Šokinėjimo ir šokio dienoraščiai

Rugsėjo 21 d.

„Suk suk“ (Šeiko šokio teatras)

Trisdešimt minučių rudeninių įspūdžių teko spektakliui „Suk suk“, kurį Šeiko šokio teatre sukūrė sparčiai garsėjantis jaunas menininkas Dovydas Strimaitis, jau apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ ir neseniai savo choreografines vizijas pakviestas pristatyti Lietuvos sezono Prancūzijoje metu. Be „Suk suk“ pristatyme minimų šokėjų, Strimaičiui padėjo būrys talkininkų – kompozitorius Maxime’as Jerry Fraisse’as, muzikos aranžuotoja Irina Bukina, du tenorai Andrius Maslekovas ir Izidorius Babkovas, baritonas Deividas Edas Kukta, šviesų dailininkas Justas Bø, vokalinių įrašų garso inžinierius ir redaktorius Donatas Jarutis bei prodiuserė Judita Strumilaitė. „Menų spaustuvėje“ rodytame spektaklyje šoko Ema Senkuvienė, Marija Untulytė ir Gintarė Marija Ūsė. Gal yra atskiri spektakliai vyrams ir moterims, o gal šokėjų sudėtys keičiamos pagal aplinkybes?

Liaudiška melodija, liaudiški kostiumai, liaudiški neoniniai ornamentai palubėje – dar vienas tautinės tapatybės standartus dekonstruojantis kūrinys, prisišliejantis kad ir prie menininkės Eglės Rakauskaitės darbų: naujai interpretuoto videoperformanso „Išvarymas iš rojaus. Be kaltės kaltiems“ bei performanso „Polimerija“, įvykusio pernai Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje per parodos atidarymą. Įsipareigojęs šokiui, Strimaitis sukūrė ėjimo, bėgimo ir šokinėjimo ratu reginį, pasikliaudamas tabula rasa privilegijuota auditorija. „Suk suk“ choreografinė koncepcija nuostabą vis rečiau patiriantiems žiūrovams sužadino tik déjà vu jausmą, kuris vis dėlto užgožė džiaugsmą dėl kūrybinių jauno žmogaus ieškojimų ir tariamų atradimų. Tai vienas iš šiuolaikinių projektų, prie kurių galima būtų prirašyti ne nuo kelerių metų, bet iki kokio amžiaus žiūrovams jis rekomenduojamas.

Spalio 4 d.

„Kelionė“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras)

Naujuosius Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rūmus kelionei į ateitį įkvėpė pirmasis čia pastatytas kūrinys – Philipo Glasso opera „Kelionė“. Tai spektaklis, kuriame ypač svarbus judesio elementas, todėl didelis krūvis čia tenka šio teatro baleto trupės artistams. Režisierė Chiara Osella, režisierius ir choreografas Carlo Massari dinamiškomis judesio formomis apgyveno scenografės Eleonoros Peronetti sukurtą erdvę, padėdami pajusti muzikinio spektaklio audinio paslankumą ir įvairovę.

Spektaklio pradžioje pirmykščių žmogystų grupė elastingais judesiais užpildo scenoje stūksantį erdvėlaivį ir jo prieigas, o vėliau su tokiu pat pirmykščiu fiziniu ir emociniu turiniu persikelia po didžiųjų verslo bendrovių vėliavomis. Paskutiniame veiksme keturios Ispanijos karalienės Izabelės palydovės budi prie Kolumbo mirties patalo, išskaido, padaugina karalienės vaizdinį, jos siluetus ir judesius. Šie choreografiniai sprendimai sluoksniuojami su Linarto Urniežiaus vaizdo projekcijomis bei Andriaus Stasiulio šviesų dizainu, sukuria įtraukų vaizdų ir judesių koliažą, kurį norėtųsi patirti dar kartą.

Spalio 5 d.

