7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Šiuolaikinio teatro netikėtumai mažiausiems žiūrovams

Ievos Jackevičiūtės įspūdžiai iš tarptautinių vaikų teatro festivalių

Gintarė Žaltauskaitė
Nr. 25 (1432), 2022-06-24
Šokis Teatras
Heung Won Lee spektaklyje „Aš kaip ir tu“. K. Čyžiūtės Svirskienės nuotr.
Heung Won Lee spektaklyje „Aš kaip ir tu“. K. Čyžiūtės Svirskienės nuotr.

Lietuvoje populiarėja spektakliai, skirti mažiausiems žiūrovams, kūdikiams ir vaikams iki penkerių metų, tad teatro profesionalai žinias kaupia ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ką tik iš tarptautinių vaikų teatro festivalių „Dziecinada“ Lenkijoje ir „Bibu & ASSITEJ“ Švedijoje grįžusi aktorė, viena iš trupės „No Shoes“ įkūrėjų, režisierė Ieva Jackevičiūtė pabrėžia, kad šiuolaikinis teatras, skirtas mažiausiems, akcentuoja vaiką. Čia svarbiausia ne spektaklis, kaip rezultatas, o kūrybiniame procese dalyvaujantis vaikas. „Kūryba labai mažiems vaikams – ypatinga teatro forma. Maži vaikai nesėdi kaip įprastas teatro žiūrovas. Jie vaikšto, ropoja, viską ima, šneka, verkia, tad tokiam specifiniam žiūrovui būtina kitokia tiek kūrybinio rezultato, tiek kūrybinio proceso formulė“, – sako šokėja, režisierė, meno edukologė Jackevičiūtė.

 

Kūrėjos gyvenime režisūra mažiausiems atsirado, kai susilaukus atžalų (šiandien Jackevičiūtė augina tris vaikus) teko ieškoti pusiausvyros tarp mamos ir atlikėjos vaidmens. „Aplankiau visus įmanomus būrelius, skirtus mažiems vaikams, ir pradėjau matyti savo edukacijų metodikos galimybes. Taigi pirmiausia pradėjau rengti užsiėmimus mažyliams ir jų mamoms. Vėliau su vaikais lankydamasi teatre atradau Birutės Banevičiūtės kuriamus spektaklius šokio teatre „Dansema“ ir mane pakerėjo ši teatro forma. Buvo be galo įdomu stebėti vaikus, kurie nuščiūva patyrę meno grožį. Pradėjusi gilintis atradau, kad pasaulyje jau keli dešimtmečiai egzistuoja tokia kūrybos forma. Ji išskirtinai vadovaujasi vaiko raidos psichologija ir yra grindžiama įvairiais socialiniais, medicininiais ir meniniais tyrimais. Pati ėmiausi šios kūrybos ir palankiai susiklosčius aplinkybėms nėriau į tai visa galva. Taip atradau būdą, kaip būdama aktyvi mama galiu išlikti aktyvi ir savo profesinėje srityje. Mano vaikai tapo pirmaisiais mano spektaklių žiūrovais ir kūrybinio proceso dalyviais“, – pasakoja Jackevičiūtė.

 

Nors Lietuvoje ankstyvojo amžiaus teatro forma populiarėja, vis dar stinga teorinių ir praktinių žinių, kaip kurti. Tenka vykti į užsienyje rengiamus festivalius, kuriuose žiniomis dalijasi profesionalai. Tarp jų – ir Tarptautinis vaikų teatro festivalis „Dziecinada“ Lenkijoje, ir „Bibu & ASSITEJ“ profesionalų suvažiavimas („Bibu & ASSITEJ Artistic Gathering 2022“) Helsingborge, Švedijoje. Juose neseniai drauge su kitais menininkais iš Lietuvos lankėsi „No Shoes“ kūrėjai.

 

Jackevičiūtė pasakoja: „Atkeliavau iš fizinio, judesio teatro srities. Daug metų šokau šiuolaikinį šokį ir pradėjusi kurti vaikams susikoncentravau į pačius mažiausius. Ieškau raiškos per fizinį teatrą ir neverbalinę kalbą. Tokiems mažiems vaikams dar neįdomi viena istorija, turinti priežasties ir pasekmės dėsnį bei moralą pabaigoje, tad čia itin tinka judesio teatras ir šiuolaikinio teatro raiškos būdai.“

 

