7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Raktažodis: Jonas Ūbis


Notice: Undefined variable: pageno in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms5/ctypes/pagal_raktazodi.php on line 6

Vienintelis būdas išgelbėti žmoniją

Nesu nei didelis ligonis, nei kulinaras mėgėjas, nei sodininkas, nei statybininkas, nei, neduok Dieve, medžiotojas ar žvejys, negroju armonika ir nesidomiu tautiniais šokiais, negeriu alaus ir nesergu už lietuvišką krepšinį, nuo tautinės estrados žvaigždžių paprastai man susuka vidurius, o vadinamosios gyvenimo būdo laidos įvaro depresiją – suprantu, kad niekad neprilygsiu visoms toms stilingoms ministerijų ir verslo rožėms arba prakutusiems emigrantams, juolab nesuprasiu jų didžiųjų tragedijų bei dramų. Tad man lietuviškų televizinių pramogų akivaizdžiai trūksta. LRT net visaip žadėtą naują Editos Mildažytės pramoginį šou šį sekmadienį išėmė iš programos. Gal išsigando stebuklingai atsivėrusios vedėjos energijos ir temperamento?


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Apžvalgininko galva

Kai pasižiūriu televizorių, lietuvio siela atrodo neįmenama mįslė. Nesuprantu, kodėl iš televizoriaus ekrano niekad neišlenda Andrius Mamontovas, o princesės Dianos mirties metinių proga kasdien po kelis kartus graudinosi ne tik tautos polinkius atspindinti „Info TV“, bet ir „Panorama“ ar Nemira Pumprickaitė, kurios nebūčiau įtaręs populizmu. Kodėl lietuviams toks svarbus Mamontovas, matyt, nesuprasiu niekad. Kodėl tokia svarbi princesė Diana, gerai paaiškino anglų rašytoja Hilary Mantel neseniai „The Guardian“ išspausdintoje esė. Ypač įsirėžė šie žodžiai: „Diana buvo kolektyvinis kūrinys, vadinasi, ir kolektyvinė nuosavybė. Masinis liūdesys jai mirus įžeidė skonio policiją. Jis buvo rėkiantis, kičinis – įvyniotos pūvančios gėlės, išsipūtusios raudono plastiko širdys, pliušiniai meškiukai, lėlės, nevykusios eilės. Bet visa tai bylojo, kaip desperatiškai siekia saviraiškos žmonės, kuriems pašykštėta dvasingumo ir fantazijos, žmonės, kurie išlaisvino savo slaptą nelaimę, apverkdami moterį, kurios nepažinojo.“


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Sezonas prasideda

Jie buvo vaikai, kai iš tėvų viskas buvo atimta. Derlingiausią pasaulyje juodžemį dirbę valstiečiai buvo pasmerkti badui ir lėtai mirčiai. Iš tų, kurie išgyveno, buvo formuojama vergų armija. Gyvenimo pabaigoje šie žmonės papasakojo, ką patyrė. Sergijaus Bukovskio dokumentinis filmas „Gyvi“ (LRT Kultūra, 6 d. 21.05) pasakoja apie Holodomorą, bet Ukrainos tragedija filme neatsiejama nuo 4-ojo dešimtmečio situacijos pasaulyje: JAV vis dar didžioji krizė, Vokietijoje į valdžią ateina Hitleris, Sovietų Sąjungoje Stalinas naikina valstiečius. Vienas filmo herojų – britų žurnalistas Garethas Jonesas (1905–1935), informavęs pasaulį apie Holodomorą dar 1933-iaisiais, rašęs reportažus apie Hitlerio iškilimą. Jis darė viską, kad būtų išgirstas, bet dažnai sulaukdavo pastabų, esą tai tik gandai, nes iš tikrųjų niekas nenorėjo pyktis su Stalinu. Joneso dienoraščių fragmentai filme persipina su liudininkų prisiminimais.


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Kai jie nusimes kaukes

Norėjau šį tekstą pradėti šūkiu „Vasara be televizoriaus“, bet nepavyks. Kol trys jaunieji konservatoriai: Laurynas Kasčiūnas, Vytautas Kernagis ir Paulius Saudargas (beje, užaugę jau nepriklausomoje Lietuvoje), neįvedė partinės cenzūros, siūlau žiūrėti filmus kino teatruose ir per televizorių, nes netrukus galime likti su begalinėmis mišiomis ir patriotiškais interviu. Juose trys Seimo didžiavyriai dalysis savo baimėmis, nustėrimais ir kitokiais jautrios konservatoriaus sielos potyriais, turinčiais apsaugoti Lietuvą nuo pasirinkimo laisvės. Patriotinė isterija niekada nebuvo tautos išminties ar dvasinės sveikatos požymis. Nežinau, ar visi pamiršo dar 1791 m. Samuelio Johnsono pasakytą perspėjimą, kad patriotizmas yra paskutinė niekšo prieglauda (Patriotism is the last refuge of a scoundrel), ar tiesiog jis tapo labai pelningas, bet naujoji patriotizmo banga jau kelia nerimą. Ypač tokiems kaip aš, sovietmečiu ne kartą susidūrusiems su „Glavlitu“