„Basso Ostinato“ (Panemunės pilis)

Panemunės pilyje, Gelgaudų rezidencijoje, netikėtai aptiktas „Senųjų menų studijos“ interaktyvus muzikinis spektaklis sujungė baroko laikotarpio muziką, mafijos sueigos temą ir negailestingus režisierius Adriano Schvarzsteino režisūrinius triukus. Šokio šiame spektaklyje taip pat buvo – XX a. 3-iojo dešimtmečio padavėjos uniforma vilkinti choreografė Jūratė Širvytė spektakliui pasiūlė santūrių barokinio šokio figūrų, kurios prisidėjo prie kiek ekscentriškos spektaklio visumos, tam tikra prasme išryškinusios ir leidusios mėgautis rafinuotais viola da gamba (Martinas Danielis Zorzano), smuiko (Agnese Kanniņa) išilginės fleitos ir arfos (Ieva Baublytė), barokinės gitaros ir luto forte (Saulius Lipčius), klavesino (Vytautas Dovydauskis) garsais bei Rūtos Vosyliūtės sopranu ir Nerijaus Masevičiaus bosu-baritonu.  

Spalio 9–12 d.

„Korsaras“ (LNOBT)

Klasikiniai baletai, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) rodomi protarpiais ir serijomis, visada sulaukia didelio dėmesio. Nemažai ryškių personažų ir gana sudėtingų choreografinių paveikslų turintis spektaklis – puiki proga tobulėti LNOBT trupės šokėjams, toliau šlifuojant jau anksčiau parengtus vaidmenis arba jų imantis pirmą kartą.

Debiutų buvo ir šiuose Adolphe’o Adamo „Korsaro“ spektakliuose. Pirmą kartą Lankadamo partiją spalio 9 d. pakankamai užtikrintai šokęs Andrea Canei šį vaidmenį atliko ir kituose trijuose „Korsaruose“, vis labiau įsigyvendamas į pragmatiško vertelgos charakterį bei prisijaukindamas nelengvą choreografinę vaidmens formą. Be pamainų ir pasigėrėtinai Gulnaros partiją visuose spektakliuose atliko Nora Straukaitė, išvengdama buitiškų intonacijų ir savo heroję kilstelėdama į labiau apibendrintą estetinį lygmenį. Vieną iš trijų odaliskų spalio 9 d. pirmą kartą šoko Marine Pontarlier.

Malonu buvo po ilgesnio laiko klasikiniame balete pamatyti Kristiną Gudžiūnaitę – pirmąją Medoros atlikėją. Jos Konradas spalio 10 d. bene pirmą kartą buvo Ignas Armalis, o štai Genadijų Žukovskį, ilgą laiką buvusį vieninteliu Konradu, buvo galima atpažinti tarp Lankadamo sėbrų. Olesios Šaitanovos ir Jono Lauciaus pora pagrindinius vaidmenis atliko spalio 9 ir 12 dienomis – vaidyba, išraiškingas šokis, darni partnerystė darė stiprų įspūdį.

„Korsaro“ premjera Vilniuje įvyko 2018-aisiais, šis choreografo Manuelio Legris spektaklis čia buvo perkeltas iš Vienos, o vėliau pastatytas Milano Teatro alla Scala bei Didžiajame teatre Varšuvoje. Tai teatrams, tapusiems šio korsarų laivo uostais, leidžia keistis artistais, ir ši galimybė buvo pademonstruota spalio 11 d. – Konradą Vilniuje šoko Marko Juusela, Didžiojo Varšuvos teatro solistas. Gera šokio technika, organiška vaidyba, dėmesys partnerei ir visam spektaklio kaip meninės tikrovės organizmui sulaukė didelio žiūrovų palaikymo. Prieš kurį laiką puikiai Medoros vaidmenį pirmą kartą pašokusi Marija Kastorina ir šiame spektaklyje džiugino techniškumu, šokio kantilena, sklandžia, įtikinama vaidyba.

Tikra šio baleto puošmena – spalvinga Birbanto ir Zulmėjos pora. Akivaizdu, kad šie paveikslai artistams teikia daug malonumo, todėl dėmesį tolygiai traukė viena kitą spektakliuose keitusios poros – Mantas Daraškevičius ir Greta Gylytė, Lorenzo Epifani ir Vakarė Radvilaitė, Benjaminas Thomas Davisas ir Karolina Matačinaitė, kiekvienas spektakliui suteikę savitų, azartiškų kūrybos kibirkščių.

