7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: filmas

Prisiminimai ir tapatybės

Birželio 17–27 d. „Skalvijos“ kino centre bus rodoma filmų programa „Višegradas. Naujosios bangos maištininkai“. Ji skirta Lenkijos pirmininkavimui Višegrado grupei. Programą inicijavo Lenkijos institutas, bendradarbiaudamas su Čekijos, Slovakijos ir Vengrijos ambasadomis.

„7md“ rekomenduoja

Ekspertų įžvalgos ir autentiški kadrai žvelgia už menininkės paveikslų ir pasakoja apie jaunystėje patirtą sunkią traumą, bohemišką aplinką, daugybę meilės romanų ir užsispyrimą būti savimi.

Tyrinėjant kintančią tikrovę

Tarptautinis Berlyno kino festivalis šiemet suskilo į dvi dalis. Pirmoji, virtualios peržiūros, skirtos kino kritikams ir profesionalams, vyko vasario 1–5 dienomis. Filmų peržiūros kino teatruose, prizų teikimo ceremonijos ir kiti festivalio gyvenimo malonumai nusikelia į birželį.

Tikrovės nebūna per daug

Vilniaus dokumentinio kino festivalis (VDFF) kasmet ragina pasvarstyti, kas yra dokumentinis kinas. Šiemet į VDFF kvietė gana kanibališkos ištarmės plakatas su gėrimo šiaudelių prismaigstyta širdimi, beje, teigiantis, kad „niekada meilės nebus per daug“. Tokių, švelniai tariant, tiesmukų „žinučių“ nestigo ir filmuose. Nėra ir, matyt, negali būti vienintelio dokumentinio kino apibrėžimo, jis vis dažniau prisiliečia prie įvairių tabu, o jo ribos vis plečiasi, ir tubūt neatsitiktinai šiųmetė VDFF retrospektyva buvo skirta dokumentinį kiną imituojančioms Peterio Watkinso mocumentary.

Kino naujienos trumpai

Gruodį kiekvienas leidinys ar su kinu susijusi organizacija skuba išrinkti geriausią metų filmą arba paskelbti pretendentų į įvairius prizus nominantus. Kriterijai patys įvairiausi, bet visi tikisi, kad potencialūs žiūrovai susidomės paminėtais filmais. Paprastai geriausių metų filmų rinkimus pradeda prancūzų žurnalas „Cahiers du cinema“. Reikia turėti omenyje, kad redakcija renkasi tik iš tų filmų, kurie per pastaruosius dvylika mėnesių buvo rodomi Prancūzijos kino teatruose.

Stebėtojai, maištininkai, paslaugų teikėjai

Andrzejaus Ciecierskio dokumentinis filmas „Meistras, stebėjęs kasdienybę“ („LRT Plius“, 19 d. 19.30) skirtas Stanisławui Filibertui Fleury (1858–1915), kuris į fotografijos istoriją įėjo kaip kasdienio Vilniaus gyvenimo ties XIX ir XX a. riba stebėtojas ir fiksuotojas. Jo nespalvotos nuotraukos pasižymi kadro gelme ir dėmesiu detalėms. Fleury taip pat dokumentavo Vilniaus ir jo apylinkių architektūrą, leido atvirukus, iliustravo knygas, bendradarbiavo su laikraščiais ir žurnalais. Beje, jam priklauso ir vienas geriausių M.K. Čiurlionio portretų.

Laiko suvaržyta būtis

„Filmas, laukiantis manęs studijoje, atrodo tūkstantį kartų tikresnis nei vaizdas pro ligoninės langą. Vaizdai pinasi, virsdami nauja meninio sumanymo vizija. Klausimas, ar pavyks palaikyti tempą.“ Tai Peterio Liechti įrašas dienoraštyje prieš mirtį 2014 m. kovą.

 

15-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) pristato šveicarų eksperimentinio kino kūrėjo Peterio Liechti (1951–2014) retrospektyvą, kurioje – aštuoni dokumentiniai filmai ir instaliacija „Dedikacijos. Nebaigtas Peterio Liechti filmas“ („Dedications – Peter Liechtis unvollendeter Film“, 2016). Kalbamės su festivalio viešnia režisieriaus našle ir kūrybine partnere Jolanda Gsponer.