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Augti

Lenkų religijos filosofas Zbigniewas Mikołejko, paklaustas, ar jo tautiečiai sugeba būti laimingi, atsakė, kad nebūna vieno laimės recepto, vis dėlto atkreipė dėmesį: „Materialinės vertybės, kurių trokštame, tikrai neatneš mums laimės. Reikia dar šį tą turėti savyje. Ir tai tikrai tautinė problema. Laimė sunkiai pasiekiama visuomenei, kuri neskaito. Nes taip ji praranda sugebėjimą orientuotis pasaulyje, užsidaro savyje ir mažuose, nereikšminguose dalykuose.“


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Filmai iš Europos

Rainerio Wernerio Fassbinderio gyvenimas buvo intensyvus: jis mirė trisdešimt septynerių ir paliko trisdešimt septynis filmus. Fassbinderis mėgdavo cituoti Rimbaud eilutę „Aš esu kitas“ ir buvo apsėstas stebėtojas. Prisiminimuose apie Fassbinderį dažna kovotojo su tamsa metafora, nors jis nuolat, nuo pat paauglystės, išgyveno neviltį ir depresiją. Jo filmuose pilna veidrodžių: nuolat fiksuojami atspindžiai, regis, turėjo padėti Fassbinderiui atrasti, pamatyti save. Todėl neatsitiktinai paskutinio kūrybos laikotarpio filmai skamba lyg meilės prisipažinimas kitam veidrodžių ir atspindžių gerbėjui kine Douglasui Sirkui. Fassbinderis neslėpė, kad šis Holivudo melodramų kūrėjas pakeitė jo mąstymą apie kiną. 1981 m. pasirodęs filmas „Lili Marlen“ (LRT Kultūra, 24 d. 22 val.) – dar viena pagarbos duoklė Sirkui.


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Tapatybės košmarai

Kai televizoriaus ekrane matau groteskiškus žurnalistų pokalbius su tėvynės išdavimu kaltinamu Mindaugu Basčiu (pavyzdžiui, sekmadienio vakarą demaskuoti šį Seimo narį visaip stengėsi Rita Miliūtė), dažnai pagalvoju, kaip šios laidos turėtų linksminti tikruosius šnipus ir rusų žvalgybininkus. Įsivaizduoju, kaip šie aptarinėja laidas, kaip šaiposi iš jų vedėjų. Žurnalistų kaltinti negalima – jie visada ieško sensacijų ir kvailių, bet ką galvoti apie lietuvių saugumiečius? Kodėl šie ieško to paties?


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Dar kartą

Vasara televizoriuje – kartojimų metas. Bijau net pagalvoti, kaip jaučiasi žmonės, kurie ir taip visą laiką leidžia prie televizoriaus. Matyt, panašiai kaip aš, dešimtą kartą ragindamas pasižiūrėti tą patį filmą. Aš bent galiu pasiteisinti, kad filmai geri ar įdomūs, o juk apie daugumą lietuviškų laidų, kurios vasarą taip pat atostogauja, to nė iš tolo nepasakysi.

 

Stebiuosi nenuslūgstančiu prancūzų režisierių dėmesiu poniai de La Fayette (1634–1693). Prancūzų rašytoja gyveno seniai (o prasčiausiame iš visų Google.lt net lietuviško jos pristatymo ar knygų pavadinimo neaptiksi), bet į šios aristokratės knygas nuolat gręžiasi garsiausi režisieriai. Anonimiškai XVII a. išleistas jos apsakymas „Princesė de Monpasjė“ sulaukė Bertrand’o Tavernier dėmesio. „Princesė de Monpasjė“ (LRT, 11 d. 21 val.) nukels į 1562-uosius, Karolio IX valdomą Prancūziją. Aristokratė Mari de Mezjė (Melanie Thierry) myli kunigaikštį de Gizą (Gaspard Ulliel), bet merginos tėvas (Philippe Magnan) nusprendžia ją ištekinti už turtingo kunigaikščio Filipo (Gregoire Leprince-Riguet). Kai įsisiautėja kruvinos kovos tarp katalikų ir hugenotų, prisijungęs prie karaliaus vyras išsiunčia Mari į saugią pilį. Čia ją globoja buvęs Filipo mokytojas grafas de Šabanas (Lambert Wilson). Jis moko Mari lotynų kalbos ir po truputį ją įsimyli. Netrukus prie jaunos moters gerbėjų prisijungs būsimas Prancūzijos karalius Henrikas III, prieš tai jis dar suspės pabūti Lenkijos ir Lietuvos karaliumi Henriku Valua (Raphel Personnaz).