Režisierė paaiškina, kad šioje teatro srityje naudojami kiti kūrybos metodai nei tada, kai yra siužetinė linija: tai trumpos, epizodinės dramaturginės struktūros, kurios gali kisti labai greitai, net kas kelias minutes: „Kadangi vaikai nemėgsta vizualiai skurdaus teatro, visa dramaturgija dėliojama aplink kažką vizualaus. Mažieji žiūrovai nori patirti teatrą ne per siužetinę liniją, bet visomis juslėmis.“

 

Kūrėja priduria, kad, pagal raidos psichologiją, vaikai iki trejų metų apskritai viską pažįsta eidami, liesdami, čiupdami, ragaudami. Todėl ir dramaturgija kuriama taip, kad vaikai galėtų prisidėti prie jos plėtojimo. Pats kūrybinis procesas neįprastas, nes nėra literatūros, kaip atspirties taško. Kuriant spektaklį nuolat tikrinamasi su vaikais: žiūrima, kaip jie reaguoja į sumanymus, tada scenos tobulinamos ir visa tai vyksta dar iki premjeros.

 

Pasak režisierės, kiekvienas susitikimas su vaikais pilnas įdomių netikėtumų. Visas veiksmas vyksta vienoje erdvėje – nėra scenos ir žiūrovų atskirties, o mažieji aktorius dažnai priverčia spręsti nenumatytas situacijas. „Jie nesėdi vienoje vietoje, bet eina, tyrinėja. O tuomet kyla ir kuriozinių situacijų! Kartą spektaklyje „Aš kaip ir tu“ (rodomame Kauno šokio teatre „Aura“), kai šokėjai (Marine Fernandez, Heung Won Lee) žiūrovams siūlo žaisti su kaspinais, o vėliau, juos atgavę, toliau su jais šoka, vaikas, pasiėmęs kaspinus žaisti, jų neatidavė visą pasirodymą. Šokėjams teko suktis kitaip, nei buvo pasiruošę. O spektaklyje „Lopšinė Žemei“ (Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre) vaikai padėjo atrasti reikiamą povandeninio gyvenimo iliuziją, kai per vieną iš peržiūrų ėmė kilnoti rekvizitą – stiklines su vandeniu, o šviesa jose dar ryškiau atsiskleidė, mirguliavo“, – sako kūrėja ir priduria, kad jai įdomu stebėti, kaip improvizuodami atsiskleidžia aktoriai (Ieva Brikė, Raimondas Klezys, Giedrius Arlauskas).

 

Naujausias kūrėjos spektaklis „Aš kaip ir tu“ kilo iš tautinių skirtumų ir panašumų tyrinėjimo, o jo kūrybinis procesas vyko drauge su prancūze Marine Fernandez ir korėjiečiu Heung Won Lee. „Pagrindinė idėja buvo atrasti, kas vienija šias tautas ir jų vaikus. Kurdami prisiminėme vaikystės žaidimus, pasakas ir dainas. Nuostabu, kad yra tam tikrų žaidimų, kurie visame pasaulyje žaidžiami taip pat. Dramaturgiją šįsyk sudėliojome iš įvairių žaidimų, o korėjiečių kalba sekamų pasakų ar prancūziškai skambančių dainų vaikai klausosi išsižioję, nepaisant kalbos barjero“, – pasakoja Jackevičiūtė.

 

O kalbėdama apie Juozo Miltinio dramos teatre pastatytą pirmąjį tokiems mažiems vaikams skirtą spektaklį „Lopšinė Žemei“ režisierė prisimena, kaip ukrainiečių kalba aktorės Ievos Brikės atliekama originali lopšinė šiandienos kontekste suskambo visai kitomis spalvomis. Salėje susirinkusioms mamoms su mažaisiais buvo sunku patikėti, kad iš visų pasaulio lopšinių ši pasirinkta pirmąja visai atsitiktinai, spektaklį kuriant dar prieš dvejus metus. Jame skambančios lopšinės įrodo, kad su įvairių tautų vaikais galima susikalbėti be žodžių.

 

Kuriant vaikams neišsemiamas lobynas – folkloras, tautosaka. „Čia užkoduoti visi gyvenimo archetipai, visos tiesos ir gyvenimo dėsniai. Folkloro dainos ir pasakos suteikia galimybę pažinti kultūrą ir save. Vaikai turi galimybę ugdyti toleranciją ir asmenybės visapusiškumą. Nesvarbu, kokios tautos folkloro daina būtų, ji įtraukia“, – pasakoja režisierė. O vienas tokių pavyzdžių – festivalyje Lenkijoje pristatytas jos spektaklis „7 ratai“ (Kauno miesto kamerinis teatras): lietuvių liaudies dainai apie linelį smagiai ir darniai atitarė lenkų tautybės mamos ir tėčiai.

