7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: Virginija Vitkienė

In memoriam

2014 m. lapkričio 27-ąją užgeso profesorė, menotyrininkė, Nacionalinės premijos laureatė Nijolė Lukšionytė. Aukštos Petrašiūnų pušys priglaudė dar vieną kūrybingą, aktyvią ir ambicingą kūrėją.
Profesorė gimė 1954 m. balandžio 30 d. Klaipėdos rajone. Dėl santūraus ir tvirto žemaitiško būdo ji kryptingai siekė savo užsibrėžtų tikslų. Tiesa, žemaičiuojant ją pavyko išgirsti vienintelį kartą, bet man tai buvo dar vienas nepažintas jos daugialypės asmenybės štrichas.
 
Sovietmečiu carizmo architektūros tyrimų tematika nebuvo itin populiari, tačiau tai buvo jos mokslinių tyrimų niša. 1984 m. Sąjunginiame menotyros institute Maskvoje N. Lukšionytė apgynė menotyros kandidato disertaciją „Lietuvos architektūros stilistinė raida 1820–1920 m.“. Už kruopščiai parengtą monografiją „Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje – svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai: 1843–1915“ dar ilgai bus dėkingi šiuo laikotarpiu besidomintys skaitytojai.
 
Nuo 1977 iki 2001 m. su nedidelėmis pertraukomis dirbdama moksline bendradarbe Lietuvos statybos ir architektūros MTI, ji dalyvavo rengiant Lietuvos kultūros paminklų sąvadą, tyrinėjo XIX–XX a. įvairių Lietuvos dvarų ir bažnyčių architektūrą. Straipsnių ir knygų rašymas bei įvairūs leidybos projektai buvo viena iš daugelio mėgtų N. Lukšionytės veiklų.
 

Sugrįžimas į katabazę

„Mitai yra tautų sapnai, o sapnai yra individų mitai“ (Sigmundas Freudas).

 

Pradėti menininko Vytauto Viržbicko kūrybos aiškinimą(si) nuo Freudo citatos – tai iš anksto pa(si)ruošti psichoanalitiko kušetei. Menininkas kuria iš savęs ir apie save. O istorija, kurią jis pasakoja, pirmiausiai skirta pačiam sau.
 
Iš pavienių dalių sudarytos kompozicijos – tai to paties pasakojimo atkarpos, susietos tarpusavyje subjektyviais vidiniais ryšiais. Kaip ir visuose pasakojimuose, čia yra užuomazga arba motyvas, dėstymas, kulminacija, pabaiga ir epilogas. Kaip išduoda parodos / kūrinio pavadinimas – „Kaip papasakoti tau žinomą istoriją? Nepasakok“, istorija yra žinoma ir galėtų nebūti pasakojama. Galbūt todėl ji išreiškiama per sapniškus vaizdinius, simbolius ir metaforas, kalbančius ir apie pačią giliausią, asmeniškiausią esmę, ir apie universaliausias, bendriausias kategorijas. O galbūt tai patys vaizdiniai pasakoja ir kartoja save tikėdamiesi, kad bus kieno nors atpažinti kaip tie Freudo minimi tautų sapnai.

 

Derybose su pasąmone

Pagrindinės idėjos – „Uniteksto“ – formuluotę supratau kaip ne ką kita, o kvietimą labiau atsižvelgti į pasąmonę. Nežinau, kiek tai įmanoma. Galbūt vietoj gidų turėtų darbuotis bienalės psichoanalitikai arba meditacijos treneriai. Jie turėtų tyliu maloniu balsu drąsinti įsijausti, nes jausti čia svarbiausia. Audriaus Janušonio keraminio ir ne tik lydinio pasaulis – instaliacija iš gal dvidešimties darbų – klampus kaip ant blakstienų minantis sapnas. Pavidalai liejasi tarpusavyje, virsta neaiškiai nusiteikusia minia. Judit Hettema tinklų kaugės ir apvilkti valčių kūnai gąsdina lyg nesuprastų minčių jovalas. Analitikai įspėja, kad ten tūno Gordijaus mazgai. Persipynusios nuodribos tikriausiai slepia ką nors gėdingo, pūvančio, o gal dar skaudančio. Jūratės Jarulytės tapyba aiškiai byloja apie kokią nors (emocinę) katastrofą, greičiausiai keli pagrindiniai laidai nutrūko ir nieko nebegalima sugrąžinti, gal tik gedėti, o jei gerai seksis – pasveikti. Violetos Laužonytės „Pelenų laiškai“, rodos, kaip tik ir yra tokio gedėjimo ritualo dalis: menininkė presuoja ir verčia „popieriaus lakštais“ sudegusius medžius. Tai, kas prarasta, pervirškinama į naują turinį. Aišku, kad čia šiek tiek dalyvauja ir sąmonė, nes pasąmonei turbūt labiau patiktų liulančios pelkės su savaiminėmis difuzijomis. Tačiau rituale vis dėlto karaliauja ne sąmonė.

