Šokio dienoraščiai

Sausio 17 d.

2018 m. pirmajame meno kultūros žurnalo „Krantai“ numeryje Skaidrė Baranskaja straipsnyje „Iš operų dingstantis baletas“ išsamiai apžvelgė operos ir baleto „santykių dramą“; jos įžvalgos atsigamino stebint po ilgesnio laiko į Vilnių pargrįžusią Giacomo Puccini ir Anthony Minghellos operą „Madam Baterflai“. Nors čia nėra specialiai parašytų šokio scenų, kurių apstu XIX a. vidurio ir antrosios pusės operose, lygiaverte Minghellos partnere kuriant šio spektaklio režisūrinę koncepciją galima vadinti choreografę Carolyn Choa. Šokio mokiusis nuo penkerių, šiame spektaklyje ji sukūrė itin prasmingas ir paveikias scenas pirmo ir trečio veiksmo pradžioje, organiškai įsiliejusias į bendrą spektaklio plastinį audinį. Ypač vaizdingas Ilvos Juodpusytės šokis pradeda spektaklį, išryškindamas ir pabrėždamas Čio Čio san – Drugelio viziją, kuri transformuojasi tragiškos nuojautos kupinoje Sapno scenoje prieš Čio Čio san ir Pinkertono susitikimą (su bunraku lėle – pagrindinės herojės alter ego – šoko Naglis Bierancas). Ypatingų štrichų spektakliui suteikia dar viena lėlė – mažasis Pinkertonas, kurį sklandžiai valdė Vaiva Užaitė, Augis Slavinskas ir Tomas Dapšauskas. Spektaklis tapo įsimintinas ir dar dėl vienos priežasties: per pirmą pertrauką įteiktos auksinės akreditacijos – nuolatinės sėdimos vietos šio sezono spektakliuose. Netikėtas įvertinimas už tai, ką daryti, – tikras malonumas, priklauso ir savaitraščiui „7 meno dienos“ už nuolatinį skatinimą dalintis savo įspūdžiais.

Sausio 20 d.

Sergejaus Prokofjevo „Pelenė“ – vienas seniausių spektaklių, kuriuos galima pamatyti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. 1984 m. pastatytas estų menininkų (choreografas – Ennas Suve, dailininkas – Eldoras Renteris), šis spektaklis tapo jaunųjų šokėjų tramplinu į didžiuosius vaidmenis. Šioje „Pelenėje“ „pirmieji kartai“ paženklino vis labiau savimi pasitikinčių Baleto skyriaus moksleivių Rūtos Karvelytės (Pelenė), Deivido Dulkos (Princas), Ksenijos Jermakovos (Fėja), Anastasijos Semaško (Pamaiva) prasidedančias artistines biografijas (spektaklyje dalyvavo ir jau anksčiau vaidmenis parengusios Kotryna Fedorovičiūtė – Pamotė ir Paulina Čistovaitė – Piktuolė). Spektakliui juos parengė mokytojai Gražina Dautartienė, Aleksandras Semionovas, Neli Beredina, Audronė Domeikienė, Aušra Gineitytė ir Jolanta Liaugminienė. Tai moksleiviai, be kurių mieli ir brangūs šokio projektai – „Baleto atmintis“ ir „Romantizmo svajos“ – būtų buvę neįmanomi. Bus įdomu sekti jų tolesnį kūrybinį kelią.

Sausio 21 d.

Scenos meno kritikų asociacijos įsteigti ir juvelyrės Marytės Gurevičienės sukurti Teksto ir Meno raktai įteikti teatro kritikei Aušrai Kaminskaitei ir vadybininkei, Lietuvos šokio informacijos centro direktorei, festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ meno vadovei Gintarei Masteikaitei. Ypač džiugu, kad abi apdovanotosios stipriai susijusios su šokio diskursu – tiek jį formuojant, tiek jį reflektuojant.

Sausio 22 d.

Choreografės Birutės Banevičiūtės pradėtą šokio spektaklių patiems mažiausiems žiūrovams kūrimo tradiciją tvirtina ir kiti menininkai, tarp jų – Klaipėdoje įsteigtas šokio teatras „Judesio erdvė“, kuris „Menų spaustuvėje“ pristatė interaktyvų šokio ir judesio spektaklį 18–24 mėnesių kūdikiams „Debesų žaidynės“. Spektaklį sukūrė choreografė ir režisierė Laura Geraščenko kartu su scenografe ir kostiumų dailininke Angelina Furmaniuk-Savickiene; paprastą, ramią Kristijono Lučinsko muziką pripildė lėti, atsargūs šokėjų Elingos Serapinaitės, Kamilės Andriuškaitės, Jono Viršilo ir Dariaus Berulio judesiai, drąsinantys jaunuosius žiūrovus įsitraukti į žaidybinį veiksmą – vengiant ypatingo aktyvumo, globojant mažylius, supažindinant juos su minkštais objektais, panardintais skaidrioje Mantvydo Poškaus šviesoje.

