turės paryžiečiai arba gyvenantieji netoli sostinės.

Mokėtės Paryžiaus operos baleto mokykloje. Kokia atmosfera ten vyrauja?

Turėjau progą ten mokytis trejus metus – tai nepakartojama patirtis. Mano pirmoji mokytoja paruošė mane stojimui ir šiai kelionei. Mokytoja buvo nuostabi, tačiau žinojo, kad mažoje mokykloje profesionaliu šokėju netapsiu. Įdomu, kad idėja ten studijuoti kilo ne man, bet mano tėčiui. Tuo metu naiviai įsivaizdavau, kad baigęs vietinę baleto mokyklą ir vidurinę keliausiu į Lioną, esantį netoli gimtųjų namų.

Paryžiaus operos mokykla tampa vis atviresnė. Anksčiau svarbiausia jos užduotis būdavo parengti šokėjus būtent Paryžiaus operos trupei. Dabar baletą matome plačiau, nes per socialinius tinklus galime stebėti, kas vyksta šokio pasaulyje Europoje, JAV ir kitur. Dėl šios priežasties ir mokykla tampa atviresnė pasauliui.

Kai stojau, vaikai būdavo priimami tik iki trylikos metų. Mėginau dvylikos, todėl tai buvo mano paskutinis šansas. Stojamasis egzaminas buvo aukštesnio lygio nei tiems, kurie stoja aštuonerių. Jaudinausi, bet nujaučiau, kad įstosiu. Diena, kai sužinojau, kad pavyko, tapo viena geriausių gyvenime. Tačiau tikrovė tokia, kad sunkiau mokykloje išlikti nei į ją patekti. Esi apsuptas tokių pat žmonių kaip tu pats – motyvuotų ir norinčių tapti šokėjais. O pačios mokyklos atmosfera kaip ir kitur: pirmą dienos pusę eini į bendrojo lavinimo pamokas, o antrą – viskas skirta baletui. Mokykloje praleidi visą parą, nes ir pamokų klasės, ir bendrabučiai yra tame pačiame pastatų komplekse.

Prie LNOBT trupės prisijungėte 2017 metais. Kas jus atvedė į Lietuvą?

Po trejų metų, praleistų Paryžiaus operos mokykloje, po patirtos traumos įstojau į kitą prestižinę mokyklą – Paryžiaus konservatoriją. Tuo metu supratau, kad nesu pakankamai užaugęs kaip žmogus ir kartu nesu toks šokėjas, kokių ieško Paryžiaus opera. Tačiau pasaulyje  daug trupių ir galimybių. Iš pradžių liūdėjau, bet įstojęs į Paryžiaus konservatoriją didelio skirtumo nepajutau. Mokytojai buvo iš Paryžiaus operos trupės, todėl rutina nepasikeitė. Konservatorija nebuvo prisirišusi prie vienos trupės, taigi atsivėrė daugiau galimybių.

Paskutiniais metais konservatorijoje subrendau ir supratau, ką reiškia būti baleto šokėju. Pradėjau ieškoti trupės ir darbo vietos. Išsikėliau tikslą rasti sau vietą, nenorėjau likti Prancūzijoje. Siekiau atrasti naują šalį, naują kultūrą ir kalbą. Nebuvau itin reiklus. Mačiau daugybę šokėjų, desperatiškai siekiančių patekti į Paryžiaus operos trupę, ir metai po metų jiems vis nepavykdavo. Priėmiau tai kaip pamoką.

Peržiūros itin sunkios psichologiškai. Kartais atvykęs į teatrą matai, kad keturiasdešimt ar šešiasdešimt berniukų taiko į tą pačią vietą. Dešimties iš jų bruožai, šokio lygis ir fiziologija tokie kaip tavo.

Labai norėjau patekti į trupę, turinčią teatrą, sceną ir įvairų repertuarą, kad gaučiau galimybę save išmėginti. Kai pasirašiau kontraktą Lietuvoje, pajutau palengvėjimą, kad turėsiu darbą ir versiu naują gyvenimo puslapį. LNOBT atsiminiau iš anksčiau. Dar mokydamasis pirmoje baleto mokykloje dažnai vartydavau baleto žurnalus ir apie LNOBT trupę ten buvo išspausdinti du straipsniai: apie „Baleto Gala“ koncertą ir spektaklį „Raudonoji Žizel“, kuriame pasirodė pati Eglė Špokaitė.

Jau pirmaisiais darbo metais LNOBT jo scena ir repertuaras užbūrė. Šokau „Don Kichote“, „Žizel“, „Spragtuke“, „Romeo ir Džuljetoje“, o tai atrodė kaip sapnas, nes visus metus dėl to ir dirbau.

Per aštuonis sezonus sukūrėte įvairiausių vaidmenų klasikiniuose ir šiuolaikiniuose baletuose. Kurie jų labiausiai įsiminė?

Sunku išsirinkti. Visi spektakliai man svarbūs, žymintys skirtingus karjeros etapus. Nuostabu buvo patirti skirtingus šokio stilius Martyno Rimeikio spektakliuose, Wayne’o McGregoro „Infroje“ ir kituose. Taip pat šokti klasikinį repertuarą. Man itin svarbus kaimo vaikino vaidmuo pas de deux spektaklyje „Žizel“, žymintis naują mano karjeros etapą ir galimybes. Tuo metu ruošėmės premjerai, kuri vis buvo atidedama dėl pandemijos.

„Don Kichotas“ – vienas mėgstamiausių mano spektaklių. Pradėjau nuo vieno iš toreadorų, o dabar esu vienas iš keturių draugų. Techniškai ši šokio partija kelia iššūkių, yra gana sudėtinga, tačiau įveikus techninius išbandymus ateina pasimėgavimas. Didžiuojuosi, kad galiu šokti.

Yra vienas vaidmuo, kurio nesitikėjau: balete „La strada“ šokau klouną, ir tai suteikė visai kitą patirtį. Kai studijavau, labai mėgau teatro ir muzikinės ekspresijos pamokas. Jų mokytojas paliko gilų ir šiltą įspaudą mano širdyje; dauguma studentų jį atsimena kaip nuoširdų, nuostabų žmogų, kuris buvo profesionalų profesionalas. Jis vis kartodavo, kad nesvarbu, ar vaidmenis kursime dramose, ar komedijose, svarbu nepamiršti savyje esančios vaiko sielos, išleisti ją ir su ja žaisti. Prasidėjus „La strados“ repeticijoms šiuo patarimu pasinaudojau. Kai sužinojome apie klouno, per spektaklį balsu šaukiančio italų greitakalbes, vaidmenį, maniau, kad jis automatiškai atiteks italų šokėjams. Kai jį paskyrė man, su greitakalbėmis keldavausi ir eidavau miegoti. Net dabar be jokio vargo jas visas pasakyčiau: tiek daug darbo įdėjau, kad ištarčiau reikiamas frazes taisyklingai.

Ką jums reiškia judesys?

Viskas nuo jo prasideda. Per judesį kiekvienas šokėjas išreiškia savo vidinę ugnelę. Kaip baleto šokėjas judesiu siekiu laisvumo ir takumo. Judesys – tai laisvė, pasiekiama per techniką, nes be jos baletas negalėtų įvykti.

Dėkoju už pokalbį.