Kartais sunku susigaudyti, kas ką prikelia – tekstas prisiminimus ar pastarieji sugula į daugiau ar mažiau tvarkingas sakinių gretas. Ir net tokia liūdna proga, siekiant atiduoti pagarbą anapilin išėjusiam Antanui Kmieliauskui, rašomi sakiniai savo šaknimis siekia mūsų nerūpestingos vaikystės metus. Jis buvo vienas iš didelio būrio dailininkų, pradėjusių kurti atšilimo laikotarpiu, kartu šventusių įvairias šventes, vasarojusių, slidinėjusių, kopusių į kalnų viršūnes, lankiusių vienas kitą dirbtuvėse.

Labai seniai, dar tais baisiais sovietiniais laikais, kai okupacinė valdžia savo geležiniu kumščiu naikino Lietuvos kultūros paveldą ir gamtą, betonu buvo padengtos ir įgavo dabartinį vaizdą Neries krantinės. Tada mano tėtis menininkas Vincas Kisarauskas, slaptai tapęs sušaudytus ir nukankintus Lietuvos partizanus, nekentęs sovietų valdžios ir kovojęs už kiekvieną išsaugotą mūsų paveldo pėdą, knygą, pastatą, nusprendė netylėti ir parašė straipsnį į spaudą, regis, „Komjaunimo tiesą“, kad krantinės iš pliko betono, nepaliekant medžių pavėsio, nestatant suoliukų, yra baisu ir, kiek aš  pamenu, net sovietinė spauda tokį straipsniuką publikavo. Jis buvo tik menininkas, ne architektas, ne specialistas, tačiau jautė savo pareigą išsaugoti Lietuvos gamtą.

Kas čia per klausimas? Atrodo, viskas labai paprasta – paimi geriausius pasaulio kūrinius (na gerai – geriausius populiariausius) ir žiūri. Mona Liza šauni? Beethoveno Penktoji simfonija? Van Gogho autoportretas su nupjauta ausimi? Marina Abramovič Venecijos bienalėje, ant kaulų kalno gramdanti nuo jų pūvančią mėsą? Kęstučio Grigaliūno „Mirties dienoraščiai“? Šarūno Saukos pragarai? Šaunūs? Siaurokas kriterijus, į jį menininkai ir menas netelpa. Niekaip. Nė dešimčia procentų. Tačiau parodų komunikacijai, muziejaus parduotuvei, bendravimo kultūrai tokios liniuotės visiškai pakanka. Svarbiausia, kad skirtingų dalykų matavimai nebūtų painiojami.

Paštas dar visai neseniai buvo vienintelis būdas pasikalbėti su toli gyvenančiais žmonėmis ar tartis dėl susitikimo. Gerokai per lėtas. Ir telefonai ne visada buvo po ranka. Todėl tekdavo iš anksto griežtai sutarti vietą ir laiką. 1993 m. pirmą kartą važiuodama į Paryžių susitariau su drauge po savaitės sekmadienį susitikti prie Notrdamo – Dievo Motinos katedros – šeštą valandą vakaro. Nes ją geriausiai įsivaizdavome – ne tik iš architektūros istorijos studijų, bet ir iš Victoro Hugo romano, kuris katedrą ir išgelbėjo XIX amžiuje. Revoliucijai atskyrus valstybę nuo Bažnyčios, katedra dūlėjo apleista, bet rašytojas taip gyvai pavaizdavo kiekvieną jos užkaborį, – o jų tiek daug! – kad prancūzai ėmėsi ją restauruoti. Dar važiuodama įkaitusiu autobusu, ką tik prasmukusiu pro vokiečių muitininkus, svajojau apie jos amžiną vėsą, apie chimeras, rymančias virš naktinio miesto Brassaï fotografijose, apie šviesą, susmulkintą spalvotais vitražų stikliukais, apie filigraniškai iš įvairiausių formų plytelių sumūrytą fasadą, banguojančias arkas, šventumu šnabždančią tamsą.

