Baleto sezono pradžiai – „Stebuklingas mandarinas“

LNOBT baleto trupė sezoną pradėjo atsinaujinusi – šokėjų gretas papildė trys Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventės – Darija Seliukaitė, Dominyka Vosyliūtė ir Emilija Šumacherytė, kurias baleto mėgėjai jau spėjo įsidėmėti mokykliniuose spektakliuose, koncertuose „Baleto atmintis“ bei baigiamuosiuose egzaminuose (merginų mokytoja – Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė).

Kartu su jomis šį sezoną matysime ir daugiau naujų šokėjų, pagrindinę Lietuvos baleto sceną pasirinkusių savo profesinės karjeros pradžiai ar tąsai. Anglas Benjaminas Thomas Davisas (gimęs 1999 m. Oksforde), Johno Neumeierio mokyklos Hamburge auklėtinis, šokėjų į LNOBT baleto trupę atrankoje panoro dalyvauti dėl geros mūsų trupės tarptautinės reputacijos ir įvairaus repertuaro. Anglijos nacionalinio baleto mokyklos auklėtinė Jade Isabella Longley (g. 1998 m. Londone) šią žinomą Didžiosios Britanijos trupę taip pat nusprendė iškeisti į Lietuvos baleto sceną. Portugalė Margarida Trigueiros (g. 1997 m. Makao, Kinija) nuo keturiolikos metų mokėsi Ciuricho šokio akademijoje, 2016-aisias pradėjo dirbti Čikagoje, „Joffrey Ballet Studio Company“, o 2018-ųjų kovą sėkmingai dalyvavo artistų atrankoje Vilniuje.

Jau praėjusį sezoną dėmesį atkreipė prancūzas Victoras Coffy (g. 1997 m. Sent Etjene) – Paryžiaus operos baleto studijos ir Nacionalinės muzikos ir šokio konservatorijos auklėtinis. LNOBT yra pirmoji šio šokėjo scena, įdomu stebėti, kaip jis imasi įvairiausio darbo (dalyvavo „Kūrybiniame impulse“, kaip iliustratorius – Baleto skyriaus baigiamuosiuose egzaminuose, kompetencijų vertinimo programoje kartu su Darija Seliukaite atliko sudėtingą Viktoro Gzovskio sukurtą Grand pas clasique pagal Danielio Aubero muziką). Darbštumas ir ambicijos veikiausiai prisidėjo prie to, kad Coffy pavardė įrašyta ir pirmosios šio sezono LNOBT premjeros – Bélos Bartóko baleto „Stebuklingas mandarinas“ – programoje.

Baletu „Stebuklingą mandariną“ netiktų vadinti – tai spektaklis, kuriame šokio priemonėmis pasakojama beveik prieš šimtą metų sukurta alegorija apie meilės, mirties ir žmogaus instinktų paslaptis. Ši Bartóko muzika, Vilniuje skambėjusi prieš keturis dešimtmečius, atgaivina išraiškingus tuomečio Mandarino – Jono Katakino siluetus, aštrioje muzikoje besiformuojantį šiurkštoką, nepatogų, iš sapnų apie grožį raginantį pabusti paveikslą.

„Stebuklingas mandarinas“ – specialiai mūsų trupei jos vadovo choreografo Krzysztofo Pastoro sukurtas darbas, dovana šokėjams ne tik kaip bendro kūrybinio darbo su meistru rezultatas, bet ir kaip nemažai iššūkių ir naujų sprendimų padiktavęs procesas. Palikdamas klasikinio baleto discipliną, techninę meistrystę, judesio polėkį, choreografas su artistų pagalba suteikė „Mandarino“ choreografijai šiurkščių faktūrų, individualumo, erotiško goslumo, trikdančios paslapties – viso to, kas klasikiniame balete paprastai maskuojama ir lyg nuasmeninama.

Scenografo Boriso Kudličkos scenovaizdis – švytintys ekranai-scenos, tai suspaudžiančios, tai išlaisvinančios erdvę – padeda aiškiau, racionaliau organizuoti choreografinį veiksmą, kurį atlieka šeši šokėjai. Lietuvoje jau dirbusi kostiumų dailininkė Tatyana van Walsum (Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“) stilizavo XX a. 3-iojo dešimtmečio gatvės kultūros įvaizdžius, kurie kartu su šviesų dailininko Marco Heinzo ir vaizdo projekcijų dailininko Mikołajaus Molendos sprendimais sukūrė universalią savitos estetikos aplinką, palankią atsiskleisti ir choreografo mintimis, ir artistų kuriamiems personažams-simboliams.

Kaip reikšmingas režisūrinis akcentas „Stebuklingame mandarine“ panaudotas choras – jo eisena skersai scenos nuskamba lyg santūraus judesio kontrastas gaivališkoms grumtynių scenoms, sukurtoms be natūralistinių kraštutinumų. Abu premjeriniai spektakliai leido pajusti, kaip skirtingai to paties tikslo siekia atlikėjai, daugelis šiame kūrinyje susidūrę su kūrybiniais ar netgi įvaizdžio iššūkiais.

Merginos vaidmenį sukūrė klasikinių baletų primabalerina Olesia Šaitanova ir bene pirmą didesnį vaidmenį gavusi Mel Bombardo, Mandarino – Ernestas Barčaitis ir Ignas Armalis, Jauno vyro – Isaacas Evansas ir Victoras Coffy, Seno vyro – Igoris Zaripovas, trijų vyrų – Mantas Daraškevičius, Jeronimas Krivickas ir Danielius Dolanas pirmojoje bei Tomas Ceizaris, Aistis Kavaliauskas ir Tomas Kratkovskis antrojoje premjeroje. Šiais atlikėjais sąrašas dar nesibaigia, todėl į „Mandariną“ norėsis dar ne kartą sugrįžti.

„Stebuklingas mandarinas“ ypatingų prasmių įgavo „suporuotas“ su Bartóko opera „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ – muzika, įsismelkusia iš seno Lietuvos televizijos įrašo solistų Gražinos Apanavičiūtės, Eduardo Kaniavos ir dirigento Jono Aleksos sukurtais garsais, taip pat ir keliomis eilutėmis, perskaitytomis sodraus Vytauto Paukštės balso ir duodančiomis ženklą pakelti „akių uždangą“. Jai pakilus – asketiškos režisieriaus Csabos Káelio mizanscenos ir dinamiška Molendos vaizdų choreografija ant mįslingai besiveriančių Kudličkos suprojektuotų vienas iš kito išsilaisvinančių vartų. (Abiejose premjerose dainavo vengrai Krisztiánas Cseras ir Andrea Szanto, pirmąją premjerą dirigavo Robertas Šervenikas, antrąją – Julius Geniušas).

Su „Mandarinu“ „Mėlynbarzdį“ sieja ir identiški pagrindinių herojų vyrų kostiumai, ir akies bei durų vaizdiniai, kurių prasmių nebūtina įvardyti, – kaip nebūtina atidaryti ir septintųjų durų.