 

Lankydamasi festivaliuose, klausydamasi juose skaitomų mokslinių pranešimų kūrėja ne kartą išgirdo, kad kuriant tokiems mažiems vaikams pirmiausia svarbu susipažinti su vaiko raidos psichologija, išdrįsti visus kūrybinius atradimus nuolat tikrintis su vaikais, nebijoti ir norėti grįžti į savo vaikystę bei gebėti perkelti dėmesį nuo savęs į žiūrovą. Pasak Jackevičiūtės, pagal psichologinio teatro modelį kurdami vaidmenį aktoriai paprastai visą dėmesį sutelkia į save: kaip šneka, juda, vaikšto scenoje. Kuriant mažiesiems būtina nuolat matyti vaiką ir reaguoti į jo reakcijas. „Lankydamasi festivaliuose matau, kad vaikams kuriantys režisieriai ir aktoriai – brandūs žmonės, tačiau labai linksmi ir tebeturintys vaiką savyje“, – pabrėžia režisierė.

 

Tarptautiniuose festivaliuose įgytas žinias kūrėja plačiai skleidžia Lietuvoje: spektaklius rodo ne tik didmiesčiuose, bet ir regione. Štai dėl šiuolaikinio šokio sklaidos projekto „PROmetėjas“ spektaklis „Lopšinė Žemei“ netrukus bus rodomas ir Josvainiuose. „Mieste yra didesnė pasiūla ir galimybės, kur tėvai gali nuvesti vaikus lyginant su labiau į periferiją nutolusiomis gyvenvietėmis. Matant tą labai didelę atskirtį, apie tai taip pat norisi kalbėti garsiai bei rodyti spektaklius ir vesti edukacijas įvairiose vietovėse“, – pasakoja režisierė.

 

Pasak Jackevičiūtės, esama įvairių požiūrių į teatrą, skirtą mažiausiems, tačiau formuojantis žmogaus asmenybei (o sparčiausiai procesai smegenyse vyksta iki penkerių metų) meninė raiška suteikia įvairiapusės naudos. Svarbu paisyti šiai teatro formai būdingų kūrybos kanonų, atsisakyti pagundos statyti pagal suaugusiųjų teatro suvokimo modelį ir kurti tarsi įsilipus į vaiko batus.

 

Publikaciją ir dalyvavimą festivaliuose finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Heung Won Lee spektaklyje „Aš kaip ir tu“. K. Čyžiūtės Svirskienės nuotr.
Heung Won Lee spektaklyje „Aš kaip ir tu“. K. Čyžiūtės Svirskienės nuotr.
Marine Fernandez ir Heung Won Lee spektaklyje „Aš kaip ir tu“. K. Čyžiūtės Svirskienės nuotr.
Marine Fernandez ir Heung Won Lee spektaklyje „Aš kaip ir tu“. K. Čyžiūtės Svirskienės nuotr.
Marine Fernandez spektaklyje „Aš kaip ir tu“. K. Čyžiūtės Svirskienės nuotr.
Marine Fernandez spektaklyje „Aš kaip ir tu“. K. Čyžiūtės Svirskienės nuotr.
Heung Won Lee ir Marine Fernandez spektaklyje „Aš kaip ir tu“. K. Čyžiūtės Svirskienės nuotr.
Heung Won Lee ir Marine Fernandez spektaklyje „Aš kaip ir tu“. K. Čyžiūtės Svirskienės nuotr.
Heung Won Lee ir Marine Fernandez spektaklyje „Aš kaip ir tu“. K. Čyžiūtės Svirskienės nuotr.
Heung Won Lee ir Marine Fernandez spektaklyje „Aš kaip ir tu“. K. Čyžiūtės Svirskienės nuotr.
Raimondas Klezys ir Ieva Brikė spektaklyje „Lopšinė Žemei“. V. Šulinsko nuotr.
Raimondas Klezys ir Ieva Brikė spektaklyje „Lopšinė Žemei“. V. Šulinsko nuotr.
Ieva Brikė spektaklyje „Lopšinė Žemei“. V. Šulinsko nuotr.
Ieva Brikė spektaklyje „Lopšinė Žemei“. V. Šulinsko nuotr.
Raimondas Klezys spektaklyje „Lopšinė Žemei“. V. Šulinsko nuotr.
Raimondas Klezys spektaklyje „Lopšinė Žemei“. V. Šulinsko nuotr.
Ieva Jackevičiūtė. G. Kropio nuotr.
Ieva Jackevičiūtė. G. Kropio nuotr.