 

Kauno bienalėje susitikimai ir kūrybinės dirbtuvės su jaunaisiais menininkais

Septyniolika menininkų – septyniolika požiūrio taškų, septyniolika idėjų, kurios rūpi naujajai kartai ir septyniolika labai skirtingų ekspresijos būdų. 9-osios tarptautinės Kauno bienalės „Unitekstas“ edukacinė programa kviečia visus į išskirtinius susitikimus ir kūrybines dirbtuves su jaunaisiais talentingais menininkais.
 
Spalio-lapkričio mėnesiais Kauno paveikslų galerijoje vyks gyvi susitikimai su Jaunųjų menininkų programos dalyviais, kurių metu kiekvienas galės iš arčiau susipažinti su menininkais ir jų darbais, išgirsti netikėtų istorijų, nutikusių kūrybinio proceso metu ir kartu padiskutuoti aktualiomis temomis. Kviečiame nepraleisti progos ir tiesiai iš menininkų lūpų išgirsti apie kūrybinę kasdienybę.

 

Neuniversalus tekstas

Šitame tekste viskas bus aišku. Tai šiųmetinės Kauno bienalės recenzija, kuri prasidės keliais žodžiais apie atidarymą ir baigsis tam tikra išvada. Tai tekstas, kurio pirmi sakiniai pasakos apie smulkų lietų, nesutrukdžiusį šventei vykti lauke. Užsiminta bus ir apie grubias vertėjos klaidas bei, pasirodo, neišvengiamą krepšinio kamuolį („sveikinimai su Lietuvos pergale prieš Belgiją“ ir pasiutusias publikos ovacijas). Nebus slepiamas akių džiaugsmas atsidūrus tikroje vaizdų ganykloje, kur patrauklumo ir spalvos – nors karučiu vežk.
 
Tačiau tada sakiniai pasieks bienalės temą – „Unitekstas – ir viskas pasidarys truputį sudėtingiau. Iš pirmo žvilgsnio nenuginčysi šios idėjos grožio: menas kaip universalus tekstas, kuriam nieko daugiau nebereikia. Kūriniai, kalbantys už save forma, turiniu, pavadinimu. Jau nujaučiu kai kuriuos vertinimus: tikra atgaiva. Jokių aprašymų, koncepcijų, eilėraščių, tik pavidalas ir išraiška.
 

 

Kuo akis maitins šių metų 9-oji Kauno bienalė „Unitekstas“?

Mutantų skulptūros, performansai, interaktyvios dirbtuvės, garsūs ir tik atrandami vardai, platus išraiškos priemonių ir stilių spektras – viskas 9-oje Kauno bienalėje „Unitekstas“ (rugsėjo 13-sausio 5 dienomis)
Kauno Bienalė - tai vienas reikšmingiausių kultūrinių renginių ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniame kontekste.
Kas dvejus metus vykstančios bienalės veidas kas kart intensyviau persipina įvairiomis šiuolaikinio meno formomis, pasipildo socialinių projektų įvairove ir skelbia naują renginio koncepciją. Prieš dvejus metus vykusios bienalės parodas, pasirodymus, mobilias ekspozicijas, kurios buvo parodytos, ne tik Lietuvoje, bet ir Portugalijoje bei Estijoje, aplankė virš 110 000 lankytojų!
 

Pažink, mokykis ir kurk su Kauno bienale

Devintoji Kauno bienalė „Unitekstas“ kviečia pažinti, mokytis ir kurti bienalės parodų ervėse. Šį rudenį, nuo spalio 2 d. iki gruodžio 1 d., M. Žilinsko (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas) ir Kauno paveikslų galerijose (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) Kauno bienalė pristato plačią edukacinę programą, skirtą šeimoms, aistringiems meno mylėtojams bei mokytojams ir moksleiviams.

 

 

Apie prestižo fantasmagoriškumą

Susidūrus su projektu „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“ ramybėje nepalieka įkyrus klausimas, ar nėra neprestižiška kalbėti prestižo tema šiuolaikinio meno kontekstuose? Meno, kuris Vakarų pusėje prieš keturiasdešimt metų atsisakė būti vertinamas ne tik estetikos, bet ir utilitarumo (o tai reiškia, ir vertės, kainos, reitingo) kategorijomis.

PUSLAPIS
2