Sausio 25 d., 14 val.

Per pietus teko stebėti Valstybinės Vienos operos baleto baletmeisterio Alberto Mirzojano repeticiją Šokio teatre – M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleiviams jis stato du choreografinius epizodus: „Čigonų šokį“ pagal Camille’o Saint-Saënso muziką iš operos „Henrikas VIII“, kuris buvo sukurtas 2004 m. Agrippinos Vaganovos rusų baleto akademijai Sankt Peterburge, o vėliau statytas Korėjoje, Sunhwa meno mokykloje Seule, ir Pas de deux pagal Giuseppe’s Verdi „Metų laikų“ muziką. Žinomas baleto meistras Lietuvoje lankosi nebe pirmą kartą – padėjo LNOBT trupei pasirengti Adolphe’o Adamo baleto „Korsaras“ premjerai, o dabar atvyko repetuoti su solistu Ignu Armaliu, kuris vasario 8 d. „Korsare“ pirmą kartą atliks Konrado vaidmenį. Repetuojant „Čigonų šokį“ Mirzojanas kiekvienai atlikėjai (o jų buvo net kelios) sakė individualias pastabas, padėdamas suprasti epizodo nuotaiką ir jo choreografinės formos principus.

Sausio 25 d., 18.30 val.

Vilniaus teatre „Lėlė“ prieš keletą metų nustebinusi originalia Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmano „Smėlio žmogaus“ traktuote, ta pati komanda ėmėsi Oscaro Wilde’o „Doriano Grėjaus portreto“. Spektaklis sukurtas naujoje „Lėlės“ erdvėje – Palėpės salėje. Nedideliame įrėmintame ekrane-scenoje-paveiksle-veidrodyje vienas kitą keičia mįslingi vaizdiniai iš Europos civilizacijos grožio etalonų – Skopo „Šokančios menadės“, Milo saloje rastos Veneros, Michelangelo „Dovydo“. Lyg nebyliame kine vaizdus lydi romano frazės, tačiau tai labiau asociatyvūs komentarai, apibendrintai prisiliečiantys prie literatūros kūrinyje gvildenamų grožio ir gėrio abipusės priklausomybės temų. Režisierė ir dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė, scenografė Renata Valčik sukūrė įdomų reginį, kuris iš pirmo karto neatskleidžia savo paslapčių. Jame – kaip ir „Smėlio žmoguje“ – labai svarbus plastinis, judesio dėmuo (choreografė – Sigita Mikalauskaitė), kurio temos vystosi įsiklausant į kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės muziką. Aktoriai Šarūnas Gedvilas, Erika Gaidauskaitė, Deivis Sarapinas (spektaklyje vaidina ir pati choreografė) sukuria objektų sklandymo tamsioje metafizinėje erdvėje iliuziją, seriją vaizdinių, kurie pasitelkus veidrodį ir atspindžius skyla į daugybę fragmentų arba kuria fantasmagorines būtybes, praskleidžiančias garsiojo anglų rašytojo biografijos ir jo kūrinio prasmių klodus bei primenančias antikinio mito apie Narcizą ištakas.

Sausio 29 d.

Žinomam XX a. 7–8-ojo dešimtmečio baleto solistui Antanui Beliukevičiui sukako aštuoniasdešimt metų. Vieno iš savo mokytojų tuometiniame Meno mokyklos Choreografijos skyriuje (dabar – M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius), garsaus choreografo Broniaus Kelbausko patartas, šoklumo jis mokėsi klampioje vietoje šokinėdamas į viršų, o vėliau – Leningrado choreografijos mokykloje (dabar – Agrippinos Vaganovos rusų baleto akademija). Iš kitų savo kartos artistų Beliukevičius išsiskiria tuo, kad 1961–1967 m. dirbo Leningrado mažajame operos ir baleto teatre (dabar – Michailo teatras Sankt Peterburge), o grįžęs į Vilnių Lietuvos valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre dirbo iki 1981-ųjų. Tarp jo vaidmenų – Bazilis Ludwigo Minkaus „Don Kichote“, Mėlynas paukštis ir Princas Piotro Čaikovskio „Miegančiojoje gražuolėje“ ir „Spragtuke“, Rožė Carlo Marios von Weberio „Kvietime šokiui“, Jonis Juliaus Juzeliūno balete „Ant marių kranto“, Ugnius Juozo Indros „Audronėje“, Chuliganas Dmitrijaus Šostakovičiaus choreografinėje novelėje „Panelė ir chuliganas“. 1986–1994 m. dėstydamas klasikinį šokį M.K. Čiurlionio menų mokyklos Choreografijos skyriuje, mokė Petrą Skirmantą, Jurijų Smoriginą, Eligijų Butkų. Antano Beliukevičiaus jubiliejui Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras skyrė Sergejaus Prokofjevo ir Krzysztofo Pastoro baletą „Romeo ir Džuljeta“, kuris buvo parodytas sausio 12 dieną.