7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: Vilniaus dailės akademija

Koks puikus gali būti molis

Lietuvos keramika pastaruoju metu nestokoja dėmesio. Kauno meno mokyklos Keramikos katedros 90-mečiui skirtas parodų maratonas, prasidėjęs 2021 m. ir aktualizavęs tradicijos ir novatoriškumo aspektus, tęsiasi. Nuo liepos 8 d. Marko Rothko meno centre Daugpilyje (Latvija) veikia mūsų keramikos paroda „Sakmių kambariai. XXI a. Lietuvos keramika“ (kuratorės Rita Mikučionytė, Agnė Šemberaitė), kaskart iš įvairių pasaulio kampelių pasiekia žinios apie lietuvių keramikų pelnytus tarptautinius laurus.

Vietoj in memoriam

Praėjus kuriam laikui nuo Juozo Adomonio mirties (1932 03 16–2022 04 29), kalbamės apie jį su Rūta Šipalyte, žinoma keramike. Interviu metu nesiekėme vertinti jo kūrybos, greičiau pakalbėti apie asmeninį santykį su profesoriumi, dėstymą ir dalyvavimą bendrose parodose. Profesorius dažniausiai dėstydavo kompozicijos pagrindus pirmam kursui, yra vadovavęs daugiau kaip 50 diplominių darbų.

Kas ten auksu žiba?

Kodėl yra svarbu rašyti apie sąlyginai mažą parodėlę kažkur ten kurorte? Tai tik iš pažiūros mažas įvykis, o realiai tai yra viltingas kurso pasikeitimas, ištisas fenomenas ir geros naujienos taikomuoju vadinamo, labiau su technologijomis susijusio, bet konceptualaus meno kūrėjams. Paaiškinu: nors sovietmetis buvo visais esminiais vertybiniais dalykais melagingas ir žalojantis laikas, jis kartu buvo ir gana palankus įvairioms meno sritims, nes teikė materialinę bazę kūrėjams, siūlė organizuotas darbo bei sklaidos galimybes.

Kūriniai – ginklai

Dabar mažiausiai norisi prisiminti batalijas dėl sovietinių paminklų ar dalyvauti naujose. Net kai svarstoma, ką daryti su pastatytais karių kapinėse. Taip, kažkas kažkur diskutuoja, bet kai Ukrainoje žūsta tūkstančiai, paminklai tikrai yra tik „balvonai“. Ką tik mačiau videoįrašą, kaip Charkive specialios tarnybos nuverčia paminklą maršalui „mėsininkui“ Georgijui Žukovui. Biustas bumbteli ant šaligatvio, publikos nėra. Tai – tik karo paraštės. O gal ne? Gal pasibaigus karui paaiškės, kad neverta kovoti su ligos simptomais, kol neturi kaip pašalinti priežasties?

Vaškiniai skarabėjai Vilniaus rūsyje

Toks metas, kad nuo studentų baigiamųjų darbų nepabėgsi. Štai užsukau į Vilniaus fotografijos galeriją, o ten savo darbus rodo Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros magistrantai. Eksponavimo vietos pasirinkimas žiūrovui žada žvilgsnį į fotografijos ateitį. Ją nuspėti tikėčiausi ir aš, jei iš anksto nežinočiau, kad medijų kontekste fotografija yra tik vienas iš menininko įrankių ir į ją dėmesį atkreipia tik buvimas fotografijos galerijoje.

Dailės istorija man yra atradimų džiaugsmas

Dailės istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Laima Laučkaitė (Surgailienė, g. 1956) 1979 m. baigė LSSR valstybinį dailės institutą. Dirba Lietuvos kultūros tyrimų institute, 2008–2018 m. vadovavo šio instituto Dailės istorijos ir vizualiosios kultūros skyriui. Yra Lietuvos dailės istorikų draugijos, Lietuvos dailininkų sąjungos narė ir Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos narė, 1995–1998 m. buvo šios sekcijos prezidentė. Mokslinių tyrinėjimų pagrindinė sritis – daugiakultūrė XX a. pradžios Vilniaus dailė ir dailės gyvenimas. Jos monografiją „Art in Vilnius 1900–1915“ Association for the Advancement of Baltic Studies (JAV) išrinko geriausia 2008–2009 m. Baltijos kraštų humanitarinių ir socialinių mokslų knyga anglų kalba.

