7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Raktažodis: Monika Krikštopaitytė


Notice: Undefined variable: pageno in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms5/ctypes/pagal_raktazodi.php on line 6

Nuo atsitiktinumo iki struktūros

„Lewben Group“ steigėjas ir valdybos narys, turintis solidžią investicijų valdymo, bankininkystės ir verslo plėtros patirtį, jau tapo ir visaverčiu kultūrinės bendruomenės nariu. Du Viliaus Kavaliausko įkurti fondai – Lietuvos išeivijos dailės fondas (nuo 2010) ir „Lewben Art Foundation“ (nuo 2013) – jau kuris laikas yra reikšminga mūsų dailės peizažo dalimi. Fondų kuriami projektai daug dėmesio skiria dailės informacijos sklaidai. 2016-aisiais buvo išleistas solidus albumas „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“ (sudarė Rasa Andriušytė-Žukienė). Šiais metais turi pasirodyti antras leidinio tomas, kur bus pristatyta ir kita fondų kolekcijos dalis, susijusi su „keliaujančia“ Lietuvos daile. Šia proga ir kalbamės.


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Bet kas gali būti išvarytas

Šis pokalbis – tik krislas iš „Kultūros nakties“, vykusios birželio 16 dieną, penktadienį. Apleistoje Šv. Stepono bažnyčioje, netoli stoties, vyko paroda „Prie Babilonijos upių. Pabėgėlių laiškai“, kur buvo rodoma Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės tapyba, Sirijos menotyrininkė Farah Mohammed pristatė šiuolaikinę Sirijos dailę, giedojo Vilniaus arkikatedros bazilikos grigališkasis choras „Schola Gregoriana Vilnensis“. Meninio vyksmo lankytojai kaip skruzdės ėjo aplink bažnyčią stebėdami jos margus frizus, apsėdo šventovės erdvę, nežiūrėdami vietos reikšmių hierarchijos. Nors miestas ūžė ir siūlė daug pramogų, norėjosi sustoti ir pasikalbėti apie kūrybą, kaip galimybę prisiliesti prie sudėtingų temų. Nuo 20 d. paroda persikelia į tekstilės galeriją „Artifex“ (Gaono g. 1).


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Sena meilė nerūdija

Apie „ArtVilnius“ galima galvoti ir rašyti įvairiai. Tarkim, sausai ir priekabiai – kadangi mugė šiemet įvyko aštuntą kartą, jau galėtum skaičiuoti Lietuvos ir užsienio galerijų dalyvavimo statistiką ir jos kaitą, skaičiuoti, kiek, ko ir už kiek parduota, analitiškai vertinti naujoves – šiemet greta pagrindinės ekspozicijos „Litexpo“ atsirado dar ir „naktinė“ galerijų programa jų erdvėse, taip išplečiant mugės vyksmo taškus. Neabejoju, kad yra intelektualių skeptikų, kurie mano, kad čia „popso“, komercijos karalystė ir ne vieta „tikram“ menui. Kaip ir paprastų, mažiau išprususių lankytojų, vieni kurių rimtais veidais žiūri asiužetiškus videofilmus (festivalio „Videonale – Festival for Video and Time-Based Arts“ medžiaga), tarsi rodydami, kad ką nors supranta, o kiti sutrikę krizena ties keistesniais kūriniais ar droviai fotografuoja kokias nors, matyt, jiems provokatyviai atrodančias nuogybes...

Bet bendras mugės paveikslas yra kur kas sudėtingesnis, nei kadaise manė Jurgis Mačiūnas, tikėjęs, jog sugalvojo naują meną be komercinių apnašų, kurį galima vežti net į komunistinę Rusiją begalinėmis BAM‘o magistralėmis ir dalinti visiems veltui, kaip Kristus duoną... Regis, šiųmetėje mugėje itin akivaizdžiai „susimaišė“ nekomercinis, nematerialus, vien filosofinių idėjų kupinas menas ir gražūs paveikslai namams papuošti. O kai kurie iš pat pradžių visai ne namams sukurti darbai sumanių meno vadybininkų dėka pakeitė formatą ir tapo lengvai „pakabinamais“ ant sienos...


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Bėgantys su vilkais

Ši Venecijos meno bienalė pasirodė gana nuosaiki, tylenė, nukreipusi žvilgsnį į gyvenimo audinį, nors pranešimai spaudai akcentuoja sunkumus (karo grėsmes, pabėgėlius, smurto proveržius), su kuriais susiduria šiandienos pasaulis. Galbūt nuosaikumas – tik įspūdis, nes šiemet praleidau atidarymų pompastiką, negavau krūvos gražių medžiaginių maišelių ir katalogų, nemačiau vakarėlių laivuose ir sausumoje. Bet taip gal geriau atsiveria tai, ką gali pamatyti paprastas žiūrovas, kuris tokios gigantiškos apimties renginiuose visada bus tik tas vienas iš aklųjų, laikančių kitą dramblio kūno dalį ir besiginčijančių, kas tai per gyvūnas.

