Iš pokalbių ciklo su Lietuvos menotyrininkais (-ėmis), kurio tikslas – akcentuoti profesijos reikšmę, geriau pažinti srities atstovus ir pasikalbėti apie jiems svarbias idėjas. 

Kalbiname dailės istorikę ir kritikę, parodų kuratorę, monografijų „Vaizdinis posūkis“ (2011), „Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė“ (2018) autorę Eriką Grigoravičienę. Ji – menotyros daktarė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto (LKTI) vyresnioji mokslo darbuotoja, Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA), Lietuvos dailės istorikų draugijos narė. Skaitė vaizdo teorijų kursus VDA (2002–2007), Vilniaus universitete (2013–2018). 2019 m. vasarą MO muziejuje vyko jos sumanyta ir (kartu su muziejaus darbuotoja Ugne Paberžyte) kuruota paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“. Šį rudenį meno mugėje „Art Vilnius“ pristatyta naujausia Grigoravičienės knyga „Lietuvos dailininkų piešiniai nuo 1957 metų iš MO muziejaus kolekcijos“. 

Galerijoje (AV17) veikia Mindaugo Navako paroda „Porcelianas“. Ji atsidarė iškart po griežto karantino, tačiau tai tik aplinkybių sutapimas – tiesiogiai su pandemija ji neturi nieko bendro. Bet laikas itin tinkamas. Ši paroda – vitaminas po visuotinės karantininės racionalizacijos, paklusimo nurodymams ir kaukėtų veidų gatvėse monotonijos.

Asmeniškai aš Navako kūrybą kaip vitaminus vartoju jau senokai. Mat begyvenant vis pasitaiko užklimpti ar įsisukti į abejonių ir baimių ratą. Tuomet labai reikia ko nors, kas pasakytų: jei jau sugalvojai, tai eik dabar ir padaryk. Būtent taip ne kartą yra suveikę Navako darbai. Pavyzdžiui, „Kablys“ ant buvusių Geležinkeliečių rūmų: šmaikštus pafantazavimas fotomanipuliacijoje, galiausiai tapęs tikru geležiniu kabliu pastato fasade – be jokio tikslo ar svarbios žinios. Kadangi be keistų idėjų sustoja tiek žmogaus, tiek valstybės gyvenimas, manau, tai yra svarbiausias paminklas Vilniaus mieste, paminklas keistoms ir neįvykdomoms, bet vis tiek įgyvendintoms idėjoms.

„Norėtųsi pristatyti sumanymą, kurį įgyvendintą bus galima pamatyti jau kitą savaitę“, – 1999 m. sausio 29-ąją rašė Jonas Valatkevičius, „7 meno dienose“ pristatydamas parodą „Kaip tapti laimingu“ (ŠMC). Paradoksalu, kad tai buvo beveik tą pačią dieną, kaip dabar, tik prieš 21 metus. Aš taip pat norėčiau pristatyti būsimą įvykį, tad galite tarti, kad čia – reklama, nors man tai rodosi kaip duoklė Lietuvos šiuolaikinio meno pradžiai, tam laukiniam 10-ajam dešimtmečiui, kuris sukūrė ar leido išsiskleisti daugeliui įdomiausių autorių, o netrukus kai kuriuos ir nušlavė nuo meno lauko paviršiaus. Tas laikas buvo tikras cunamis, verdanti lava, kurioje kristalizavosi naujos kultūrinės strategijos, institucijos, asmenybės ir jų legendos. Nemaža dalis autorių ir toliau tęsė menininko karjerą, likę pasitraukė į kitas veiklas, kartais ne mažiau sėkmingas. Pirmųjų ankstyvus kūrinius šiek tiek žino plačioji publika (nors ir tuo smarkiai abejoju), o antrųjų darbai atsidūrė po užmaršties pelenais, kartais sunkiai benukrapštomais, nors šie menininkai lieka ne mažiau svarbūs istoriniame kontekste.

Dažnai atrodo, kad jei menininkas geras, jo kūryba įtaigi, kuratoriui praktiškai nėra ką veikti, paroda vis tiek bus gera. Tokiu režimu veikia didžioji dalis parodų, tačiau Petro Repšio piešinių parodos parengimas nokautuoja tokį bevaisį daugumos kuratorių atsipalaidavimą. Nebūčiau prieš pamatyti ir įprastų, žymiųjų Repšio ciklų, mėgstu jo kūrybą ir ilgiuosi meno natūroje, bet paroda, parengta Jurgos Minčinauskienės ir Kristinos Kleponytės-Šemeškienės, pranoko visus lūkesčius.