Pažvelgti į problemas per menininkų vaizduotę

Meninis tyrimas – tikras mūsų laikų kūdikis. Menine praktika grįstas tyrimas, kitaip sakant, tyrimas menu ir per meną, apima ir perteikia daugelį šiuolaikinio diskurso idėjų, tokių kaip įkūnijimas, performatyvumas, procesualumas, hibridizacija, subjektyvumas, autorefleksija, kolektyviškumas ir pan. Jis yra takus ir atviras, neturintis aiškiai apibrėžtų ribų ir skatinantis „nepabaigtą mąstymą“. Žadinantys ir entuziazmą, ir lygiai taip pat skepsį, meniniai tyrimai užima reikšmingą vietą bendroje tyrimų kultūroje, bet dėl savo pobūdžio jie vis dėlto dažnai yra kvestionuojami.

Tapymas kaip labai privatus užsiėmimas

Julius Ludavičius – tapytojo Kęstučio Zapkaus auklėtinis, gavęs pirmąją Lietuvoje „Fulbright“ programos stipendiją (pagal šią programą skiriama stipendija magistrantūros ar doktorantūros studijoms JAV). Išvykęs į Niujorką tęsti meno mokslų, ten pasiliko ir gyvena jau dvidešimt šešerius metus. Ludavičius su kolegomis menininkais įkūrė lietuvių menui atstovaujančią galeriją „SLA307“, 2019 m. pertvarkytą į „Undercurrent“. Tapytojo darbų yra privačiose kolekcijose Niujorke, Los Andžele ir Lietuvoje.

Pradėkime nuo studijų laikų Lietuvoje. Kada susidūrėte su profesoriumi Kęstučiu Zapkumi?
Kai Zapkus pirmą kartą atvažiavo į Lietuvą. Man atrodo, pirma paroda buvo surengta 1989 metais. Jis pasižadėjo atvažiuoti dėstyti. Kai buvau antrame kurse, pasikeitė visa akademijos valdžia. Zapkus atvažiavo po trejų metų ir dėstė vieną semestrą. Mums baigus akademiją, po kokio mėnesio, Zapkus rado „Fulbright“ programą. Lietuvoje stipendija jau visus metus tiesiog buvo neatsiimama. Tie pinigai gulėjo, ir niekas jų neėmė. Užpildėme formas, o tada mums paskambino iš ambasados ir klausia: „Kaip jūs čia sugebėjot?“

Miesto ikonografijos kaita

Atrodo, jog pagaliau jaučiamės patogiai vertindami Vilniaus praeitį ir savo santykį su ja. Bent jau tiek, kad galime atsikratyti amžinojo lietuvio naujakurio, į idealizuotą atgautąją, bet vis dėlto nelabai savą sostinę atsikrausčiusio Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais, sindromo. Miesto ir jo gyventojo tapatybės paieškose objektyvus nekompleksuotas požiūris vis labiau tampa nekvestionuojamu kriterijumi. Nenuostabu, kad Vilniaus genius loci paieškos pasitelkiant miesto ikonografiją yra aktuali tema pastarojo meto parodose. XIX–XX a. miesto vaizdų kaitai buvo skirta Laimos Laučkaitės kuruota „Vilnius. Topophilia“ (Nacionalinėje dailės galerijoje, 2017), o vis dar mažai pažįstamas tarpukario periodas apžvelgtas Algės Andriulytės, Rasos Butvilaitės ir Ilonos Mažeikienės parodoje „(Ne)matomas Vilnius: tarpukario dailės ir architektūros pavidalai“ (V. Kasiulio muziejuje, 2018). Naujausias bandymas Vilniaus ikonografijoje sugauti genius loci – Rimos Rutkauskienės kuruota paroda „Vilnius dailėje. 1939–1956“.

Netikra musmirė

Epitafija: 1. glaustas, dažnai eiliuotas antkapio įrašas; 2. puošni skulptūrinė (kai kada tapyta) plokštė mirusiojo atminimui, pritvirtinta prie pastato sienos, grindų ar antkapio; 3. poezijos kūrinys mirusiojo garbei. („Interlexis“) Dainiaus Liškevičiaus paroda „Epitafija“ turėjo visas tris reikšmes, jei eiliavimu laikysime ir kartojamų geometrinių figūrų ritmą, pavyzdžiui, ornamentą. Ir jei epitafija gali būti padaryta iš pačių grindų.

PUSLAPIS
9