Kino naujienos trumpai

Kanų kino festivalį atidarys Asgharo Farhadi filmas

Gegužės 8 dieną 71-ąjį Kanų kino festivalį atidarys iraniečio Asgharo Farhadi („Komivojažierius“) filmas „Visi žino“ („Everybody Knows“), kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Penelope Cruz ir Javieras Bardemas. Tai antras filmas ispanų kalba, pasirinktas festivalio atidarymui. Pirmasis buvo Pedro Almodovaro „Blogas auklėjimas“ (2004). „Visi žino“ – drama su trilerio akcentais, kurios siužetas sukasi apie pagrindinę heroję. Ji vyksta iš Buenos Airių į kaimelį pas savo gimines. Tačiau vietoj šeimos šventės Cruz herojei teks patirti nenumatytų įvykių, kurie pakeis filmo personažų likimus.

 

Šiemet didžiojo Kanų konkurso žiuri vadovaus Cate Blanchett, „Ypatingo žvilgsnio“ programos žiuri – Benicio Del Toro.

Beveik neišsiskiriantys filmai

Konkursinė programa „Nauja Europa – nauji vardai“ rodo debiutinius arba antrus režisierių iš Vidurio ir Rytų Europos, Balkanų šalių filmus. Šiemet jų pristatyta dešimt. Pagrindinės filmų temos – praeities traumos ir jų įtaka dabarčiai, šeimos institucija, ją ištinkančios krizės, režisieriai bando užčiuopti visuomenės įtampas. Filmuose pinasi ir noras analizuoti, išreikšti požiūrį į socialinę tikrovę, ir kičas bei stilizacija, kuriais kartais bandoma pridengti banalias intencijas.

 

Man vienas įdomiausių programos filmų – Agnieszkos Smoczyńskos debiutas „Šokių aikštelės dukterys“ – į 8-ojo dešimtmečio Varšuvą nukeliantis miuziklas, sėkmingai derinantis folklorą ir kičą. Hanso Christiano Anderseno pasakos „Undinėlė“ motyvais sukurtoje alegorinėje istorijoje susilieja melodramos, siaubo ir fantastikos elementai. Dvi paauglės sirenos – Auksinė (Michalina Olszanska) ir Sidabrinė (Marta Mazurek) netikėtai atsiduria Varšuvos linksmybių sūkuryje, tampa naktinio klubo „Adria“ sensacija ir pradeda koncertuoti su disko grupe. Tačiau Sidabrinė beviltiškai įsimyli gražuolį bosistą (Jakub Gierszal), dėl kurio nusprendžia tapti moterimi – pasidaryti visos apatinės kūno dalies operaciją. Kartu filmas – tai brendimo, tapimo moterimi istorija. Sidabrinė, jos tikrosios meilės paieškos ir tragiška auka atspindi tradicinę moteriškumo sampratą, ieškanti savęs ir savo seksualinės tapatybės Auksinė – šiuolaikinę.

Nebylus „Kino pavasario“ kinas

„Kino pavasario“ trumpametražių konkursinės programos sudarytojai padalijo filmus į penkias programas. Šiame tekste bus kalbama apie programos „Nebylu“ filmus. Juose dažniausiai pasakojama vaizdu. Jis dominuoja: kuria jausmus, atmosferą, simbolius, metaforas. Septyni filmai pristato universalias temas – tai meilė, kasdienio gyvenimo problemos, emigracija, mirtis.

 

Rumunų režisieriaus Andrei Cretulescu filmas „Ramona“ (2015) – tai trijų žmogžudysčių, kurias įvykdė raudoną automobilį vairuojanti agresyvi šviesiaplaukė, triptikas. Režisierius nepateikia priežasčių, kodėl nužudomi trys vyrai, tik pakankamai atviroje pabaigoje, kai pagrindinė veikėja ruošiasi skambinti telefonu, matome kitos moters fotografiją. Tai, matyt, nuoroda į priežastį, galbūt kerštą.

 

Rumunų režisierės Roxanos Stroe filme „Juodasis penktadienis“ (2015) rodomos patogiai įsitaisiusio ant namo stogo snaiperio Michailo vykdomos žudynės. Viso šio makabriško proceso priežastis – noras sumažinti eilę prie būtiniausių produktų. Rumunija filme – komunistinė šalis, kurioje reikalingų prekių deficitas, o atsidūręs eilės gale filmo veikėjas netenka galimybės įsigyti maisto. Sėdėdamas ant namo stogo, vis suvalgydamas po gabalėlį cukraus, jis ramiai šaudo į „konkurentus“. Filme sužavėjo operatoriaus darbas, efektingi sulėtinti kadrai. Nuo taiklaus šūvio krentančios žudiko aukos primena paveikslą, tarsi ant drobės būtų formuojama kompozicija, tiksliai parenkant būsimų figūrų eiliškumą, pasiskirstymą pilko asfalto erdvėje.

PUSLAPIS
5