Vis tas dejá vu, lydintis kai kurias parodas, ypač retrospektyvas, nukeliantis į sovietinius Dailės parodų rūmus. Tik ne Paulinos Eglės Pukytės retrospektyva „Kažkas yra“, vykusi VDA parodų salėse „Titanikas“ paskutinėmis 2018 m. dienomis, kuruota menotyrininkės Laimos Kreivytės kartu su autore (kuri yra taip pat aktyvi meno kritikos lauko dalyvė ir 2017 m. Kauno bienalės kuratorė). Paroda anąkart netapo tiesiog kūrybinio sandėliuko ekspozicija, o kūrybą įkontekstino, aktualizavo kiek primirštus ar nuo nūdienos tolimesniuose laiko taškuose atsidūrusius kūrinius, sukūrė nuoseklų parodos naratyvą. Ievos Mediodios parodos „Fiziniai analogai / Iš Niujorko į 90-tųjų Vilnių“ Rotušėje retrospektyva nepavadinsi, nes ir tam skirta salė nedidelė, darbų ne tiek daug, nors ekspozicija apima beveik visą menininkės kūrybinį laikotarpį nuo 1992 iki dabar, bet būtent čia veikiama pagal senąją (reprezentavimo) parodų kuravimo tradiciją – tiesiog iškabinti ant sienų darbai palieka žiūrovą (ypač mažiau žinantį ar jaunesnį) klaidžioti vaizduose, nesuteikiant jokios informacijos apie laiko ar net žemyno kontekstą. O gaila, nes čia buvo galima kurti reklamines odes, atverti istorinius rakursus ar tiesiog suteikti daug informacinio malonumo.

Prieš keturiolika metų skaitydama Thomaso L. Friedmano knygą „Lexus ir alyvmedis“ (Vaga, 2005) mokiausi atsisakyti senųjų prisirišimų. Nuolat privalome rinktis tarp pasaulio kultūrą vienodinančio progreso (kurį simbolizuoja „Lexus“) ir meilės savo gimtajai žemei bei jos papročiams („alyvmedis“).

Praėjusiame numeryje Giedrė Jankevičiūtė pokalbyje su AICA įkūrėjais Viktoru Liutkumi ir Laima Laučkaite aptarė tarptautinės dailės kritikų asociacijos Lietuvos sekcijos įkūrimą, gyvavimo pradžią ir tuo metu svarbiausius aspektus. Priminė mums, kad organizacija mini trisdešimtmetį ir ta proga verta inicijuoti pasakojimą iš pirminių šaltinių. Istoriją tęsiame kalbindami kitą, ilgametę AICA vadovę Eloną Lubytę.

„ArtVilnius ’19“ pamatyti vaizdai ir reiškiniai leidžia kiekvienam susidaryti savo subjektyvų patirčių „žemėlapį“, juolab kad žvelgiant iš laiko perspektyvos per dešimt metų nuo mugės atsiradimo keitėsi ne tik jos „asortimentas“, bet ir kūrinių patyrimo bei prisiminimo būdai. Ar jos pradžioje buvo feisbukas, instagramas? Kad 2009 m. vargu ar turėjau išmanųjį telefoną, pamenu pakaklėje tabaluojantį sunkų skaitmeninį fotoaparatą. Taigi, mugė tapo ir technologijų proveržio liudininku, ir šio proceso dalyviu. Galima konstatuoti, kad materialūs dailės kūriniai ir „gyvas“ jų stebėjimas, čia pat užsimezgantys ryšiai, kuriami ateities planai, sutikti draugai, bičiuliai tebėra vertybė, ko gero, – pats svarbiausias šio renginio tikslas ir rezultatas.

Išsiruošiau apžiūrėti parodų vedama labai asmeniško pasakojimo apie tai, kaip mes mokėmės ir mokome dailės. Šią jausmingą ekskursiją pradėsiu nuo savo mokytojo, tapytojo, ilgamečio Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos direktoriaus Juozapo Miliūno (1933–2016) parodos „Tolumos, sutemos...“ galerijoje „Arka“. Taip nutiko, kad iš pradžių 2018 m. pabaigoje pasirodė dailininko kūrybos albumas „Tolumos“ (dailininkas – Andrius Surgailis, išleido Utenos kraštotyros muziejus). Kartu su Miliūnų šeima rengdama leidinį ir po to jam antrinančią parodą, susidūriau su keliais opiais klausimais.

Lietuvos menotyrinis kuravimas, t.y. kai meną tiriančiajam tenka tvarkytis su įvairesne, istoriją turinčia medžiaga, į rengiamas parodas žiūri dvejopai. Vienam labai rūpi papasakoti kontekstą, prie kūrinių privalo būti paaiškinimai, kurie atskleis, kodėl iš pažiūros neįdomus eksponatas yra ypač svarbus, o už įdomaus vaizdo visada tūno dar kokia nors istorija. Čia šventas žodis yra tyrimas. Ekspozicijos dažnai paremtos moksliniais darbais.