Didžioji paroda „Viva Arte Viva“ Arsenale, kuruota Christine Marcel, galėtų vadintis ir tekstilės bienale: pristatyta daug audimo, nėrimo, pynimo ir pan. technikas naudojančių autorių, bet kas daug svarbiau – ypač dažnai plėtota ryšio arba jungties idėja. Jau parodos pradžioje pasitinka ir sustabdo Lee Mingwei „Taisymo projektas“ (2009–2015), kur nuo sienos iš įvairiaspalvių ričių driekiasi siūlų gijos iki stalo, ant kurio sudėti drabužiai. Tai žiūrovų rūbai, kurie buvo vietoje taisomi, o betaisant žiūrovas šnekučiavosi su siuvėju. Todėl šiame projekte svarbiau ne vizualinis įspūdis, o bendravimo patirtis.


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Laukinis kapitalizmas tęsiasi

Žmogui, nors kiek suprantančiam, kas yra paveldas, galų gale suvokiančiam, kad miestas yra sudėtingas organizmas, kuris turi savo istoriją, daugybę persipinančių gijų ir savo veidą, jau kuris laikas skaudu matyti nežabojamą kapitalo siautėjimą pačiame Vilniaus centre. Net paprastam žmogui akivaizdu, kad tai, kas dabar vyksta prie Misionierių vienuolyno, – vaizdingoje miesto vietoje, kuri, atrodytų, priklauso visiems, yra UNESCO saugomos visumos dalis, statomas agresyvios architektūrinės invazijos pavyzdys, miesto struktūros dalis verčiama privataus kapitalo ekonominiu vienetu privilegijuotiesiems, žalojama miesto vaizdui svarbi Išganytojo kalva, – yra akibrokštas, kuris kviečia kelti diskusiją apie mūsų mentalitetą, o gal net labiau apie atsakingų institucijų darbą. Per pastaruosius metus skandalai panašiomis temomis kyla vienas po kito – tai išduodamas leidimas Kuršių nerijoje, kuriuo vėliau suabejojama, tai Druskininkuose, Trakuose, Vilniuje pastumiamos nacionalinio parko ribos. Nusižengimų visuma verčia galvoti, kad paveldą ir visuomeninį interesą ginanti sistema, švelniai tariant, veikia su trikdžiais. Galbūt šis pokalbis konkrečiai apie Misionierių komplekso atvejį padės nors kiek priartėti prie problemų kilmės. Nors prabangių daugiabučių statybos laikinai sustabdytos, pagrindinė kova už pagarbą savo miestui ir jo istorijai tik prasideda.


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Pasyviai agresyvus

Svajonė ir Paulius Stanikai gyvena ir kuria ne Lietuvoje. Todėl dažnai kalba pranašo balsu. Neretai tai daro įspūdį. Bet dabar, kai visi visur pakeliavę ir norėdami gali tai pakartoti, užsienio efektas mąžta.

Stanikai moka piešti kaip senieji meistrai ar bent kuria tokį įspūdį tyčia suteikdami popieriui pageltimo efektą, rinkdamiesi kuo didesnį formatą. Klasiškumo įspūdis padeda žiūrovui jaustis saugiam, kad prieš jo akis tikras menas – toks, kurio jis pats nepakartotų.

Stanikų kūryba yra agresyvi – visada kaip dešimt Holivudo kulminacijų atakuoja visas jusles: groja įsismelkianti muzika, pritemdomos šviesos, kad kūriniai būtų ryškesni, motyvai dramatiški, trikdantys, būtinai bus keistos erotikos, sekso scena gali atsirasti šalia kūdikio veido, kad tik sugriautų žiūrinčiojo atstumą su kūriniu. Kaip kokios sunkiai pakeliamos kriminalinės žinios.


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Ugnis, kraujas ir vanduo

 

Ir sutapk taip, kad vienu metu atsidarytų ir keramikės Onos Grigaitės personalinė paroda, ir Svajonės su Pauliumi Stanikų paroda („Pavasaris“ galerijoje „Vartai“). Kadaise (1988–1994) jie sudarė grupę „Š.V.“, kas reiškė „šūdina virvė“, nors skambėjo labai šventai ir guodžiančiai. Pavadinimo paradoksas ir toliau gerai apibūdina Lietuvos kultūros padėtį: senamiestis griaunamas su biurokratijos pritarimu, politikai trokšta statyti ir, ko gero, pastatys daug prastų paminklų, kultūros spauda, nors jau dvidešimt metų vaikšto išlikimo lynu, su padidintais mokesčiais, panašu, galiausiai nusivoš, visuomenė toliau manys, kad kultūra yra pramoga, todėl LRT meno balsai toliau bus užsaldinti neįtikėtina cukraus doze (paklausykit ir pasimokykit pagaliau, kad žaviai įžūlus Šarūno Nako tonas turiniui nė kiek nekenkia, o atvirkščiai), o politikai toliau puoselės įsivaizdavimą, kad imdamiesi saviraiškos įvairiais kultūriniais (tautinio kostiumo, miesto puošimo, tiltų vadybos ir pan.) projektais įsiamžina. Taip, įsiamžina, tik kaip neišmanėliai. Betgi žodis kultūra skamba taip pakylėtai, beveik šventai ir guodžiančiai, lyg būtų aukščiau viso to šlako, liejamo per delfius ir panašias „tikram gyvenimui“ atstovaujančias struktūras. Valdžia deklaruoja prioritetus kultūrai, festivalių  ir projektų statistika tiesiog puiki, bet reali kultūros padėtis labiau primena tą kitą „Š.V.“ abreviatūros reikšmę: kol maloniai pramogaujame, griaunami kultūros pagrindai.