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Plaukiant pasroviui

Terry Gilliamas yra sakęs, kad „Monty Python“ bandė pažadinti žmones, kurie didžiąją gyvenimo dalį miega arba plaukia pasroviui. Vienas tokių bandymų – 1983 m. britų komikų grupės sukurtas filmas „Gyvenimo prasmė“ (LRT Kultūra, 27 d. 23 val.). Jį režisavo du grupės nariai – Terry Jonesas ir Gilliamas. Kartu su Ericu Idle’u, Johnu Cleese’u, Michaelu Palinu jie vaidino ir filmo skečuose, kurie bando atsakyti į pavadinime suformuluotą klausimą. „Gyvenimo prasmė“ padalinta į skyrius, kurių kiekvienas aptaria tam tikrą žmogaus gyvenimo etapą: gimimą, mokslą, tarnybą armijoje, karą, brandą, gyvenimo saulėlydį, mirtį ir pomirtinį gyvenimą. Filmas prasideda novele, išjuokiančia globalizaciją. Jaunų energingų vadybininkų nuolat „auklėjami“ pagyvenę draudimo įmonės „The Permanent Assurance Company“ darbuotojai sukelia maištą ir, pavertę savo įmonę piratų laivu, leidžiasi į kapitalistinius pasaulinės rinkos vandenis.

Tiems, kurie anksčiau nesusidūrė su „Monty Python“, ko gero, bus netikėtas cinizmo persmelktas, visomis ironijos spalvomis spindintis grupės humoras. Bet būdamas didis grupės gerbėjas nuoširdžiai tikiu, kad tik „Monty Python“ galėtų paaiškinti, kas dabar vyksta Lietuvoje. Seimo nariams „Gyvenimo prasmę“ tiesiog būtina pasižiūrėti, kad pamatytų, kaip patys kartais atrodo iš šalies. Save jame gali pamatyti ir lietuviško „popso“ pasaulis, paskutiniais metais klasikinį šūkį „Duonos ir žaidimų!“ pavertęs lietuvišku „Kalafiorų ir rokenrolo!“


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Nostalgija jau nebe ta

Kai prisimenu 7-ąjį ir 8-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmečius, iškart pajuntu nostalgiją, nes tai buvo laikas, kai viskas keitėsi iš esmės – kinas, mados, papročiai, muzika, literatūra. Ir, svarbiausia, man atrodė, jog viskas dar prieš akis. Kažką panašaus, regis, patiria net tie, kurių tada dar nebuvo. Užtat šiuolaikiniuose filmuose tiek daug Vudstoko, mini sijonėlių ir stilingų interjerų.

Thomas Vinterbergas gimė 1969 metais, bet pasižiūrėjus jo pernykštę „Komuną“ (LRT Kultūra, 24 d. 21 val.) gali pamanyti, kad jis ilgisi anų laikų, nes vaikystę taip pat praleido komunoje, tarp, jo žodžiais tariant, „daugybės bepročių ir nesibaigiančio juoko“. „Komunos“ herojai architektas Erikas (Ulrich Thomsen), televizijos laidų vedėja Ana (nuostabioji Trine Dyrholm) ir jų paauglė duktė Frėja, mirus Eriko tėvui, 1970-aisiais persikrausto į jo didelius namus prestižiniame Kopenhagos rajone. Jie nenori gyventi vieni, todėl nusprendžia įkurti komuną – pasikviečia (prieš tai surengę komišką atranką) draugų ir bendraminčių. Kompanija gerai leidžia laiką ir tiki, kad taip bus visada. Bet režisierius stengiasi išvengti pabodusių stereotipų – hipių, narkotikų, sekso, nuogybių. Komunos gyvenimas filme sukasi aplink didelį stalą, todėl svarbiausia, kad kiekvienas narys pagal iš anksto sudarytą grafiką plautų indus, gamintų maistą. Buvimas kartu – lyg mitas, prie kurio Vinterbergas bijo per daug priartėti.


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45
PUSLAPIS
10