Šiuolaikinis žmogus, užsidėjęs racionalumo akinius, gali didžiuotis atsikratęs viduramžiškų prietarų. Atrodo, kad visi stebuklingi ir nepaaiškinami dalykai dingsta tiesiog užvertus knygą. Prieš akis lieka tik šis racionalus pasaulis. Tačiau ar šis pasaulis nesukuria savo siurrealaus mito, kuriame žmogus tampa savo valia įkalintas? Dar šveicarų psichiatras Carlas Gustavas Jungas pastebėjo, kad norint palaikyti stabilią protinę būklę šiame chaotiškame pasaulyje reikia susikurti savo mitą. Būtent tokį žmogų, įsikibusį savo sukurto mito ir įstrigusį absurdiškame pasaulyje, vaizduoja estų menininkė Edith Karlson parodoje „Keturių raidžių pasaulis“.

Lietuvos muzikos ir teatro akademija Vilniaus knygų mugėje pristatė vieną naujausių savo leidinių – kolektyvinę muzikologių Rūtos Stanevičiūtės, Danutės Petrauskaitės ir Vitos Gruodytės monografiją „Nailono uždanga“ (2018). Tai dvitomis, kurį sudaro monografija „Nailono uždanga. Šaltasis karas, tarptautiniai mainai ir lietuvių muzika“ ir laiškų knyga „Lietuvių muzikų užsienio korespondencija 1945–1990“. Vasario 21 d. mugėje įvykusi diskusija „Nailono uždanga. Lietuvių muzika tarptautinėje Šaltojo karo istorijoje“ atskleidė esminius naujos knygos bruožus. Diskusijoje dalyvavo monografijos autorės ir jų tyrinėjamos epochos dalyviai: muzikologas ir politikas Vytautas Landsbergis, dirigentas ir muzikologas Donatas Katkus, kompozitorius ir eseistas Šarūnas Nakas. Pokalbį vedė istorikas Aurimas Švedas. Pateikiame kiek suglaudintą diskusijos versiją.  

Šis pasakojimas – apie neilgai trukusį sovietmečio laikotarpį, susijusį su Nikitos Chruščiovo vadovavimo pradžia, pilną laisvėjimo vilčių ir veržlios energijos. Nors netrukus prasidėjo stagnacija, vis dėlto būtent tuomet buvo padėti pagrindai Lietuvos (ir daugelio kitų šalių) modernizmui. Naujų meno formų, tikros kūrybos (o ne sovietinio realizmo kanono kartojimo) ilgesys skverbėsi visur, suvesdamas įvairių sričių kultūros žmones.

Įsivaizduojant visą multidisciplininio menininko Antono Lukoszevieze veiklos spektrą tarsi koliažą, naujoje parodoje atsispindi tik mažas fragmentas. Šis britų menininkas, kilęs iš Lietuvos, yra ir muzikas, ir tarpdisciplininio meno kūrėjas.

Lietuvos menotyrinis kuravimas, t.y. kai meną tiriančiajam tenka tvarkytis su įvairesne, istoriją turinčia medžiaga, į rengiamas parodas žiūri dvejopai. Vienam labai rūpi papasakoti kontekstą, prie kūrinių privalo būti paaiškinimai, kurie atskleis, kodėl iš pažiūros neįdomus eksponatas yra ypač svarbus, o už įdomaus vaizdo visada tūno dar kokia nors istorija. Čia šventas žodis yra tyrimas. Ekspozicijos dažnai paremtos moksliniais darbais.

Į parodą, skirtą praėjusio amžiaus pabaigos namų kolekcijoms, esu priversta žvelgti lyg Janas (Janus Geminus): paroda taip pat panaši į šį dievą, žvelgia ir praeitin, ir ateitin.

Pirmasis mano žvilgsnis – iš vidaus, iš to anų laikų sūkurio, kur trynėsi ribos tarp menininkų ir kolekcininkų, nes patys menininkai nejučia buvo sukaupę puikius draugų darbų rinkinius tapdami kolekcininkais, o kolekcininkai buvo beveik kolegos, tokie kaip architektas Zigmantas Liandzbergis, Laimonas Noreika ar kino scenarijus rašęs Pranas Morkus. Pas daugumą namuose tuomet paveikslai kabėjo nuo grindų iki lubų (pas mus – taip pat).