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Tegyvuoja isterija

Laisvydė Šalčiūtė yra labai bloga menininkė, pasakytų estetiškasis ponas Kanonas. Ji kvailai erotiška, koketiškai infantili, isteriškai moteriška, o gal labiau moteriškai isteriška. Ji nejaučia ribos, kur prasideda pornografija, o ir kam to organų demonstravimo reikia? Jos darbai kelia erzulį, dirgina jusles. Kokia viso to prasmė? Beprotybė, ir tiek. Moterys turėtų siuvinėti savo salonuose, ačiū Dievui, yra viena salė, kur autorė, panašu, tuo ir užsiima. Tiesa, menininkė gerai valdo formą, palaiko vientisą serijų estetiką. Bet esmė – gėdingas, erzinantis chaosas.

Apžiūrint galerijos „Artifex“ sales į smegenis braunasi panašūs į Virginijos Woolf laikų mokslo vyrų burnojimai, kuriuos ji aprašo knygoje apie moteris ir literatūrą „Savas kambarys“ (1929). Laisvydės sulaužyta (jau tikrai neaiški kaip du kart du) meninė kalba, užuominos į neaišku ką, dviejų ar net daugiau paralelinių pasaulių pojūtis viename akvarelės lape signalizuoja, kad reikalą turime su neįprastu atveju. Neįprastu ta prasme, kad nesilaikoma solidaus meno taisyklių, čia kaip tik kiekviename žingsnyje blaškoma pridedant dar daugiau nuorodų.


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Moirų mazgai


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Kuo mažiau, tuo daugiau

Tai keturių labai skirtingų išore, bet kurtų tuo pačiu principu kūrinių paroda. Visiems gerai žinoma metalo dailininkės Birutės Stulgaitės nuostata kalbant apie darbą su gintaru – reikia pabrėžti tai, kas jau yra, – jaučiama ir čia, ekspozicijoje, kurios kūriniai yra radiniai su dailininkės prisilietimu, pamatymu, perpasakojimu. Iš jų sklinda išmintis, nes tokį pagarbų santykį su aplinka pavyksta sukurti gal tik su laiku. Juk šiandienos „koučinimo“ pasaulis siūlo viską formuoti, programuoti, daryti proveržius... O Stulgaitės strategija – pastebėti, išžiūrėti, suteikti prasmę.

 

Pagrindinis ir svarbiausias parodos objektas – „Torsas“ (1752–2016 m.). Anot dailininkės: „Prieš daugokai metų Vytautas Šerys, dirbdamas restauratoriumi, užlipęs į Šv. Kazimiero bažnyčios palėpę rado blizgančios skardos atplaišą, kurią mėgo ir kuri kabojo jo dirbtuvėje. Vėliau Judita Šerienė atidavė man. Tai Šv. Kazimiero bažnyčios kupolo karūnos bumbulo pusė (1752). Carinės Rusijos laiku bažnyčios buvo perdaromos cerkvėmis. Bumbulas buvo perkirptas ir nuplėštas. Pirmiausia norėjosi nuimti žirklių ir plėšimo pėdsakus, nuplauti paukščių kakučius nuo auksuoto vario. Nekeičiant formos, prikniedijus minimalias detales, kad stovėtų, tapo panašu į torsą, paradoksalu, į apatinę torso dalį.“ Tokia gera istorija, kad kūrinio beveik ir nebereikia. O vis dėlto po pasakojimo „Torsas“ atrodo mažytis, nes galvoje jau spėjo išsiskleisti kupolas. Jis liko kaip kebli istorijos atplaiša, bet vis dar su riestu stotu – pasipūtęs. Toks ir turėtų būti, juk papuolė pačiai Stulgaitei į rankas. Juk buvo Šerio studijoje, tiek gero meno prisižiūrėjo, o prieš tai dairėsi po senamiestį iš aukštai, atspindėjo debesis ir saulę, spindėjo praeiviams. Pagaliau juos vėl gali sutikti. Tai filmo vertas personažas, kurio kaita įvyksta mūsų galvose. Todėl Stulgaitės darbams priskiriamas kinetiškumas atsiskleidžia ir čia.


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45
PUSLAPIS
5