Puikiam Pašos Saido sapne išryškėjusiam Atgijusio sodo paveikslui, kuriam turtingumo ir pilnatvės suteikė M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleiviai, galima papriekaištauti tik dėl vieno: nuostabi finalinė šio paveikslo kompozicija galėtų trukti bent keliomis sekundėmis ilgiau.

Tokiuose baletuose kaip „Korsaras“ didelę reikšmę turi kostiumai ir scenų bei dekoracijų kaita. Čia net nedideli nesklandumai nesutrikdo spektaklio vaizdinijos, o kartais savo netobulumu (kiek per anksti ar per vėlai iš scenos išstumiamu Pašos guoliu, po korsarų laivo sudužimo į savo baigiamąsias pozicijas skubančiais blyškiais išsigelbėjusių protagonistų šešėliais) sukuria papildomą estetinę senovinio, muziejinio, bet labai mielo teatro vertę.

Spalio 22 d.

Mstislavo Dobužinskio baletai svetur (Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus)

Įspūdingos parodos „Išvykstu! Mstislavo Dobužinskio kelionių vadovas“, veikiančios Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, proga teko pasidomėti šio ypač produktyvaus scenografo kūryba kitose šalyse. Dar iki atvykdamas į savo protėvių šalį jis bendradarbiavo su Annos Pavlovos baleto trupe, Sergejaus Diagilevo Ballet Russe. Valstybės teatre Kaune sukūręs scenovaizdžius ir kostiumus 38 operoms, dramoms ir baletams, Dobužinskis aktyviai kūrė ir išvykęs iš Lietuvos. Kūrybiniam darbui įvairiose Europos scenose jį paskatino Valstybės teatro Baleto trupės gastrolės Monte Karle ir Londone, vykusios 1935 m. sausio ir vasario mėnesiais. „Po „Raimondos“ mane ištempė į sceną publikai plojant! <...> Visi čia kalba, kad būtina baletus parodyti Paryžiuje“, – rašė Dobužinskis po sėkmingų spektaklių Monte Karle, o vėliau, jau iš Londono, žmonai referavo: „Kopelija“ sulaukė pačios didžiausios sėkmės. <...> Po spektaklio žiūrovai nenustygo vietoje, orkestrą užmėtė gėlėmis, o visus kvietė lenktis.“

Labai mėgdamas ir vertindamas baletą, Dobužinskis, išvykęs iš Kauno, sukūrė scenografiją Piotro Čaikovskio „Auroros vestuvėms“ (La Monnaie, Briuselis, 1938), Niujorke – spektakliui „Ballet Imperial“ pagal Čaikovskio muziką, kurį Amerikos baleto trupei 1941-aisiais pastatė George’as Balanchine’as, „Išleistuvių pokyliui“ pagal Johanno Strausso muziką (choreografas Davidas Lichine’as)“ ir kt. Paskutinis jo darbas – Léo Delibes’o „Kopelija“, sukurta Ballet Rambert trupei Anglijoje. Šiame spektaklyje, kurio premjera įvyko 1957 m. sausio 18 d., lengvai atpažįstama dar 1934 m. Kaune sukurtų „Kopelijos“ scenovaizdžių meninių idėjų tąsa.

Spalio 30 d.

„Turandot“ (LNOBT)

Mintis apie rudeninius šokio įspūdžius, choreografinių idėjų perteklių, stoką ir saiką sustygavo Giacomo Puccini opera „Turandot“. Robertas Wilsonas, šio spektaklio režisierius, scenografas ir šviesų dailininkas, galėtų būti įvardytas ir choreografu – tokie tikslūs, taupūs, efektų nesivaikantys, koncentruoti jo kuriami choro bei solistų judesiai. Režisierius išlaisvina muziką nuo teatrinio natūralizmo, naudodamas sąlygiškus gestus ir ženkliškas pozas, sukuria personažus-skulptūras – tuo įtaigiau prasiveržia ir per balsą klausytojus pasiekia juose kunkuliuojantys jausmai.