Nida sustingusi laukia mūsų. Jūra – kaip stalas. Ir dangaus nėra, tik dvi tuštumos abipus smėlio juostos. Vandens temperatūra – 21 laipsnis. Anksčiau rugsėjį išsimaudyti būdavo drąsu. Dabar visi šoka į vandenį gaivintis nuo karščio.

Pavadinimas mums žada salą, briedžius, o atveda į tamsą. Į kraupias prietemas, laimė – salėse yra po properšą šviesai, ji krinta tirštos geltonos it aušros ar vakaro saulės spinduliais. Tarsi daržinėj pro plyšį, o gal pro sunkias, tamsių istorijų prisigėrusias užuolaidas. Silpni, gintariniai įstriži spinduliai duslioje aplinkoje atrodo lemtingai reikšmingi. Viltingi. Autorinės technikos: daug sluoksnių šelako dengtos fotografijos spindi prabangaus baldo gelme, ant jų turėtų ryškiai matytis dulkės, tik ne čia – prietemoje. Kvėpuoti nėra erdvu, plaučiai prityla, įsijungia savisaugos instinktai.

Šių metų pradžioje bene solidžiausios laikysenos Lietuvoje, kone šventyklos rimties sustingdytame Čiurlionies (vienintelio oficialaus LT genijaus) muziejuje vyko paroda „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“, kuri jau tada atskleidė kontrasto potencialą. Kraupūs ir juokingi, istoriniai ir asmeniniai siaubai sužadino vaizduotę ir išlydėjo ne vieną patenkintų žiūrovų būrį, profesionalai irgi jautėsi patyrę netikėtą nuotykį. Rimties ir žaismo nuotykio intriga mezgama ir naujoje (dar vasarą atidarytoje) parodoje „Žalia“. Abi parodos kuratorės labai solidžios, tiesiog dailėtyros klasikės: mokslų daktarė, profesorė Giedrė Jankevičiūtė ir pati muziejaus direktorė Daina Kamarauskienė, o tema tiesiog žalia… Nejaugi? Kaip tai?

Kai Vilnius buvo užlietas Kultūros nakties renginių, o Vilniaus dailės akademijos studentai beveik kiekvienoje miesto galerijoje pristatė ir gynėsi savo baigiamuosius darbus (puiki, puikiai įgyvendinta idėja!), Marta Vosyliūtė „paėmė“ Vilniaus rotušę. Ne tik „paėmė“, bet ir perrašė istoriją, sukeitė istorinės atminties akcentus, kaip sutartinę sudainavo miestą nuo prokuratūros iki Kalvarijų turgaus.

Tauragės pilyje, kuri yra visai ne pilis, o XIX a. carinės Rusijos statytas muitinės pastatas, buvęs ir mokykla, ir ligonine, ir dar daug kuo, bet visų daug maloniau vadinamas pilimi, veikiančio muziejaus darbuotojos Renatos Jančiauskienės kabinete, laikinai paverstame meno erdve, veikia instaliacija „Negalvokite, kad tai yra ko aš ieškau, tai yra ką aš radau“: pora sienų nuklota spausdintuvu išspausdintais lapais, kuriuose – didžiųjų Lietuvos žiniasklaidos portalų puslapiai. Menininkė į paieškų laukelį įvedė žodį „Tauragė“ ir vartė nacionalinius leidinius. Paieškų rezultatus spausdino ir su kolege klijavo. Siena nuklota beveik tik kriminalinėmis, politinių skandalų antraštėmis...

Jonas Valatkevičius buvo pirmas menininkas, iš kurio ėmiau interviu. Gal drąsino tai, kad ir jis – menotyrininkas, tad buvo galima tikėtis solidarumo ir supratimo. Labai baisu, nes pirmas gyvenime interviu, Jono tapiniai rūstūs, niūrūs, maištingi, įsivaizdavau jį kaip besikeikiantį metalistą. Tačiau tai buvo vienas maloniausių pokalbių, labiau priminusių sanatorinį atsipalaidavimą. Laikraštis žymi, kad pokalbis publikuotas lapkričio 30 d., bet aiškiai pamenu, jog kalbėjomės Vokiečių gatvės lauko kavinėje plieskiant saulei.

Niekas nebetiki, kad tapyba yra mirusi ar kad kada nors buvo negyva. Ne tik todėl, kad ji randa antrinio, tretinio (ir t.t.) perdirbimo gyvavimo būdų, o vaizdavimas ir šiaip yra per daug svarbus mūsų suvokimui bei raiškai, bet ir dėl tokių menininkų kaip Eglė Gineitytė. Juolab kad visa ko amžino atgimimo ratas pavasarį akivaizdus, ypač per Velykas. Jau ir anksčiau ne kartą pamačius šios autorės darbus vis nutvieksdavo džiaugsmas dėl akivaizdžios gyvybės, lygiai taip nutiko ir šį kartą Eglės Gineitytės parodoje „Mokytojas ant akmens“ Vilniaus rotušėje (veikia iki balandžio 29 d.).

Kažkur socialinių tinklų jūroje mačiau žmogų su kartoniniu plakatu, ant kurio angliškai parašyta: „Kaip taip gali būti, kad Niujorke visos knygos yra bestseleriai?“ Laisvai gali – Vilniaus knygų mugėje irgi dauguma labai ypatingos: nominuotos, premijuotos, ką nors darančios pirmą kartą arba žiauriai giliai, linksmai, efektyviai, kitaip tariant, komercinė retorika yra sukurta parduoti. Mes tai gerai žinome: nors reklamas neigiame, nežinomų produktų neperkame. Mūsų galvoje vis kaunasi lašininis ir kanapinis. Tai amžina, mitinė, niekada nesibaigianti kova, kuri ypač ryški mūsų knygų mugėje.

Svarbių švenčių, kaustančių pasaulio įvykių ir didelių renginių (kaip Knygų mugė) fone įprastas parodinis gyvenimas gali likti mažiau pastebėtas, tačiau jis plėtojasi savo ritmu, kaip kokia gamtinė ekosistema. Šioje aplinkoje egzistuoja gana turtinga įvairovė, kuri yra, ko gero, pagrindinis bet kurios sistemos sveikatos požymis. Apie tai labai norėjau pasikalbėti su Nacionalinės dailės galerijos lankytoja, kuri nuolatinėje ekspozicijoje garsiai ir užtikrintai tvirtino, kad Saukos pas save tikrai nekabintų ir tų šitų, kur aplink kabo. Verdiktas buvo griežtas ir nediskutuotinas. Senas, (ne)geras vartotojiškas argumentas menui vertinti išlieka gyvas kaip ir anksčiau. Jis, matyt, yra vertinimų ekosistemos įvairovės dalis... Vis dėlto gerai, kad nevyraujanti. O parodų įvairovę čia pat galima įrodyti pasitelkus tris parodas ir panagrinėjus vaizdo ir žodžio santykį jose.